2001 metais sumanytas kaip Roterdamo – tų metų Europos kultūros sostinės – operos dienos (Operadagen Rotterdam), nuo 2005-ųjų renginys tapo tarptautiniu šiuolaikinio muzikos teatro, naujosios operos festivaliu. Ilgainiui išaugęs operos dienų trukmę ir mastą, jau kelerius metus jis prisistato „O. – Festival for Opera. Music. Theatre.“ vardu, o jo moto žada, kad čia kasmet susirenkama išgirsti tai, ko niekada neteko matyti: „Hear something you have never seen“. Festivalio pavadinimas koduoja muzikos ir teatro menus, bei sufleruoja kai kam vis dar svetimą požiūrį, kad operoje glūdi tiek pat teatro, kiek ir muzikos, – negana to, „O. Festival“ deklaruoja ir visa savo programa gina operos teisę į šiuolaikybę. Ir naujumą, nes serviruoja naująją operą.
Pagrindinis, festivalio programą vienijantis elementas yra garsas visomis įmanomomis formomis, tad ir operos žanro teatriškumas, kylantis iš jo. Dėmuo „muzika“ čia apima ne tik modernią jos traktuotę, kaip kadaise, atrodytų, drąsiai svarstyta, kad ja gali būti ir traukinio dundesys, ir plaktuko smūgių atogarsis. Dar daugiau – pati festivalio šerdis yra savo programai atrasti ir joje patalpinti šiuolaikiškiausias garso kokybes, tad tų pačių metų festivalyje sudera elektroniniai eksperimentai, sakomojo teksto intonavimas, keisčiausios jo moduliacijos ir modifikacijos, klasikinis ir estradinis vokalas, dainavimas „pro šalį“, instrumentai-naujadarai, šiuolaikinėmis technologijomis transformuotas balsas, o ir spengianti tyla. Tuo metu teatrinis sandas čia suprantamas, viena vertus – siauriau, nes konkrečiau ir tradiciškiau nei garsas ar muzikos išraiška (gali būti tiesioginis sceninis ar perteikiamas videomedijomis, performatyvus, patyriminis etc.), kita vertus – nenuspėjamai plačiai, peržengdamas į vizualiojo meno teritoriją (performatyvi instaliacija, meninė tam tikros erdvės okupacija ir pan.).
Tik (ne)rašykite apie publiką
Nors šiemet gegužės 16-26 dienomis vykusiame „O. Festival“ lankiausi jau antrą kartą (pirmą – 2018-aisiais), vis dar maloniai stebina tai, kad šiuolaikiniu menu čia aktyviai domisi labai įvairaus amžiaus publika, o tarp jų daugiausia tie, kurie gyvenimo nuėję pusę kelio, – galima numanyti, kad tai yra būtent šio festivalio suburta ir prisijaukinta vietinė auditorija. Žinoma, su tam tikromis tarptautinėmis „priemaišomis“, kurias sudaro užsienio prodiuseriai, kūrėjai, kritikai.
Nors dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų laikais griežtai išdėstė, kad kritikams apie publiką šiukštu nepridera rašyti, tačiau net ir tik aplinkos stebėtojos žvilgsniu aprėptas, jokiais festivalio žiūrovų kontingento tyrimais nepagrįstas įspūdis atveria įdomų „O. Festival“ sociokultūrinį pjūvį. Antrąkart viešėdama festivalyje, išskirčiau tokius jo bendruomenės kaip „rūšies“ bruožus: gana atspari žanrų nekonvencionalumui, kur kas atviresnė nei išankstinių lūkesčių ir aukštų kartelių naštos slegiama „žinoviška“ publika (galbūt todėl, mano manymu, mums neįprastai tolerantiška kokybiniams nuostoliams ir dar labai žaliai work in progress produkcijai) ir – tuo labiausiai besiskirianti nuo mūsiškos – nepaprastai noriai dalyvaujanti, įsitraukianti, nebijanti klysti ar iš šalies atrodyti juokingai (regis, dėl to, kad priimdama sąlygą „dalyvauti“ savęs nekritikuoja ir kito nevertina). Tai anaiptol nesudaro įspūdžio, jog šiame festivalyje visiems viskas tinka ir patinka, tačiau charakterizuodama auditoriją pirmiausia ją matau kaip nepaprastai atvirą ir nusiteikusią pozityviai.
