Amsterdamo kanalai
Taisyklė lyg ir aiški - norint, kad festivalis dideliame mieste taptų pastebimas ir jo iškabų negožtų kasdieniai prekių ženklai, kad festivalis taptų švente miestiečiams, reikia elementaraus dalyko - didesnių lėšų. Mažame miestelyje jis būtų pastebimas kur kas lengviau, miestas kvėpuotų jo ritmu ir sugrįžtų į ramią būseną išvažiavus paskutiniam atlikėjui. Tokie yra Kanai, tapę ištisiniu konferencijų ir festivalių centru, Avinjonas, Sibiu, Nitra, Torūnė ir begalės kitų Europos vasaros ar kito metų laiko švenčių. Jų teatrinėse lankose pirmiausia ganosi profesionalai bei teatrų fanai, ir nemenka biudžeto dalis tenka kviečiamoms trupėms ar pavienėms žvaigždėms. „Festivaliuose profesionalams" per dieną gali aplankyti 3-4 spektaklius ir per trumpą laiką išvysti nemenką scenos panoramą įvairiais, dažnai grįstą ne itin stipriais tarpusavio ryšiais. Festivalis, skirtas miestui ir jo gyventojams, pirmiausia orientuojasi į miesto publiką, kuri nepersistengs bėgiodama iš vietos į vietą ir nepereikvos savo kreditinės kortelės limitų. Taip šalia lėšų iškyla programos klausimas: kaip suregzti ir išlaikyti intrigą per visą net mėnesį trunkantį festivalį? Kaip prisikviesti žiūrovą ne vien „privalomais pažiūrėti" spektakliais ir akistatomis su žvaigždėmis, bet ir pačiais kūriniais, jų temomis, keliamomis idėjomis ir tiesiog meno kalba?
Amsterdamo „Holland festival" rikiuojasi į vieną gretą su kitais senaisiais Europos festivaliais: įsteigtas 1947 metais jis - vienmetis su tarptautiniu Edinburgo festivaliu (ir atskiru frindžo, įkurtu tais pačiais metais); tais pačiais metais buvo surengta ir „Meno savaitė Avinjone", išsivysčiusi į Avinjono festivalį. Pokarinė ir dar sąjungininkų okupuota Viena savo tarptautinę muzikos ir teatro menų žinią miestui ir pasauliui siunčia nuo 1951-ųjų. „Olandijos festivalis", didžiausias ir ilgiausiai trunkantis šalyje, gali pasigirti ir ilgu žvaigždžių sąrašu, ir pasaulinėmis premjeromis, ir sėkmingais bandymais vinguriuoti tarp įvairiausių meno formų - nuo muzikos, operos ir šokio iki performanso, teatro ir parodų, - ir visa tai bandoma programiškai sujungti ir išsklaidyti abejones dėl atsitiktinumo. Tai publika vertina - per mėnesį jame apsilanko iki 100 000 žmonių (festivalis pateikia savo ataskaitas).
Tad jei miesto svečiai ir šeimininkai taip neskubėtų išbėgti iš Centrinės stoties, jie pastebėtų, kad menas prasideda jau čia: jie galėtų papozuoti Williamo Forsythe´o videoinstaliacijai - didžiuliame ekrane gali pamatyti užfiksuotus ir performuotus save ir kitus, „tekančius" erdve ir kuriančius savotišką „skystą" choreografiją. Forsythe´o sceninius pavyzdžius pateikia choreografijų vakaras „Bill & Mr.Bill" - pirmas Williamas-Billas bus Balanchine´as, antras - Forsythe´as, ir tris kompozicijas susies Nyderlandų nacionalinio baleto trupė, o Stravinskio kietus akordus moderniai atkartos Thomo Willemso muzika. Sukurta didžiulė atskira programa Johno Cage´o šimtmečiui, juoba jis olandams nėra užjūrio figūra, o ne kartą viešėjęs šiame festivalyje ir pristatęs savo kūrinių premjeras. Muzikos namai (Muziekgebouw) siūlo 16 Marinos Abramovič videoportretų ir videoperformansą „Virtuvė", o ji pati dalyvavo Metthew Akerso filmo apie ją („Marina Abramovic. The Artist is Present") pristatyme ir pasirodė Roberto Wilsono spektaklyje drauge su aktoriumi Willemu Dafoe ir dainininku Antony (beje, tiek Abramovič, tiek Antony savo karjeras pradėjo Amsterdame, Wilsonas taip pat dažnas kanalų miesto svečias). Prestižinė Rietveldo akademija į festivalį atvykusių menininkų - Marinos Abramović, Matthew Barney ir Williamo Kentridge´o - proga rengė su jais performansą. Savo ruožtu Antony su grupe „Antony and the Johnsons" surengė koncertą su „Metropole Orkest". Vardai, veidai pinasi, įvykiai atkartoja vienas kitą, sąsajos primena, ką matei ir siūlo naujus variantus, o festivalis rengia įvairius maršrutus - paskui menininką, paskui žanrą ir temą, pagal kitus kultūrinius žemėlapius.
