Šių metų lapkričio 20-21 dienomis Varšuvoje vyko Nacionalinių teatrų simpoziumas, kuriame dalyvavo nacionalinės teatro institucijos iš Airijos, Anglijos, Austrijos, Baltarusijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Graikijos, Islandijos, Italijos, Izraelio, Kroatijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos, Slovakijos, Slovėnijos, Škotijos, Švedijos, Ukrainos, Velso, Vengrijos ir Vokietijos. Lietuvai atstovavo Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis.
Simpoziumą organizavo Lenkijos nacionalinis dramos teatras, kuris kaip tik tomis dienomis šventė 250 metų jubiliejų. Dviejų dienų simpoziume buvo analizuojamos kelios svarbios temos - nacionalinių teatrų aktualumas, šių teatrų reikšmė vienos ar kitos tautos tapatybei. Pagrindinis šio simpoziumo organizatorius ir pokalbių moderatorius - teatrologas, filosofas Tomaszas Kubikowskis.
Pirmąją dieną aptarti nacionalinio teatro aktualumo klausimai. Svarbiausias pranešėjas buvo rašytojas Ngũgĩ wa Thiong´o (g. 1938) iš Kenijos. Jis 2009 ir 2014 metais buvo minimas tarp realių kandidatų Nobelio premijai gauti. Išgarsėjęs 1964 metais išleistu romanu „Weep not, Child“, XX a. aštuntajame dešimtmetyje jis metus buvo įkalintas, vėliau keliems dešimtmečiams išvyko iš gimtinės, tačiau šio amžiaus pradžioje grįžo į Keniją, kur įkūrė Nacionalinį teatrą, kurio pagrindas ir buvo tautos nacionalinių savybių puoselėjimas.
Nuomonėmis pasidalino Karin Bergman iš Burgtheater (Austrija) ir Magnusas Florinas iš teatro Dramaten (Švedija). Magnusas Florinas kalbėjo ne tik apie teatro atsakomybę bendruomenei, bet ir bendruomenės atsakomybę teatrui, analizavo problemas, iškylančias susidūrus su kitų kultūrų žmonėmis. Jų teatras šiandien jau kuria įvairias programas, skirtas emigrantams, taip siekdamas juos integruoti į visuomenę. Teatrų veiklos prioritetuose greta spektaklių kūrimo svarbią vietą užima edukacinė veikla, įvairios bendruomenei teikiamos kultūrinės paslaugos. Anot Martyno Budraičio, kai kurie teatrai, pavyzdžiui Dramaten, dar tik svarsto, ar jiems atsižvelgti į emigrantus, ar koncentruotis į švedų kultūrą.
Antros dienos diskusijų tema - nacionalinių teatrų tautiškumas. Planuota Harvardo universiteto profesoriaus indo Homi Bhabha paskaita buvo atšaukta (paskaitos tema - postkolonijinio mąstymo tyrinėjimas, jo įtaka šiuolaikinei kultūrai), tačiau mintimis pasidalino kiti simpoziumo svečiai. Neilas Murray, pagrindinis Škotijos nacionalinio teatro prodiuseris, pristatė savo teatro koncepciją: šis teatras neturi savo scenos, tik ofisus, dirbtuves, repeticijų erdves, ir vaidina visoje Škotijoje, įvairiuose miesteliuose, stengiasi įsigilinti į visų, net ir mažų, bendruomenių poreikius. Tarkim, vienoje Škotijos saloje, kur iki šiol kalbama senąja gėlų kalba, kurioje gyvena tik apie 300 gyventojų, specialiai jiems statomi ir vežami spektakliai. Škotijos nacionalinis teatras per metus suvaidina virš 500 spektaklių įvairiuose miestuose, užsienyje - virš 150 spektaklių. Šis teatras neturi pastovios trupės, tik 45 darbuotojus, kurie veiklą administruoja. Spektaklius repetuoja apie 5 savaites. Tokiu pat pagrindu prieš kelis metus įsteigtas Velso nacionalinis dramos teatras. Apie tradicinio teatro puoselėjimą Japonijoje kalbėjo Fumio Owada (Japonijos meno taryba, Tokijas).
Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis pabrėžė šio simpoziumo prasmę, leidžiančią įdėmiau pagalvoti apie būtent šio teatro vietą visuomenės kontekste. Kokia nacionalinio teatro misija? Ką reiškia šis teatras apskritai ir kokie akcentai svarbiausi? Ar teatrui užtenka tik gerų pastatymų, ar jo misija įvairesnė? Ar koncentruotis į tautiškumą, ar į globalines problemas?
Simpoziumo dalyviai turėjo galimybę dalyvauti Juliuszo Słowackio dramos „Kordianas“, kurią režisavo Janas Englertas, premjeroje.
LNDT informacija
