Nestabilus politinis gyvenimas ir socialinės akcijos - turbūt tai labiausiai sieja Lotynų Ameriką su Lenkija. Bent jau taip norėjo tiesti paraleles ne vien „Maltos" festivalio organizatoriai, bet ir programos „Mestizos" (liet. Maišytieji) kuratorius režisierius Rodrigo Garcia, pats kilęs iš Argentinos, gyvenantis Ispanijoje. Kai jo buvo paklausta - o kur samba ir gatvės teatras, kodėl tik tokie spektakliai, t.y. ne statistinis scenos vidurkis? - jis atsakė, kad negalvojo apie kaleidoskopą, kuriuo viskas ir būtų atspindėta. Iš tiesų festivalio rengėjams kuratoriaus praktika leidžia išvengti daugelio įvairių priekaištų: tu kvietiesi menininką, o jis pateikia savo asmeninį žvilgsnį. Nors ir jis buvo šiek tiek koreguojamas, nes, teigė Garcia, norėjo atvežti bent 80 įvairių kūrinių - spektaklių, instaliacijų, parodų. Bet tai jau finansų klausimas, ir liko keliolika.
Įstrigusieji
Jėzuitų bažnyčioje iškabintos Kolumbijos menininkės Erikos Diettes „Drobulės" (Sudarios) - 20 didžiulių nuotraukų su moterų veidais, atspaustais ant audeklo. Moterys buvo išgyvenusios artimųjų kankinimus ar netektį. Išraiškose - „šaukimasis vienatvės , kai gyvenimas tapo perskeltas pusiau", sakė menininkė. Kančia, neviltis, visų akys užmerktos lyg atsiribojant nuo šio pasaulio. Užėjau į bažnyčią, kada buvo laikomos mišios. Norintiems dalyvauti tenka prasibrauti pro tas drobules, pasilenkti. Kad susidurtum su dar viena kančia, virš altoriaus. Bet drobulės atrodo tikrai ne mažiau šventesnės už tą vaizdą. Tik gerokai arčiau mūsų.
O tos pačios bažnyčios galerijoje, vyksta Peru menininkės Amapola Prada performansas „Revoliucija". Atveriamos didžiulės durys, o už jų matai blausią Pietų Amerikos miestelio gatvę ir joje stovinčią moterį, kuri nedrįsta jos pereiti. O gal tiesiog „įstrigusi" savo gyvenime. Tik po kurio laiko supranti, kad tai puiki videoprojekcija, pagal formą ir turinį kontrastuojanti su barokinės bažnyčios koridoriumi ir suteikianti netikėtą „išėjimo į laisvę" iliuziją. Toliau esančiame ekrane vyras čiulpia moters krūtį. Trečioje projekcijoje vyrai lyg vergai laivo galeroje užgulę ant irklų, tik šie įtaisyti moterims tarp kojų. Mačizmas? Ar moters-motinos kultas, kuris galiausiai išpeni mačo?
Antroje vyksmo dalyje pati Amapola Prada žygiuoja salėje pagal skambantį Peru himną. Nutilus jam ima bėgti - daugiausia palei ant grindų išklijuotas juostas-ribas. Bando jas kirsti, nedrįsta. Vėl bėga. Ryškiai girdisi jos alsavimas, batų taukšėjimas, stiprinamas kabančių mikrofonų. Pagaliau ji bando iš skausmo plėštis krūtinę, lyg bandytų sau atverti širdį, - aliuzija į Kristaus žaizdų ikonografiją ir į munchišką šauksmą, kuris taip iš jos ir neišsiveržia. Bet ji bando. Galiausiai apsiriboja išvyniodama plakatą - „Reikalaujame išraiškos laisvės". Tai - jau apie aktualijas, tik kiekviename scenos įvykyje priminti nuimtą Garcios spektaklį darosi įkyru. Antra vertus, galimas ir toks aspektas: bepigu kalbėti apie revoliucijas iš toli ir prakilniai poetiškai, kai jos turi vykti čia pat. Argi tai pigiau ir metaforos nebe tokios paveikios?