Ką (pavyko) sužvejoti festivalio programos mišrainėje?
Roterdamo festivalį sudaro didžioji, pagrindinė programa, pasklidusi po daugiau kaip 20 miesto salių ir atvirų erdvių, bei „O. Lab“, pristatanti eskizus arba dar neišbaigtus darbus, rodoma būtent kūrybinėms laboratorijoms skirtame pastate. Festivalyje pamatytų vienuolikos kūrinių rinkinys – tai tėra mano sudėliotas programos fragmentas, kuriame būta 9 pagrindinių ir 2 laboratorinių darbų – tai, kas suderėjo laike ir miesto geografijoje. Tai, kas buvo daugiau tarptautinio, nei vien Nyderlandų (tad ir suprantamiau, nes tik užsienio svečių kūriniai rodyti anglų kalba arba subtitruoti). Ir, žinoma, tai – kas sudomino pagal anotacijas: tematiškai arba dėl žanrinės įvairovės. Kadangi tarptautiniu mastu žinomesnių vardų „O. Festival“ pasitaiko vienas kitas[1], o ženklią dalį programos sudaro nauji žaidėjai, tad ir pasirinkimų kriterijai artimi loterijai – čia jau sėkmė, ar pataikysi pamatyti TUOS darbus, nes pagrindinio Roterdamo teatro Schouwburg didžiojoje salėje rodomi kūriniai negarantuoja pranašumo prieš laboratorinius.
Vis dėlto suklasifikuoti kokiais nors kriterijais net ir tą vienuolikę pasirodė besąs tikras iššūkis. Dauguma matytų darbų nepasiduoda tradiciniam grupavimui pagal žanrą, mat pusė jų nė negalėtų būti įvardyti spektakliais. Čia tinkamiausia sąvoka būtų floating genres – nes festivalio programa labiau orientuota ne į tradicinių žanrų hibridiškumą, o būtent į žanrų takumą, nuolatinį liminalumą kaip konceptą. Todėl vengiant kitu atveju tokių patogių žanriškumo ir tematiškumo „stalčiukų“, belieka gretinti pagal raiškos priemones, kokybę ir poveikį. Taip festivalinės patirtys, į jas žvelgiant jau anksčiau šiame tekste prisiskirtu šiuolaikinio muzikos teatro anatomės žvilgsniu, išsikristalizavo į dvi grupes: eksperimentinę erdvę (kuri skyla į experimentum vulgaris ir experimentum potentia) bei tai, ką pavadinčiau „saugia teritorija“.
Experimentum vulgaris
Atrodo, pats festivalis, jo rinkodara (tad ir programos leidinys, skrajutės) diktuoja tradiciją, o gal ir madą visus pristatomus darbus įvardyti originaliais požanriais arba pridurti kūrinio idėją nusakančią „etiketę“ ar šūkį: kartais tai pavyksta padaryti ypač išradingai ir taikliai, tada tikroji kūrinio patirtis atliepia pažadus ar net pranoksta lūkesčius, o kartais – tik pretenzingai. Todėl „O. Festival“ programėlė jums niekada nepasiūlys tiesiog šiaip operos, operetės, koncerto, muzikinio spektaklio / performanso ar pan.
Būtent tai, kas liko tik pažadais, t. y. išgalvotais požanriais, šūkiais ir paantraštėmis, ir priskyriau experimentum vulgaris. Antai belgų atvežtas „Masių žmogus“ („The Mass Man“; Muziektheater Transparant & Zefiro Torna) tikino, kad audiovizualinis reginys negailestingai atgręš veidrodį į publiką, tačiau Eliaso Canetti ir Peterio Verhelsto tekstų skaitymai, viduramžių trubadūrų dainos bei filmuoti vaizdai iš Palestinos tapo dalykiška ir dėl to nejaudinančia dviejų akademinių valandų paskaita-moralu apie masių žmogaus keliamus užslėptus pavojus.