Žinoma, galima atsidusti - tam reikia lėšų. Patys rengėjai atsidūsta: jie - ne Zalcburgo festivalis, disponuoja tik 6 mln. eurų. Jie net ne Vienos „Festwochen" (11 mln.) ir juo labiau ne Avinjonas (pernai metais - 12 mln.). Tačiau ta milžiniška, mūsų žvilgsniu, suma, išdalinta per erdvių nuomas ir viso mėnesio programą su simfoniniais orkestrais iš Venesuelos, stambiagabaričiais spektakliais, operomis, baletais ir aibe pirmo ryškio žvaigždžių, pasirodys ne tokia jau didelė. „Crème de la Crème"? Toks įspūdis gali susidaryti, nes nugriebti jau patikrinti kituose festivaliuose spektakliai ar seniai patekėjusios žvaigždės: Borisas Charmatzas savo „Vaiku" pernai būrė Avinjono publiką, „Complicite" teatras su „Meistru ir Margarita" dabar keliauja iš vieno festivalio į kitą, garsus Pietų Afrikos menininkas Williamas Kentridge´as čia rodo pasaulinę kamerinės operos „Valandos atsisakymas" (Refuse the Hour) premjerą, o kita jo sukurtos „Laiko atsisakymo" instaliacijos dalis jau pradėta eksponuoti „Dokumentos" festivalyje Kaselyje.
Tačiau tokį kiekį ir tokį repertuarą įmanoma kurti dėl dar vieno itin svarbaus kultūros politikos dėmens - Nyderlandų biudžetas sudaromas ketveriems metams, ir tai leidžia normaliau planuoti ir pildyti viso festivalio peizažą. Todėl šalia garsių vardų pristatomos olandų teatrų premjeros, koprodukcijos, kurios taip pat siejasi su garsiausiais Europoje vardais. Johanas Simonsas, mums pažįstamas iš „Naujosios dramos akcijoje" parodytų „Balsų" ir „Platformos", pristato „Makbetą", o belgas Guy Cassiers´as, tapęs Roterdamo teatro „Ro" vadovu - 9 valandų „Musilio maratoną" pagal Roberto Musilio romaną „Žmogus be savybių". Trumpam atvykus maratonas negresia, bet įkvėpkime oro keleto dienų sprintui.
Vakarų Bulgakovas
 |
| Meistras, Margarita ir Bezdomnas. Robbie Jack nuotrauka |
„Meistras ir Margarita" mūsų pasaulio dalyje iškart identifikuojamas kaip romanas-biblija, vienos nakties draudžiamas intelekto ir dvasios nuotykis dvasios neigimo laikais. Pirmasis klausimas, nepaleidžiantis per visą spektaklį - ką jame „iš esmės" gali suvokti vakariečiai, jei net „gimtieji rusai" neįstengia jo ekranizuoti (nevykęs Vladimiro Bortko serialas), o teatriniai bandymai prisimena geriausiu atveju įvairiausių nukryžiavimų scenomis ir tiesmukomis Meistro-Ješua paralelėmis. Prie Oskaro Koršunovo „klasika džiazuojančios" inscenizacijos (Petras Geniušas prie fortepijono man yra tiksliausias raktas ir principas) šįkart neišvengiamai grįžti.