Kolumbietis šokėjas ir choreografas Luis Garay, dabar jau gyvenantis Argentinoje, ir argentinietis dailininkas Diego Bianchi prieš porą mėnesių paskelbė Lenkijoje ieškantys 41 žmogaus, kurie dalyvautų projekte. Jiems reikia: 4 asmenų, kurie sutiktų atsigulti po medžio plokšte; vyro, mėgstančio medų; 18-35 metų vyriškio, kuris sutiktų pasirodyti nuogas, padengtas plakta grietinėle; 5 išraiškingo veido žmonių... „Under de si" (galbūt taip ir versti iš anglų kalbos - „Po jūra") - tai gyvų žmonių instaliacija, skulptūra, gyvas atlikimas, medijos ir kiti žanrai. Taip ir įeini į „Senosios skerdyklos" erdvę mindamas medinę plokštę, po kuria guli ir ją laiko keturi žmonės. Nusileidi laiptais į uždarą teritoriją ir joje matai didžiulį įvairių žmonių ir pozų, statusų, fobijų ir manijų katalogą (http://luisgaray.hotglue.me/under). Tai laisvai galima būtų pavadinti šiuolaikine Dantės „Pragaro" interpretacija ar pertapytu Boschu: trys iš dėžės išlindusios rankos mums „skrolina" nuotraukas savo mobiliuose telefonuose, nuoga balerina vis bando pakelti koją, žmogus krato didžiulę plokštę, jos viršuje pritvirtintas medaus gėrimo butelis laistomas, o skystį bando ragauti-atsigerti pro skylę iškišęs liežuvį; trys merginos visą valandą tiek trunka veiksmas - grimuoja ar deda veido kaukes ketvirtai, bronzinė mergina visu kūnu daužosi į lentą, kita šoka ant strypo, kaskart skaudžiai nusileisdama, ir vėl ropščiasi viršun; manekenė sukinėjasi ant mažo podiumo, tik pro užkaltas lentas matosi vien jos kojos; keletas aukų po avarijos guli palaidotos po nuolaužų ir baldų, įvairių daiktų krūva; du vaikinai kelia dantimis stalą, ant kurio priberta kukurūzų, bet jie jų nepalies; vyras aistringai bučiuoja savo atvaizdą veidrodyje; keli žiūri į tirpstančius ledus - tarsi žmogaus smegenis - ir norėtų jų palaižyti-paragauti, bet patys tarsi sustingę... Muzika kyla garsyn, šviesos ima degti ryškiau, bet ir vėl viskas nurimsta, nieko neįvyko, visi toliau kartoja savo veiksmus. Tai savotiškas pragaras, kurio pagrindinis ir žiauriausias bruožas - įstrigimas, neįmanomybė, kad kas nors pasikeis. Visi jie - galbūt jau praėjusio gyvenimo, jo diegtų pozų ir judesių vergai, kuriame vyrauja jaunystė, godumas, skaitmena, nerūpestingumas. Ir už tai įkalinti savo judesiuose, tarsi būtų nuteisti nevalgymu, neprigėrimu, amžinu lipimu į stulpą, narcizo žavėjimusi savimi, bandymu parodyti save, katastrofa... Kiekviena scena atvira interpretacijoms, kurioms nepastatyti jokie literatūriškesni ar tekstiniai ženklai.
Shakespeare´o šunys
Argentiniečio Emilio Garcia Wehbi režisuotas „Karalius Lyras", sukurtas pagal Rodrigo Garcia perrašytą Shakespeare´o tragediją ir kitas dramas - laisva jų prasmių traktuotė, sudėliota pagal dabartinio visa vaidinančio pasaulio paveikslą. Bet čia aktoriai nevaidina, tik įėję į salę juos matome laisvai besišnekučiuojančius tarpusavyje, smalsiai dirsčiojančius į žiūrovus, šeriančius gyvą labradorą. Tik pačioje pradžioje jie sušoks mėgėjišką neva Elžbietos laikų menuetą, bet su kostiumais bei prakilniais gestais ir baigiasi to pozuojančio teatro karalystė. Toliau - jokio dėmesio į teatrinį etiketą. „Visas pasaulis - teatras - mirė", sako jie ir bando tai įrodyti. Kone visi personažai kalba apie materialųjį pasaulį, kuris reprodukuoja, daugina materialias gėrybes, abejotino reikalingumo prekes, o scenos gilumoje penki virėjai ruošia tortilijas ir tortus, pjausto, smulkina daržoves. Užlipę ant pakylų aktoriai pradeda sakyti savo monologus (kiekviena dalis skirta atskiram personažui), bet iš tiesų jokios vaidybos tarsi ir nėra: yra viskas tarp vaidybos ir aktorių natūralios pozicijos. Tarp demonstracijos ir filosofinio pašnekesio su žiūrovais.