„Juodasis namelis“ („Black Lodge“; David T. Little, Anne Waldman & Timur, Kazachstanas / JAV), pristatomas kaip intriguojanti punkopera iš filmo ir gyvo vokalo sąveikos, iš tiesų beveik atitiko pažadą: fantasmagorišką video filmą ir jo herojų, iškeliavusį į bardo, scenoje gyvai įgarsino įdomus, išraiškingas operos solistas Timuras. Tik pritrūko intrigos, nes greitai perpratus nekintančią kūrinio raišką, pats/-i iš paskos panyri beveik į savo bardo. Be to, maža čia ir formos naujumo, mat savo raiška panašių kūrinių ir medijų sąveikų jau gerokai anksčiau matėme ir Lietuvoje, pirmuosiuose NOA (Naujosios operos akcijos) festivaliuose.
Kiti pažadai ir kūrinių idėjos pristigo meninio poveikio dėl to, kad į vos pradėtus kurti ir kontūrų neįgijusius darbus buvo per anksti sukviesti žiūrovai. Antai festivalio rezidentų projektas „Hooligan Art Community X De Goot“ (kūrėjų grupė „Hooligan Art Community“ iš Ukrainos, Jungtinės Karalystės ir Vokietijos, pradėjusi veiklą 2019 m. Kyjive), įsikūręs Koopgoot pėsčiųjų pasaže, skelbė dešimties dienų maištingą parduotuvės perėmimą, bet iš tiesų veikė kaip susitikimų vieta, skirta pabendrauti lankytojams ir menininkams, apžiūrėti kaupiamą medžiagą būsimam performansui. Du kartus apsilankius jų užimtoje erdvėje, ten ne tik nevyko nieko maištingo, bet ir apskritai nebuvo jokio veiksmo, tad teko pamatyti tik nedidelę instaliaciją „Kūnai bėdoje“ („Bodies in Trouble“) – tikriausiai dar tik pirminę medžiagos rinkimo būsimam kūriniui stadiją.
Ne eskizu, o kol kas tik idėjos, laukiančios finansavimo, pristatymu įvardyčiau ir „O. Lab“ programos kūrinį „Vieno žmogaus / vyro pasirodymas“ („One Man Show“; VOX Muziektheater / Nyderlandai). Spektaklio kūrėjos ir atlikėjos – dvi moterys (viena – pasakotoja, kita – dainininkė-aktorė), kurias svarstyti lyčių klausimą paskatino baroko operoje klestėjęs kastratų – vyrų, dainavusių aukštais it moterų balsais – kultas. Jų intencijose, regis, yra noras iš žymiausių ano meto arijų, elektroninės muzikos ir objektų teatro priemonių sukurti interaktyvų muzikinį spektaklį-diskusiją su publika. Ir, iš pirmo žvilgsnio, tai galėjo būti išties įdomu. O iš antro žvilgsnio atrodė, kad kūrėjos parodė pernelyg mažą fragmentą, niekaip neatspindintį jų žodžiais deklaruotos visumos idėjos ir tik sutrikdžiusį. Nes trumpa mizanscena pailiustruota kūrinio idėja atrodė tvirtinanti pačius tiesmukiausius lyčių stereotipus, o publikos suskirstymas pagal įsivaizduojamus lyčių „standartus“ (vyrai susodinti dešinėje pusėje, moterys – kairėje) ir prašymas visiems pademonstruoti priešingos lyties sėdėjimo manieras pavirto nejauką keliančia parodija. Nors jau ir iki tol nepaprastai suglumino opozicinis vyrų-moterų susodinimas, nes žiūrovų būryje buvo ir tokių asmenų, kurie savęs nepriskiria nė vienai lyčiai, arba kaip tik jaučiasi priklausą kitai, negu jiems numatė kūrėjos. Deja, bet trumpa diskusija vyko tik olandų kalba, todėl negalėjau suprasti kelių žiūrovų pasisakymų. Vis dėlto atrodo, kad kūrėjoms išsakyti požiūriai nebuvo homogeniški, nors išdėstyti ramiai ir mandagiai.