Simonas McBurney su savo „Complicite" trupe nusprendė parodyti Maskvos kultūrinį-politinį-dvasinį žemėlapį. Šiandien tuščia scena nereiškia tuščios scenos Brooko prasme - per milisekundę ją gali užtvindyti videoprojekcijos ir sumanus apšvietimas. Pradedama nuo „Google Earth" nukreiptos visaregės akies į imperijos centrą, artėjama prie Sadovaja gatvės ir Patriarchų tvenkinių su grafiniais komentarais ir paaiškinimais, - ir štai scenoje ant trijų kėdžių jau sėdi Berliozas, pagyvenęs inteligentas Bezdomnas (ranka kliūva spausdinti „Benamis") ir visiškai juodai (skrybėlė-kostiumas-akiniai-batai) demoniškai magiškas ir kiek grebluojantis Volandas. Kad pastarasis - šėtono įsikūnijimas, nesuprasti gali tik sėdintys salėje, besitikintys realistinio siužeto, bet ne jo Volando pašnekovai ir skaičiusieji romaną.
Pagrindinis McBurney inscenizavimo principas - iliustracija, į sceną nuosekliai perkeliama proza. Itin darni 17 aktorių komanda vykdo užduotis-etiudus, vaizduodami tramvajaus keleivius (vairuotojo kabiną, kioską, bilietų kasą vaidins ta pati stiklinė būdelė), varjetė žiūrovus, Jeruzalės minią ir atskirus personažus. Viskas vyksta greitai, bet ne komiksiškai. Bandoma kurti atmosferą, kurią geriausiu atveju pavadintum parodomąja hipnoziška, todėl ne hipnotizuojančia. Aliejus išlietas, Berliozo galva atsiskiria nuo kūno videoprojekcijomis ir kraujo dryksniais ant ekrano, ir jau keliamės į MASSOLIT-o kontoros erdves. Ekranas-scenos galinė siena rodo „literatūrinę" hierarchiją: kabo Stalino, Lenino, Hitlerio - tarsi rašytojų (kas paneigs, kad nerašė?) - portretai, o juos keistai atkartos personažai. Pilotas vilkės baltą Stalino kitelį (šios linijos išties tolygios?), Berliozas panašus į Leniną, bus ir Hitlerio atitikmuo (vizualus, bet ne prasminis): diktatūros paradigma aiškiai nubrėžta, taip siejant Bulgakovo realųjį laiką su jo fikciniu ir biblijiniu. Kad žiūrovas suvoktų, jog esama ir realaus pagrindo šioje makabreskoje, finale dar išgirsime Bezdomno-jau aktoriaus Richardo Katzo - „likbezinį" komentarą apie nebaigtą Bulgakovo romaną, jo cenzūrą ir apie kūrinio epigrafui pasitelktas eilutes iš Goethe´s „Fausto".
Diktatūrai turėtų priešintis kūryba ir meilė. Pirmąją neblogai, neperspausdamas ir išlikdamas gan abstrakčiu kuria Meistras, ir kur kas gyvesnis, labiau reflektuojantis visą biurokratinę velniavą Bezdomnas. Antrąją - laimei, į jokį Kristų nepanašus visiškai nuogas varganas žmogus Ješua ir Margarita - lyg iš rusų filmų lupta femme fatale, kas scenoje reiškia pretenzingą bobą nebyliojo kino žvaigždės šukuosena. Po Ješua nukryžiavimo bus nukryžiuota ir ji, ant jos kūno klosis videovaizdai su įvairiomis nukryžiavimų dailėje scenomis, o Volandas po savojo baliaus imsis ir juodųjų mišių - iš Berliozo galvos-taurės gers kraują, perduodamas jį Margaritai-Kristui. Taip netyčia Simono McBurney Maskva ima nesiskirti nuo bulgakoviškos, kur netikima niekuo. O režisierius sukuria dar vieną inversiją: vienoje scenoje Volandas nusiima apsiaustą - ir tampa Meistru, kitoje Volandas apsinuogina ir virsta Ješua: kiekviename iš mūsų, tarsi apreiškia režisierius, esama įvairių pusių, ir čia jau mūsų reikalas, aiktelėti nuo tokios apšvietos ar ne.