Pagal Rodrigo Garcios interpretaciją visa Lyro klausimo dukroms esmė - ką tu renkiesi: savąjį aš ir natūralumą ar melą ir materialumą. Būti ar turėti/ atrodyti. Regana su Gonerile renkasi pastarąjį, visą spektaklio veiksmą jos dažosi, trina kūną kremais, fotografuojasi „selfiams" su šunimi, aprengtu „šekspyriniais" rūbais. Kordelijos pasaulis tylus, ji - maištininkė, pankė tarp fifų. Bet jų susidūrimas nepristatomas kaip dialogas, jo apskritai nėra. Aktoriai čia pasiima po garsią frazę iš vienos ar kitos Shakespeare´o dramos ir ją plėtoja Juokdario, Lyro, seserų monologais. „Žirgą už karalystę!", - skyriaus epigrafas, o Lyras kalba apie savo šunį, kuriam duotų palikimą mieliau nei dukroms: šuo rankos nenugrauš. Vėliau, ilgai pafilosofavęs, pakeis: šuo rankos nenugrauš ne todėl, kad ji jį maitino, o dėl to, kad jis paprasčiausiai ir banaliausiai paklusnus. Šuo taip pat natūraliai prisijungia prie jo monologų ar grojamų pankiškų dainų - savo amsėjimu, savo natūraliu gyvulišku buvimu.
Kartais frazės būna iliustruojamos pernelyg tiesmukai, o tekstai primena kairiojo intelektualo sukauptą filosofinį-publicistinį bagažą (toks Rodrigo Garcia ir yra). Vartojimas, Goya paveikslai, jų reprodukcijos, maistas, receptai ... - to daug, o gausus tekstas ima pabosti, bet matydamas ruošiamą valgį beveik esi tikras, kad tavęs finale laukia tas jų dabar smerkiamas gurmaniškas apdovanojimas, nes paprikų ir kitokių prieskonių kvapai jau sklaidosi po salę. Vis dėlto aktorių autoreferencijos ir tiesioginis spektaklio eigos komentavimas sugriauna tas numanomas (ir todėl nuobodokas) konvencijas. Ties seserų ginču dėl kiekvienos pranašumo žiūrovų lūkesčiai paneigiami: ant pakylų sudedami tortai, kuriuos Gonerilė pakaitomis su Regana vožia sau į veidą. Sustatomi dubenys su daržovėmis, kečupais, majonezais, kukurūzais ir t.t. - ir visa tai bus paleista ne į tarpusavio mūšio, o į savojo besaikio vartojimo apyvartą. Imamams groti pankrokas, o aktoriai kiekvienas save ir kitus puošia visą valandą ruoštu maistu, taškydami jį ant savęs ir grindų. Maisto ir vartojimo bakchanalija, gerokai stipresnė nei regėta Garcios „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorijoje", - čia patys žmonės, padengti daržovėmis, tampa savotiškais king-burgeriais su mišrainėmis ant galvų. Pripučiama didelė vaikiška pilis, ant jos imama šokinėti, o aerozoliniais dažais užpurškiama „No More Shakes Peroes". „Daugiau jokio Shakespeare´o" - bet peros ispaniškai reiškia ir šunį, ir taip atskleidžiama šuns dalyvavimo spektaklyje genezė. Galima tik spėti, kad Rodrigo Garcios pasija yra šunys - prisiminkime ir Rubenso šunį, akcentuotą „Golgota Picnic", ir čia esančius teksto pasažus apie jį kaip svarbų gyvūną; o gal tai glūdi bendroje Lotynų Amerikos kultūroje - plg. Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmą „Meilė kalė".
Galėtum apgailėti maisto, kuris taip snobiškai mėtomas, bet nurimus siautuliui jį apgiedos Juokdario atlikėjas: „Dabar jūs priekaištausite - kaip galima švaistyti maistą, kai tiek žmonių pasaulyje badauja? Gal tai prastas skonis? Bet prastas skonis teatre yra geriau nei šokio teatras ar būti veganu".