Experimentum potentia
Visiškai priešingas jau minėtiems darbams buvo preciziškai nugludintas, profesionaliai atliktas koprodukcinis kūrinys „Savigyna“ („Notwehr“), kvietęs teatro Schouwburg didžiojoje scenoje išgirsti „jaudinančią dviejų moterų kelionę kalėjimo kameroje“ (kūrybinė komanda: Annelies Van Parys, Gaea Schoeters, Studio Minailo, HERMESensemble, B‘Rock Vocal Consort; sukurta bendradarbiaujant su La Bienalle di Venezia; Italija / Belgija / Nyderlandai). Muzikiniu požiūriu kūrinys išties įdomus – dvi puikių balsų atlikėjos šiuolaikinės operos stilistikoje išdainuoja moterų, pakliuvusių į kalėjimą, likimus: viena jų – jauna aktyvistė, suimta po nelegalaus protesto, kita kali dėl to, kad nužudė savo vaikiną. Jų dramatiškas ir jausmingai perteikiamas istorijas nuolat komentuoja ansamblis, it koks empatijos stokojantis senosios graikų tragedijos choras, įsiterpdamas neprašytais patarimais ir vertinimais, kurie nuskamba originaliais, itališkais vėlyvojo renesanso kompozitoriaus Adriano Banchieri madrigalais. Jų senamadiško skambesio žaismingas nerūpestingumas, it jais sklistų dabartinės skubos gyventi ir visažinystės, kaipgi reikia tas savo dienas nugyventi kilniai, pamokymai, keistai sudera su šiuolaikinės kompozitorės Van Parys sukomponuotomis protagonisčių partijomis. Nors vizualiai kūrinys perteikiamas minimalistiškai – beveik visą laiką stebime grotuotoje kameroje uždarytas atlikėjas – tačiau psichologinės vaidybos primygtinis teatriškumas ir antioperiškumas įkalina istorijas, kurių jausminę amplitudę įtaigiai perteikia muzika.
Kiti eksperimentinio pobūdžio darbai, kurie atrodo įdomūs savo tikslais ir poveikiu, buvo radikaliai skirtingos raiškos ir įtraukumo, bet juos abu vienijo tiesioginės, autentiškos patirties pojūtis. „O. Lab“ programoje rodytas eskizas „Pokalbiai su vidiniu AŠ“ („Conversations with the Inner“; Paul Boereboom & Leon Rogissart, Muziektheater Transparant / Belgija) kvietė šūkiu: „priartėkite prie savęs virtualiame susitikime su kitais“. Iš pradžių skambant gyvai atliekamoms vokalinėms melodijoms kūrinio „vedėjas“ pamažu į salės aikštelę įtraukė visą publiką, o tada pasiūlė atlikti paprastą, ritmišką šokio-judesio motyvą, kuris labai greitai ėmė atrodyti panašus į grupinę meditaciją. Vėliau kur kas platesnę ir komišką judesių bei mekionių amplitudę dalyviams pasiūlė personažas iš ekrano – kalnų ožys. Tyrimais grįstos kūrėjų intencijos, regis, patvirtino paradoksą, kad virtualios erdvės padiktuotos judesio ir garso meditacijos taisyklės daugeliui dalyvių akivaizdžiai atrodė saugesnės ir paskatino visiškai išsilaisvinti, negu gyvo žmogaus pasiūlymas savaip įsilieti į bendrą grupės „choreografiją“. Nors darbas pavadintas „Pokalbiai su vidiniu AŠ“, tai būta labai ekstravertiško patyrimo. Apskritai bent jau kūrinio eskizas kol kas inspiruoja mąstyti ne tiek apie savo vidinę kelionę, kiek apie tai, kaip sukuriama saugi, patikima erdvė pasiduoti kolektyvinei patirčiai.
