Artūro Areimos teatras Avinjone: 15 spektaklių per 17 dienų

2018-08-10 menufaktura.lt
Rokas Petrauskas spektkalyje „Po ledu“. AAT archyvo nuotrauka
Rokas Petrauskas spektkalyje „Po ledu“. AAT archyvo nuotrauka

aA

Šią vasarą Prancūzijoje praūžė 72-asis Avinjono teatro festivalis, kasmet pritraukiantis daugybę teatro žiūrovų ir kritikų iš viso pasaulio. Festivalio „OFF“ programoje šiemet buvo pristatytas Artūro Areimos teatro spektaklis „Po ledu“ pagal to paties pavadinimo Falko Richterio pjesę. Per septyniolika dienų spektaklis Avinjono publikai buvo parodytas penkiolika kartų bei susilaukė daug užsienio kritikų ir prodiuserių dėmesio. Apie šiuolaikinį teatrą Europoje, artimiausius Artūro Areimos teatro planus bei apie tai, kaip sekėsi atlaikyti neįprastą krūvį festivalyje, kalbiname neseniai iš Prancūzijos grįžusius spektaklio režisierių Artūrą Areimą ir aktorius Tomą Rinkūną, Roką Petrauską ir Dovydą Stončių.  

Spektaklis „Po ledu“ iš Lietuvos iškeliauja jau ne pirmą kartą, o per paskutines gastroles Edinburge net gavote specialųjį prizą. Kuo svarbus ir ką jūsų kūrybiniame kelyje žymi dalyvavimas Avinjono teatro festivalyje? Kuo šis festivalis skiriasi nuo kitų jūsų aplankytų?

Artūras Areima: Visų pirma, svarbu pabrėžti, kad su spektakliu Po ledu” dalyvavome „Avignon OFF” programoje, kuri yra labai plati. Į šią programą įtraukta be galo daug trupių, iš viso buvo pristatyta apie 1500 skirtingų spektaklių. „Avignon OFF” festivalį dar galima įvardyti kaip vieną didžiausių ir prestižiškiausių teatro mugių/turgų visame pasaulyje, kuriame lankosi įvairiausių teatro festivalių prodiuseriai, organizatoriai, skirtingų pasaulio teatrų atstovai, vadovai, kritikai, kurie ieško ir nori atrasti naujus teatro vardus, kryptis.

Labai svarbu ir tai, kad mes pakliuvome į šio festivalio pagrindinį židinį” arba, kitaip tariant, po „La Manufacture Contemporain” organizacijos sparnu, nes visi atvykę į „Avignon OFF” festivalį žino, jog šios kompanijos programa yra sudaryta iš kokybiškų teatro, šokio, cirko spektaklių. Čia apsilanko daugiausia profesionalių kritikų, prodiuserių, teatro meno vadovų, festivalių organizatorių. Tai mums buvo vienas iš pagrindinių laimėjimų šiame festivalyje, nes „La Manufacture Contemporain” vadovas Pascal Keiser, prieš AAT trupei atvykstant į Avinjoną, lankėsi Lietuvoje, kur stebėjo spektaklius Po ledu” ir Virimo temperatūra 5425”. Po šio vizito Pascalis Po ledu” iškart įtraukė į savo organizacijos programą bei pasiūlė prodiusuoti spektaklį festivalio metu. Mums labai pasisekė, nes visa La Manufacture Contemporain” komanda labai tikėjo šiuo darbu – jo tema, kokybe, aktualumu.

Man asmeniškai buvo be galo svarbu ir įdomu atsidurti tokiame festivalyje, suprasti kaip jis veikia ir kaip dalyvavimas šiame festivalyje, buvimas programos dalimi, gali būti reikšmingas, tapti kertiniu lūžiu tolimesnei kūrybinei kelionei.

Per kelias savaites, beveik be pertraukų jums teko suvaidinti keliolika spektaklių. Kas jums asmeniškai šiame maratone buvo sunkiausia?

Dovydas Stončius: Iš tiesų tai buvo nuostabus laikas. Žinoma, vaidinant spektaklį kasdien, tikrai atsiranda tam tikrų, savų iššūkių. Kaskart ieškodamas gyvybės galvoji, kaip veikti, kad spektaklis būtų kitoks, kažkuo naujas. Turi susirasti svertus, kurie neįtrauktų į monotoniją, pasikartojimą, kad išliktų gyvybė, energija. Tačiau taip pat labai daug gauni ir iš partnerių. Kartais spektaklis tampa labai asmeniškas, tarsi būtų apie tave, o kartais išryškėja tema, kuri pasirodo nauja, nes ją įtraukia tavo kolegos. Tai suteikia spektakliui universalumo, aktualumo ir daugiasluoksniškumo. Tai stebina, padeda išlikti motyvuotam.