Finalui - Kordelijos monologas, galbūt skirtas sau pačiai. „Norėjai keisti kryptį? Kas šiais laikais keičia kryptį? Gelbėkis pats. Nes dabar kompromisų amžius, ir visą laiką tu būsi apsuptas priešų ir turėsi su jais taikytis. Jausti priešo kvapą ant savo kūno. Priprasti prie jo. Reikia pripažinti sau, kad mes visada darysime bloga, tik galime bandyti rinktis, kada ir kam. Daugiausia, ką galime daryti, - tai sakyti, ką galvojame, o ne ko iš mūsų tikisi". Tai įtikina - tokia iš tiesų yra Kordelijos personažo esmė. Ir galbūt mūsų pasaulio, kuriam tokį pesimistinį vaizdą sukuria Wehbi. Tenka pripažinti, kad tie drastiški nukrypimai nuo etiketo, maisto fejerverkai, prastas skonis ir eklektika yra stipriai geriau už nudailintą šokio teatrą. Nes būtent tai ir įsimena - ir visų triukšmingų nukrypimų dėka ateina susitaikymo ir harmonijos iliuzija.
Padorūs žmonės
1993 m. žuvusio Kolumbijos narkobarono Pablo Escobaro kišenėje buvo rasti popieriaus lapai. CŽV juos įslaptino. Po 18 metų Bogotos „Mapa Teatro" kūrėjai Heidi, Elizabeth ir Rolfas Abderhaldenai juos „išviešino", pasitelkdami garsiausio pasaulyje narkobarono mylimą muzikinę grupę, t.y. jos dainininko prisiminimus. Spėjama, kad lapuose buvo surašytas didybės manija apsirgusio narkobarono kliedesys - jo prezidentinė kalba. Taigi, teatras klausia - „O kas būtų, jeigu?" Ir pateikia kūrinį gražiu pavadinimu „Pasakojimas apie padorų žmogų".
Tačiau spektaklio pradžia yra TV šou. Į sceną išeina visa savo laiminga esybe spinduliuojanti moteris, ir net Rūta Mikelkevičiūtė turėtų gerokai pasistengti prilygti jai savipasitenkinimu. Ji į sceną pakviečia tikrą Poznanės gydytoją, dirbantį su narkomanais, ir vertėją, kuris išvers jos nemarius klausimus: o kokia situacija su narkotikais Lenkijoje? Ar yra kažkokių tendencijų? O gal narkotikai vartojami, nes žmonės yra pasimetę? Gydytojas supranta keistą savo padėtį, bet, visai kaip TV šou, aiškina, kad dabar jau kai kas liberalizuojama, kad nebūsi baudžiamas, jei laikysi mažą dozę kanapių sau - tik dar juridiškai neapibrėžtas tas žodis „maža". O vedėja toliau kaušta nuo savo grožio ir intelekto ir klausia - o gal narkomanai pasimetę dėl šiuolaikinio kapitalistinio gyvenimo, dėl konsumerizmo, dėl pakrikusių vertybių? Ir vėl gydytojas bando atsakyti, o žiūrovas jaučiasi visiškai taip pat, kaip žiūrėdamas kvailą pokalbių šou: kad ir kokius pokalbininkus bekviestų, gražiausia pati sau yra vedėja, visi kiti - tiesiog pajacai.
Ir po tokios įžangos, tarsi nutiesto tilto tarp šalių, uždanga pakyla ir matome sceną su dvigubu ekranu, kaip Kirsten Dehlholm kūriniuose, tik jis naudojamas ne gražiems vaizdams kurti. Čia jis kartoja, dvigubina kino kroniką, tirština vaizdą - nuotraukas, nespalvotus filmus, animaciją. Bet pirmiausia tai puiki priemonė jungti virtualų pasaulį su realybe. Tad tarp filmuotų kadrų scenoje šviečia kanapių laukas, o muzikantas Marco Fidelis Suárezas dainuoja apie Escobarą ir savo patirtį su juo. Apie tai, kaip grodavo jo baliuose, kaip kartais per visą naktį kartodavo tik vieną patikusią dainą. Kitąsyk Escobaras priversdavo visus nusirengti, muzikantus - taip pat: rengiesi ir groji, arba nušausiu. „Ir aš ryžausi - išsigelbėjimas pirma orumo", - išmintingai baigia savo baladę Suárezas.