Panirti į visai kitokią – absoliučiai introvertišką – meditaciją norėjosi kūrinyje „Nežemiškos viešpatijos – visa fikcija yra metafora“ („Ethereal Realms – All Fiction is Metaphor“; Marie Delprat & Aïda Gabriëls / Prancūzija, Šveicarija, Belgija). Patalpindami į tirštais dūmais prisodrintą patalpą, kuri pamažu aiškėja esanti kreiva ir blausia veidrodžio karalyste, kūrėjai siūlo pasivaikščioti elektroninės muzikos instaliacijoje. Ir nors iš pradžių atrodo, kad išoriškai beveik nieko nevyksta, tik prie pulto atliekama / leidžiama muzika ir neonine eilute švieslentėje bėga įvairius juslių potyrius ar metaforas siūlančio teksto nuotrupos, tačiau netrunki pajusti, kad menininkės kuria garsinę ir kitomis juslėmis patyriminę erdvę, labai palankią kontempliacijai. Nepaprastai įdomu tyrinėti paties garso poveikį, ne tik jo keliamas sąsajas ir inspiracijas minčių kelionei, bet labiausiai – jo kokybes. Kaip ausimis vos fiksuojami virpesiai išauga į įvairaus žemumo ir intensyvumo dažnių vibracijas, kokius pojūčius kelia jų kaita, kai išnyksta maloni dinamika, kai ima atrodyti, lyg garsas skrostų kiaurai kūną ir taikytųsi išnešti į „nesvarumo būseną“.
Saugi teritorija
„Saugios zonos“ patirtims priskyriau tris darbus, kurių žiūrėjimo ir pajautimo taisykles nubrėžia labai aiški forma arba kelių tradicinių formų sąjunga. Kad ir kaip juos beįvardytų kūrėjai, visi trys darbai yra tradicinių žanrų variacijos, sušiuolaikintos jų versijos (pastišinė opera, operos serialas vaikams ir operetė). Tenka pripažinti, kad nesimesdami į formos naujumo paieškas, šie kūriniai mažiau nustebina, bet dažnai atrodo tvirtesni, nes labiau išbaigti.
„O.“ atidarymo vakarą scena priklausė festivalio senbuviams – ukrainiečių kompanijai „Opera Aperta“[2] ir jų naujausiam darbui „GAIA-24. Opera del Mondo“ (aut. Romanas Grygorivas ir Illia Razumeiko), kurį jie pristato kaip (su)judinantį geoistorinį spektaklį apie Motiną Žemę. Festivalio organizatoriai šį kūrinį atidarymo renginiui pasirinko lyg ir nemačiomis, nes jo pasaulinė premjera įvyko Kyjive likus vos savaitei iki gastrolių Roterdame. Tad kodėl GAIA-24 tiko atidarymui? Pirmiausia – savo pastišišku universalumu: spektaklyje eklektiškai susijungė ištisas kultūrų katilas ir žanrų popuri – čia susitiko įvairių tautų šokiai ir dainos, kabaretiniai numeriai ir folkas, performatyvus buvimas ir prakalbos nuo avanscenos į žiūrovą. Vadinasi, vis tiek buvo bent truputį pataikyta kiekvieno skoniui. Antra – eko/geo/politiniu angažuotumu, nes GAIA-24 tiesiai šviesiai priminė publikai apie tuomet artėjusias rusų susprogdintos Kachovkos hidroelektrinės[3] ir Ukrainoje sukeltos ekologinės nelaimės metines. Galų gale, tiko dar ir dėl akivaizdaus publikos prielankumo šiam ukrainiečių kolektyvui, kurį, regis, atpažįsta roterdamiečiai, nes jis festivalyje vieši jau mažiausiai trečią kartą. Vis dėlto GAIA-24 balansuoja ne tik ant saugios zonos ir siekio eksperimentuoti ribos, bet ir slysteli iššūkyje suvaldyti tokį tirštą ir chaotišką žanrų, stilių, temų ir politinių žinučių popuri. Tad dar nė neįsibėgėjus pusantros valandos spektakliui, jautiesi pakliuvęs it į kaleidoskopo žiūrėjimo seansą, kurio sukimosi pats negali nei sulėtinti, nei sustabdyti: kai kurios raiškos formos veikia, todėl atskiras mizanscenas ar pasirodymų „numerius“ norėtųsi išgirsti ir išbūti, tačiau akimirksniu juos pasiglemžia kitos ir telieka nepaliaujamai bėgti su spektakliu iki finišo.
