Po olimpiados Turinas ilsisi ir nepastebi nei pagrindinių Europos teatro korifėjų, nei teatro įvykių. Bet tai – įspūdis iš gatvių. Teatrai pilni.

Pirmą kartą per savo beveik dvidešimt trejus metus aš išgyvenau žiemą be sniego. Tai, ką jie čia vadina nepakeliama žiema, yra tik lapkrity sustojęs laikas.

Kol mūsų bulvariniai leidiniai ginčijasi ir bando klijuoti įvairiems žmonėms gėjų etiketes – tarsi tai visuomenei reikštų kažką svarbaus – teatrologai bando susisteminti homoerotinės estetikos bruožus.

„Gyvenat Helsinkyje be jokio teatro, be teatro studijų!” Ir mūsų studijas keičia teatrai – Q, Viirus ir Cezaris Graužinis.

Vasario 17 d. Varšuvos teatre „Studio“ įvyko Rimo Tumino režisuotos Carlo Goldonio komedijos „Dviejų ponų tarnas“ premjera. Lenkų kritikai laukė šios premjeros su neslepiamu smalsumu ir nemažomis viltimis.

Kaip atrodo Suomijos mokykla, rengianti įvairių meno sričių ir televizijos praktikus ir vadybininkus? Kodėl suomiai prašo vežtis patalynę?

Neginčijamai didžiausią susidomėjimą festivalyje „Baltijos namai Maskvoje. Lietuviškas akcentas“ sukėlė Oskaro Koršunovo „Oidipas karalius“. Festivalio paantraštė jau prašosi – „oidipiški Lietuvos akcentai“.

Gruodžio pradžioje Maskvoje vyko festivalis „Baltijos namai Maskvoje. Lietuviškas akcentas“. Lietuvių teatrai iš Maskvos jau grįžo į namus, o juos atsivijo ir rusų kritikų recenzijos.

Ne, tai ne įžymioji Lietuvos meno dekada, vykusi chruščioviniais 1954-aisiais, o itin diplomatinis ėjimas: Sankt Peterburgo festivalis „Baltijos namai“ (Baltijskij Dom) gruodžio 2-7 dienomis prisistato Maskvoje. Su lietuvių teatru.