Reikia atiduoti pagarbą lietuviams – jie moka kalbėti apie savo problemas ir skaudulius su didžiausiu atvirumu, o tuo pat metu su užuojauta išvarytiesiems.
Aktoriai kalba lietuviškai ir mums nesvarbu, jei subtitrai, kreivi ir vėluojantys, galiausiai visiškai užsikerta, nes rašytas žodis nebeturi reikšmės.
Po beveik metų darbo Hangdžou muzikos konservatorijoje lietuvių choreografė ir šokėja Rūta Butkus pristato šiuolaikinio šokio spektaklį.
Rimo Tumino režisūra pavergė Kinijos žiūrovus dar pernai, kai jo spektakliu „Eugenijus Oneginas“ buvo atidarytas Vudženo festivalis.
Žiūrovai šokėjus Airidą Gudaitę, Lauryną Žakevičių bei būgnininką Adą Gecevičių išlydėjo ovacijomis, o kritikai įvertino dėmesiu.
Žurnalistas: „Spektaklis – labai naujoviškas, nes iki šiol niekam nešovė į galvą perteikti žmonių minčių apie jų sekinantį darbą.“
Yanos Ross „Lėlių namai“ provokuoja kvestionuoti nuomonę apie Švediją kaip socialinės paramos, lyčių lygybės, taikaus pilietiškumo ir tolerancijos visuomenę.
Šventa karvė – neliečiama pjesė – perrašyta. Geteborgo miesto teatre Yana Ross pavertė Henriko Ibseno „Lėlių namus“ ironiška mūsų laikų pasaka.
Apsimesti – argi tai nėra teatras, ne apie tai jis? Mylėti ir būti mylimai – ar teatras to nesuteikia? Teatras gali padėti, kadangi jis skirtas bendrauti su kitais, ar ne?