Vienas pagaviausių festivalyje matytų darbų buvo animacinis operos serialas vaikams „Trijų skatikų povandeninis laivas: pirmas sezonas“ („Threepenny Submarine: Season 1“; Opera 5 & Gazelle Automations, Kanada). Kasdien teatro fojė parodyta po seriją, trunkančią apie dešimt minučių. Kūrėjai labai tiksliai pristatė savo darbą – „animacinis serialas neria į (povandeninį) operos pasaulį“, – ir kol kas tai buvo paveikiausiais mano matytas būdas vaikų auditoriją supažindinti su operos žanru. Paprasto siužeto serialas apie Laputės ir Papūgos kelionę povandeniniu laivu ir čia patiriamus nesusipratimus bei iššūkius pasakojamas žaismingų animuotų personažų, kuriuos, kaip ir operos herojus, užplūsta stiprios emocijos, tad jausmams reflektuoti pasitelkiami duetai ir arijos, atliekamos naujai parašytais, šmaikščiais, siužetui pritaikytais „libretais“. Taip į serialą įkomponuotos daugiau kaip 20-ies žymiausių kompozitorių operų ištraukos – nuo Mozarto iki Wagnerio, nuo Donizetti iki Korngoldo. Nors jau ne kartą bandyta vaikams pritaikyti operą animuotu formatu, tačiau dažniausiai tai būdavo be konteksto pateikiamų atskirų, vaikams nieko nereiškiančių arijų ar operų fragmentų vaizdo klipai arba filmuoti ar ekranizuoti vaikams skirtų operų sceniniai pastatymai (pvz., Mozarto „Mažoji burtų fleita“). Animacinis operos serialas atrodo pranašesnis tuo, kad yra paprastas, trumpas, aiškaus siužeto, dozuojantis operinę patirtį, be to – tęstinis. O svarbiausia – jis aiškus ne tik suaugusiesiems.
Savo susidėliotos renginių programos pabaigai specialiai pasirinkau pramoginį operetės žanrą – mažų mažiausiai, tikėjausi bent jau pompastiško viešnagės festivalyje finalinio akordo, o kartu intrigavo vien mintis apie tai, ką galima šiuolaikiško pasiūlyti tikriausiai labiausiai nugrota Johanno Strausso operete „Šikšnosparnis“. Taigi, jaunas olandų ir belgų kolektyvas (Deschonecompanie & MaʼMa Queen) ėmėsi operetės klišių iš esmės ir kūrinį pristatė taip: „Šikšnosparnis amžinai“ – perukai, priklijuojami ūsai ir Straussas on repeat. Sukūrę parodijų operetę, įkurdintą tradiciniame miesčioniškame interjere, kuris apgaulingai žadėjo operetta par excellence, atlikėjai perteikė šio žanro „išniekinimą“ pačiomis geriausiomis prasmėmis. Iš Strausso „Šikšnosparnio“ čia liko siužeto karkasas, sutankinti komiško vyksmo momentai ir muzika, – tiesa, šioji ir tyčiomis, ir gal nelabai tyčiomis vis traukiama „pro šalį“, priešokiais papildoma kreivu pianino akompanimentu (arba – akordeonu it naminio buitinio muzikavimo apraiška). Kartais toks klasikinio žanro muzikos profanavimas pernelyg nusileidžia iki estradų ir akivaizdu, kad vokalas čia aukojamas pirmiausia. Tačiau ten, kur muzika pasirodė visai neįveikiama, kūrėjai sąžiningai kapituliavo ir išsisuko nuo virtuoziškų Rozalindos čardašo koloratūrų, pateikdami ekrane koncertinį video įrašą, kurį įdainavo profesionali operos solistė.