Tomas Rinkūnas: Didelių sunkumų tikrai nebuvo. Galbūt tik vienas – kad spektaklį reikėjo vaidinti 11 valandą ryto. Vis dėlto, tai nėra spektaklis apie grybų karą… Reikia laiko susikaupimui, pilnai fiziškai ir psichologiškai pasiruošti. Teko didinti ir greitinti minčių koncentraciją, mažinti miego valandas. 

Rokas Petrauskas: Sunkiausia buvo atrasti motyvaciją – spektaklis sunkus emociškai, reikia save draskyti iš vidaus, įdėti daug pastangų, kad emocija būtų ne tik tikra, nesuvaidinta, bet ir stipri, kad eitų kiaurai per žiūrovą. O vaidinome mažoje salytėje, kartais ateidavo tik 30 žmonių, ir tuo metu tau vidinis pesimistas kužda, kad jie vis tiek nesupranta lietuviškai, vis tiek skaitys ir į tave nežiurės, tai kam čia draskytis, plėšytis? Bet profesionalumas nugali viską, spiri sau į užpakalį ir neri gilyn po ledu.

Kuo Avinjono festivalio žiūrovai skiriasi nuo žiūrovų Lietuvoje? Ar per visą laikotarpį festivalyje įstrigo koks nors momentas, susijęs su publikos reakcijomis?

T.R. Spektaklis „Po ledu” nėra tipiškas spektaklis, pasakojantis nuoseklią istoriją. Jame narpliojami sudėtingi verslo konsultantų minčių srautai ir išgyvenimai. Parodomas proto „perdegimas”, tam tikra šizofrenija. Jis atveria visai kitokį, sakyčiau, absurdišką požiūrio kampą į racionalaus, kasdieniško žmogaus gyvenimą ir įvykius. Regis, Lietuvoje iš tema dar nėra smarkiai paliesta ir išgyventa, arba bent jau tie žmonės kurie dirba iš darbą arba yra arti tos sferos – mažai domisi teatru. Avinjono teatro festivalio lankytojai yra tikslinga teatro auditorija, kuri, jeigu ir nepatyrė mūsų pasakojamos profesinės sferos subtilybių, yra susipažinusi su dramaturgo Falko Richterio kūryba. Tokiu būdu atsiveria kelias aiškiau matyti ir suprasti spektaklį.

Negaliu pasakyti, kad šiuo klausimu Avinjono publika buvo vieninga. Tačiau jų buvo dauguma. Buvo ir atsitiktinai užklydusių žmonių, regis beieškančių pramoginio meno, kurio apstu šiame festivalyje. Taigi einant į šį spektaklį reikėtų išspręsti lygtį, kuri Avinjono žiūrovui regis nebuvo labai sudėtinga: Konsultantas+Falk Richter= Po ledu.

R.P. Žiūrovai dažniausiai rinkdavosi profesionalūs: arba kritikai, arba tie, kurie tikrai matę daug teatro. Kitaip nei lietuviai, jie beveik visi žino Falką Richterį (kai kurie ir pjesę), o tai jau didelis pliusas, nes žiūrovas ateina pasiruošęs. Užsienio žiūrovai supranta teksto absurdiškumą, juokiasi iš gero, subtilaus humoro, kuris jau yra tekste, o lietuviai yra arba nedrąsūs arba laukia lėkštų juokelių. Labiausiai įsiminė viena mergina, kuri ėjo žiūrėti spektaklio net 4 kartus, visada drąsiai sėdėdavo priekyje, sau konspektuodavosi kažką sąsiuvinyje ir bandydavo pamatyti, išgirsti vis kažką naujo. Labai gera turėti tokį žiūrovą.

D.S. Žiūrovai šį spektaklį visada vertina kontroversiškai. Kai kurie žiūrėjo labai susikaupę (gal dėl to, kad jiems teko skaityti titrus), kiti, atvirkščiai, buvo laisvesni. Kai spektaklis pradeda suktis apie absurdą, mindfuck´ą,  jie  pagauna atmosferą, jaučia ją, būna joje, linksminasi kartu su mumis. Žinoma, buvo ir tokių, kurie reagavo labai neigiamai. Per vieną spektaklį prisiartinus prie vieno “mesjė” ir palietus jo skruostą, jis čiupo už rankos ir nustūmė ją. Viena žiūrovė sakė, kad geriau būtų taip nesielgti mat prancūzų „mesjė” tai gali suprasti kaip pažeminimą. Tuo tarpu, buvo ir tokių, kurie priėmė tai su šypsena ir net patys dalyvavo improvizacijoje.

