Turint omeny, kad Janio Rainio pjesė „Pūsk, vėjeli!“ Latvijoje pastatyta jau 47-tą kartą, akivaizdu, kad nacionalinės dramaturgijos mūsų kaimynai nesigėdija. O džiugiausia, kad miuziklas įrodė Latvijos provincijos teatrų kokybinį pajėgumą.
Lietuvis režisierius neeksperimentavo, nemėgino dekonstruoti klasikinės dramos, nesudarkė jos teksto. Jis turėjo aiškią sceninę idėją ir tvirtą poziciją. Jo vizijos įkvėpti aktoriai drąsiai atliko rizikingą ekspediciją į tragedijos planetą.
Emociniai spektaklio taškai visą laiką kito. Iš pradžių tai buvo pasakojimas apie Tatjaną. Išsitiesinus spektaklio kreivei, išryškėjo galinga Onegino linija.
Vienatvės tema nėra unikali, bet jos pateikimas per absurdo prizmę suteikia savitumo ir dinamiškumo. Farsas, komiškumas – tai galimybė žiūrovui atsikvėpti nuo temos.
Rimui Tuminui – Stanislavskio premija už „Sezono įvykį“. Ar taps Gabrielės Tuminaitės pastatyta „Emilija Galoti“ įvykiu – ir kokiu? Kol kas – pirmieji atsiliepimai.
Vertepas – tradicinis slavų tautų kalėdinis lėlių teatras, labiausiai paplitęs XVI-XIX amžiais. Klasikinio vertepo pagrindinis elementas – mobili dviejų aukštų medinė dėžė – scena.
Gabrielė Tuminaitė, kaip praneša teatras, neseka tradicijomis ir atsisako sentimentalumo: „Nemoteriškai kieta, ekspresyvi režisūra „nulaužia“ Lessingo kodus absurdo teatro visrakčiais“.
Jau vien scenografinė konstrukcija yra spektaklis. Teatras. Bet ir cirkas. Cirkas, bet ir metafora, simbolis. Simbolis, bet ir fizinio poveikio priemonė. Čia reikia įsitempus sekti, kaip kinta svorio centras, nuolat paisyti trapios pusiausvyros ir ją koreguoti.
Jei matote kažką, kas tikrai nėra šokis, greičiausiai tai ir yra rumunų šiuolaikinio šokio projektas. O kaip reikėtų kalbėti apie šokį, kad jis būtų suvokiamas kaip atskiras menas ir jo nepriklausomybės nereikėtų įrodinėti?