O scenoje veikė karnavaliniai persirengėliai (moterys atliko ir vyriškus personažus, taip pat atvirkščiai), čia pat atvirai kaitaliojantys kostiumus, ir meškere vis nuleidžiamas ant jos valo pakibęs guminis šikšnosparnio muliažas. Beprotišku tempu prasukta „Šikšnosparnio“ partitūra (spektaklio trukmė – vos 2 val.) stabtelėjo tik tada, kai pasiekė kulminaciją – į grafo Orlovskio aukštuomenės vakaronę atvykus padainuoti primadonai. Lietuvos teatruose šiame operetės epizode prisiklausiusi daugybės tikrų primadonų (ir moterų, ir vyrų), kurių pasirodymus režisieriai yra laisvi kaskart keisti savo nuožiūra, Roterdamo scenoje išvydau ypatingą viešnią – drag atlikėją MaʼMa Queen – pribloškusią ne tik įspūdinga išvaizda, bet ir puikiais vokaliniais pabliuzavimais.
Būtent nuo pirmos iki paskutinės spektaklio akimirkos užčiuoptas operetės kaip šventės, karnavalo, persirengėlių žaidimo, mažų apgavysčių ir teminio vakarėlio pulsas leido trupei įgyvendinti „Šikšnosparnį“ nepametant žanro „taisyklių“, tuo pačiu ir neįsipareigojant viską „sugroti“ tobulai. Kad ir kaip keista, visi tie nudainavimai „pro šalį“ netrukdo jausti, kad spektaklis buvo atliktas tikrai ne puse kojos.
***
Susumavus visus žanrus, požanrius, anotacijų pažadus ir realias patirtis, festivalio raktažodžiai galėtų būti: garsas, šiuolaikybė, atvirumas, multikultūriškumas, tarpdiscipliniškumas. Ir, tikriausiai, ausų kamštukai – juos vis dalijo prieš prasidedant dažnam festivalio kūriniui (nors anaiptol ne visada tuose kūriniuose būta didelio garso). O apie aukštą toleranciją garso meno eksperimentams, kaip ir puikiai prigijusias nuo 2005-ųjų Roterdame kultivuojamo šiuolaikinio muzikos teatro, naujosios operos palaikomas (anti)tradicijas, galima spręsti ir iš to, kad pastebėjau tik viena kitą, kurie tais kamštukais naudojosi.
---
Kelionė į festivalį Roterdame buvo įgyvendinta autorei suteiktos Lietuvos kultūros tarybos mobilumo stipendijos lėšomis. Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
[1] Festivalyje rodyti ir Lietuvos kūrėjų darbai – operos, gerai žinomos tarptautiniame šiuolaikinio muzikos teatro lauke: „Saulė ir jūra“ (pristatyta 2022-ųjų festivalyje), „Geros dienos!“ (2017) ir kt.
[2] Šios kompanijos archeologinę operą „Chornobyldorf“ 2022 m., Vilniuje, Lietuvos publikai pristatė 8-asis šiuolaikinės operos festivalis NOA (Naujosios operos akcija).
[3] 2023 m. birželio 6 d. okupantų rusų pajėgos susprogdino Ukrainos teritorijoje esančią Kachovkos užtvanką. Vandens užlietos gyvenvietės buvo evakuotos ir netinkamos toliau gyventi, o užlietose didžiulėse teritorijose pražuvo gyvūnija ir augalija, padaryta neatitaisoma žala visai ekosistemai.
