Režisierius Mindaugas Karbauskis prieš kelias savaites paskirtas Maskvos V. Majakovskio akademinio dramos teatro meno vadovu. Rusijos spauda konstatuoja, kad Karbauskis tampa tokia pat reikšminga kultūros figūra Maskvoje kaip ir Rimas Tuminas, vadovaujantis J. Vachtangovo teatrui.
Karbauskis jau dešimt metų dirba Maskvoje ir yra vadinamas elitiniu jaunu dramos teatro režisieriumi (jam 39 metai). Baigė tuometinės Lietuvos konservatorijos aktorinį fakultetą, vėliau mokėsi režisūros pas garsųjį rusų guru P. Fomenką, dirbo ir su kitu metru O. Tabakovu, bet neseniai paliko jo teatrą ir „išėjo į nežinią". Yra gavęs net kelis rusų sceninio meno apdovanojimus „Auksinė kaukė". Nemėgsta statyti pjesių, inscenizuoja literatūros kūrinius (N. Gogolį, A. Platonovą, L. Andrejevą, I. Merą, T. Manną). Pripažindamas savo nesėkmę nepabijojo nutraukti vienos sutarties ir spektaklio repeticijų.
Mindaugo Karbauskio brolis Ramūnas - lietuviams gerai pažįstamas politikas ir mecenatas. Šitą faktą mini rusų žiniasklaida, nes nori kažkaip paaiškinti neįprastą nepriklausomo menininko laikyseną. Pats Mindaugas kalba:
- Mes manipuliuojam argumentu: „neturiu iš ko gyventi; man reikia maitinti vaikus". Žinoma, užsiimti darbu, kuris reikalauja perfekcionizmo, išdidumo ir idealizmo, geriau pasiturintiems žmonėms. Aš atėjau į teatrą ne materialinių gėrybių. [...] Laikui bėgant supratau, kad reikia kurti savo teatrą, o ne savo režisūros stilių - stilius anksčiau ar vėliau išraus tau duobę. Ir visa šita įprasta sistema, kuri daro mus įžymius, suformuoja mūsų reputaciją, bet neduoda mums žemės, nesukuria teatro (nepastato namų), veda į tuštumą. [...] Manęs nedomina spektaklio „formatas", kokiai, tradicinei ar eksperimentinei, krypčiai jis priklauso. Jeigu scenoje nėra gyvybės, nesvarbu, kokia forma yra toje scenoje. Jeigu reikia videoprojekcijos tam, kad atsirastų emocija, imsiu projekciją. Tačiau iki šiol apsiėjau be jų. Nesu juk teatro dizaineris. [...] Kai man pasiūlo ką nors režisuoti, apima baimė, nes iš viso neįsivaizduoju, kaip tai būtų galima padaryti. Tik darbo pabaigoje suprantu, kad spektaklis vis dėlto padarytas. Nors iki galo jis niekad nebūna sukurtas. Jis tiesiog nueina pas aktorius ir žiūrovus... Nežinau, ką tai reiškia - spektaklis sukurtas. Kai jis numiršta, išleidžia kvapą, tada jis ir sukurtas.
Karbauskio principai primena jo kolegos Tumino „teatro namų" siekius. Ir galbūt įrodo (jei nesikuklinsime) lietuvių teatrinės mokyklos šiokią tokią susiformavusią programą, kurios štai griebiasi net dideli skęstantys banginiai.
Abiem „užsieniečiams" rusų žiniasklaida įprastai palanki, režisieriais iš Pabaltijo ar Gruzijos a priori čia buvo pasikliaunama. Apie Karbauskio spektaklius rašoma:
Režisierius yra kritikos ir publikos numylėtinis. Ir ne be reikalo. Karbauskio spektakliai - tai malonumą suteikiantis susitikimas su intelektualiu, neįkyriu, dvasingu teatru, apie kurį norisi rašyti su šauktukais. „Laimingosios Maskvos" pagrindu tapo keistas, teatrui nepažįstamas A. Platonovo romanas, kuriame nerangiais, juokingais sakiniais aprašomas pirmųjų sovietinių žmonių gyvenimas. Scenoje - drabužinė su pakabų eilėmis ir herojai, žvanginantys numeriukais ir nusivelkantys paltus bei milines. Platonoviškas stilius ir ironiška aktorių vaidyba sukuria komedinę atmosferą - mes negalime nepamilti šitos sveikata ir laime švytinčios Maskvos.
Spektaklyje „Budenbrokai" atsisakyta totalitarinės režisūros darbo metodų interpretuojant literatūros klasiką. Atmetant ir tipines pabaltijiečių režisūros savybes: prieblandinį žaidimą su mirtimi, pagonybės simbolius, metaforiškas mizanscenas, audringą transcendentinį nesceninį gyvenimą, kuris vis perveria sceninę būtį. Karbauskis į sceną atėjo su rytine, šviežia nuotaika. T. Mannas pristatomas per aktorinį teatrą, per aktorių-atlantą. Herojai pamažu tampa dievais, paskui pamažu prasideda tų dievų žūtis - girdime vokiečių kultūros leitmotyvą. [...] Karbauskio kalba atpasakojamoji. Nuosaiki, ekonomiška. Kartais net atrodo, kad trūksta įvykių. Režisierius sąmoningai lėtina pasakojimą, kad jaustume metų slinktį, susitelktume į charakterius. [...] Mirusioje Budenbrokų karalystėje tikrų įvykių ir nėra, yra tik žmonių figūrėlės ir datos, įrašomos į šeimos albumą, tą komposto krūvą, kurioje pūdama formuojasi šeimos tradicija. Tai subrendusio menininko pasipriešinimas pirklių visuomenei, kapitalizmo laikams.
Rami, erzinamai klampi spektaklio „Lygiosios trunka akimirką" faktūra gramzdina publiką į monotonišką kasdienybės mainų ritualą. Štai Abraomo duktė Ina iškeičia „Žydės" partitūrą į savo gyvenimą ir suteikia draugams galimybę sudainuoti uždraustą operą. Tai viena iš pirmųjų spektaklio istorijų ir jau joje stebina pojūtis akimirkų, kurios tęsiasi kaip amžinybė. Draugiški pokalbiai, atsisveikinimai, pavėlavimas į getą ir mirtis. Neherojiškos pasirinkimo akimirkos. Paskui jas ir sukasi spektaklio rodyklė, elegantiškai ignoruojanti skausmą ir ašaras. [...] Didžiulėje tamsioje scenos erdvėje pačiai spektaklio erdvei skirta taip mažai vietos, kad dekoracijos ir personažai atrodo suspausti, išstumti į priekį tos juodumos. Nedidelė medinė pakyla, jos centre - masyvus stalas su kėdėmis, visada užstojančiomis praėjimą. Galinėje sienoje - molbertai su nublukusiomis šachmatų lentomis.
Režisierius sako: „Geto gyvenimo dokumentai labiau tinka televizijos laidoms. Teatrui nereikėtų į juos lįsti. Teatras - truputį kas kita. Tai meninis realybės vertinimas, o ne dokumentas. Nekrošius nuolat kartoja, kad save reikia išlaikyti šitoje pozicijoje. Sutinku su juo. Kai viskas linksta į aktualumą, į naująją dramą, labai norisi išsaugoti savo profesiją teatre."
Parengė Jūratė Visockaitė