Šį spektaklį vaidinate jau trečius metus. Kaip šį darbą matote/suprantate šiandien? Kaip keitėsi jūsų santykis į spektaklį nuo jo gyvavimo pradžios? 

R.P. Jis vis bręsta, vis gilėja, kaskart vaidindamas atrandu vis naujų temų, kurios paliečia, skaudina, jaudina. Kaskart suprantu, koks tai stiprus tekstas, kiek daug jame tiesos, skausmo, nors iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti absurdiškas. Manau spektaklis dabar daug stipresnis, nes jis festivalių dėka ir sutrumpėjo. Dabar jis tokia bomba, kuri ištaško žiūrovams smegenis ir nepalieka abejingų. Kaip Avinjone apie „Po ledu” parašė viena kritikė: „It slams! It´s punk!”. Toks jis ir turi būti.

Koks yra šiuolaikinis Europos teatras? Kokias pastebite tendencijas, kokia kryptimi jis keliauja? Ar jums svarbu keliauti į tą pačią pusę”?

A.A. Šiuolaikinis Europos teatras, mano nuomone, šiuo metu išgyvena paieškų, pasimetimo ir komercinio nuklydimo etapą. Ieškantieji ieško, kaip iš naujo teatras galėtų virsti aktualiu, šiuolaikišku ir prasmingu šiandieninei auditorijai. Pasimetę svarsto, ar šiandien teatras išvis reikalingas ir šį klausimą kelia viešai scenoje, bendraudami su žiūrovu atvira forma. Komercinio ir konformistinio teatro, šiuo metu, turbūt, yra daugiausia, tai galioja ir kitoms meno formoms. Tai normalu, nes kolektyvinis narcisizmas yra smarkiai įsigėręs į visuomenės kolektyvinę sąmonę. Man visuomet svarbūs nauji, neatrasti keliai. Tikriausiai mano prigimtis – būti  nonkonformistu, iš esmės.

Ar kaip režisierius labiau jaučiatės suprastas Lietuvoje, ar užsienyje? Kodėl?

A.A. Iš tikrųjų dar nežinau, ar esu labiau suprantamas Lietuvoje, ar užsienyje. Tikriausiai reikėtų sukurti spektaklį užsienio teatre, kuris būtų repertuare ir galbūt tada būtų galima daryti tikslesnes išvadas. Festivalis yra pakankamai trumpas etapas, epizodas, kuris yra kryptingai organizuotas – jis turi savo publiką, kuri nėra atsitiktinė. Žinoma, buvo labai malonu ir džiugu, kai matėme, kaip publika vertina ir reaguoja į spektaklį „Po ledu” Avinjone. Kartais atrodė, jog aktoriai kalba prancūziškai, o ne lietuviškai, nes reakcijos buvo labai greitos ir atviros, sąmoningos, nepaisant to, kad žiūrovams teko skaityti subtitrus, kas šiek tiek nukreipia dėmesį nuo paties vyksmo scenoje. Dar kartą galėjome įsitikinti (kaip ir po „Edinburgh Fringe” festivalio), jog šitas spektaklis yra aktualus, šiuolaikiškas, jautrus ir reikalingas šiuolaikinio teatro auditorijai.

Lietuvoje dažnai susidarydavo vaizdas, jog žiūrovas stebėdamas spektaklį, nieko nesupranta – žiūri spektaklį „kita” kalba. Spektaklį suprasdavo, jį pamatęs mažiausiai du ar tris kartus. Po „Avignon OFF” festivalio, spektaklis „Po ledu” sulaukė didelio užsienio festivalių organizatorių, teatrų vadovų, prodiuserių susidomėjimo, bei kvietimų į skirtingų šalių festivalių programas, o tai yra visiškai priešingas šio spektaklio vertinimas, nei Lietuvoje. Lietuvos kritikų šis spektaklis buvo įvardytas, kaip pasenusių aktualijų, pasenusios temos ir dramaturgijos darbas. Mano nuomone, Lietuvoje nagrinėti tokias problemas, kurios pateikiamos Falko Richterio pjesėje „Po ledu”, yra dar per anksti. Kapitalistinės visuomenės problematikos daigai Lietuvoje dar tik pradeda atsirasti ir tokia profesija, kaip „verslo konsultantai”, mūsų visuomenėje mažai žinoma. Kiti net galvoja, jog tai yra išgalvota profesija.

Kur Artūro Areimos teatras žada keliauti toliau?

A.A. Kol kas artimiausiuose planuose numatytos gastrolės Pietų Korėjoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje, Pietų Amerikoje. Taip pat turime oficialų kvietimą kitais metais atvykti į „Avignon OFF” festivalį ir ten pristatyti spektaklį „Virimo temperatūra 5425”.

 

Užsienyje