Vienintelėje vietoje tarsi galima buvo pamatyti tinkamą realybių persiklojimą, kai į Pontijaus Piloto ir Bezdomno ginčą iš šalies žvelgia gydytojas Stravinskis: ar jis mato fantaziją, ar pamišusius pacientus? Taigi, ta vieta, kurią Oskaras Koršunovas sprendė kaip esminę - Jeruzalę parodyti per psichiatrijos pacientų smegenis ir taip sukurti itin tinkamą teatrališką atsiribojimą - čia beveik pražiopsoma. Bet abejoju, ar McBurney nematė Koršunovo darbo, nes baliaus pas šėtoną scena sprendžiama šešėlių teatru (bet - lyg pasimokius ir bandant išvengti plokščio dvimačio vaizdo, pasitelkiami kino kadrai), aktorių greitai plazdinami lapai „dega" (tik čia pasitelkiama dar ir ugnies vaizdo projekcija, o tai priešingai, susilpnina teatrinį efektą).
 |
| Siena-ekranas yra pagrindinė vietos ir nuotaikos kūrėja. Bohumilo Kostohryzo nuotrauka |
Siena-ekranas yra pagrindinė vietos ir nuotaikos kūrėja, ir čia jau nesitenkinama vien paprasta projekcija ar tiesiogine scenos vaizdų transliacija - vizualus fonas kruopščiai parengtas, apšvietimas ar kompiuterių grafika brėžia linijas, į jas turi tiksliai įtilpti personažai ir skrieti per Maskvą ar atrasti naujas erdves: tai namo-kalėjimo, Maskvos slegiančios architektūros siena su langais, pro juos besiveržianti milžiniška pilnatis ar Jeruzalės dykumos peizažai, masinių XX a. žudynių vaizdai baliaus pas Šėtoną metu. Technologiškai Margaritos skrydis virš Maskvos įspūdingas - ji guli ant grindų, o ją matome ir „transliuojamą" sienoje su skubiai žemyn bėgančiais namų ir gatvių vaizdais.
Prieš technologijas sunku atsilaikyti net Šėtonui - vien dėl sąskambio jis įterpia „kalambūrus" šiandienos publikai - „I hate telephone. I hate i-phone. I hate i-pod" („Nekenčiu telefonų, nekenčiu aifonų, aipodų"). Bet visgi spektaklis atgyja varjetė scenose: čia suskamba artimesni McBurney kūrybai akordai (prisimenant jo technologinį, efektingą pramoginį „Dovis už dovį"), nes pats spektaklis yra artimas varjetė žanrui ir stiliumi, ir prasme, kur karaliauja Korovjovas su savo komentarais, ir tada gali kiek atleisti ir už tokią dirbtinę šviečiančių akių-lempučių lėlę Begemotą, kurią valdo trys lėlininkai.
Bet režisieriaus (o iš tiesų - puikaus aktoriaus) ambicijos buvo susiklausiusios komandos darbu atgaivinti literatūrą, pakartoti „Krokodilų gatvės" (ar yra kas dar ją prisimena?) principus. Bet kaip ir aname pastatyme, taip ir dabar, tiesmukos iliustracijos - kad ir kokios gražios ar efektingos būtų - negimdo naujų prasmių ir nekuria pasaulio, o tik bando atkartoti tai, kas scenai sunkiai pavaldu. Koršunovas raktą savo inscenizacijai surado nušluostydamas muziejų dulkes ir pasitelkdamas teatrališkus atsiribojimus. McBurney to rakto net neieškojo. Todėl dabarties pasaulyje efektingų vaizdų teatras parodė itin daug fizinių ir technologinių kitokių judesių, bet pernelyg mažai buvo minties. Tačiau nepaženklintiems Bulgakovo magijos to pakako. Olandai stojosi ir klykė. Vakaras-varjetė pavyko.