Visa scena „apsodinta" kanapėmis, jos vis nupurškiamos. Iš jų išdygsta tai TV žvaigždė, tai tikras muzikantų orkestrėlis, grojantis balades à la „Guantanamera". Priekyje rūsčiai sėdi sumo imtynininko apimčių Escobaro dvasia, savo niūrumu primenanti pulkininką Kurcą iš Coppolos „Šių laikų apokalipsės": tai pagrįsta, Escobaras taip pat džiunglėse sukūrė valstybę valstybėje ir svajojo apie utopiją. Todėl per tos dvasios repuojamą prezidentinę kalbą, per absurdiškai kičišką diskoteką su gaubliu „eskobaras" pateikia savo programą: kaip geriausio pasaulyje kokaino dėka jis pavers Kolumbiją viena pirmaujančių šalių, kaip sudoros bjaurią JAV mafiją, kuri produktą skiedžia, kaip legalizuos narkotikus, bet ir švies visuomenę, vaikai augs sveiki ir gražūs... Visa tai nėra kvaila ar neraštingai išguldyta, tiesiog stebina manipuliacijos politine terminija, ir todėl nesi tikras, ar čia viskas yra kūrėjų prasimanymas. Nes tokioms ekscentriškoms figūroms atėjus į valdžią (nuo populistų iki nusikaltėlių, kas dažnai vienas ir tas pats) visiškai įmanomi ir tokie scenarijai. Tik dramaturginis kliedesys čia yra ir spektaklio stilius, jis pateikiamas itin laisvai, lengvai, pasakojimas pabrėžtinai trūkinėja, persimeta nuo rimtų kalbų prie dainų ir tai vyksta toks koncertas su dokumentiniu pasakojimu. Escobaras mirė, į jį švariausio pasaulyje kokaino miltus svaido gyva kanapė (keista „Pirosmani, Pirosmani..." finalo metamorfozė). Galiausiai visiškai pati nusišniojusi išspardo likusią augmeniją, ūkis žūna, lieka tik apgailestauti, kad tautos tėvo pažadėtas referendumas dėl narkotikų legalizavimo neįvyko...
Lotynų barokas
Kokios galėtų būti išvados apie pamatytą šimtąją dalį Lotynų Amerikos teatro? Galbūt tam net padėtų Rodrigo Garcios tarptautinės dirbtuvės, surengtos su lenkų ir ispanų, brazilų, argentiniečių ir kitais studentais. Jose buvo parodyti etiudai, monologai ar dialogai. Bet ir jose buvo akivaizdus skatinimas pajusti savo kūną (apsipylę „krauju" nuogi dalyviai šoko auštančios Poznanės rūmų terasoje); atverti savo dvasios ir paslapčių spinteles (mergina prisiminė gėdingiausias vaikystės akimirkas - kaip, pvz., būdama mergaitė, nuėjo į kiną ir apsikakojo); kalbėti neiliustruojant to judesiais (monologas, kalbamas ropojant keturiomis ir tarsi skaitant jį nuo grindų). Ir suvokti save ne vien kaip asmenį, bet socialiai, - tai buvo gražiausias etiudas, kai įsistatęs tarp dantų ID kortelę ispanas bandė pasakoti apie tai, kaip jis suvokė esąs Europoje, kai skynė braškes prancūzo ūkyje, o jo neaiškią kalbą be priebalsių į anglų vertė draugas. Nuostabi metafora - pro dantis veržėsi jo tapatybė.
Taip ir spektakliuose nematėme vaidybos. Nebuvo nuoseklaus siužeto iliustracijos. Pozos visiškai neplaukia iš teksto, o kaip tik sukuria įdomią koliziją su tekstu, kūno - su žodžiu.
Daiktų - maisto produktų, augalų, pagaliau teksto, muzikos, atakuojančių vaizdų apstas scenoje kuria efektingą perviršį, - tai savotiškas naujasis barokas, kai visko yra daug, einama už estetinių ir (tariamo gero) skonio ribų, bet be to tarsi nepastebėsi tylos, ištarmės, viskas nebus taip paveiku. Tai ir žaidimas ekranais, stilistika (dokumentiniai kadrai, dokumentai, multiplikacija, filmai), gyva muzika. Tolstama nuo literatūrinės pjesės, bet akivaizdi visuomeninė drama, nagrinėjama iš įvairių pusių. Galbūt netgi daugiau: matyti spektakliai apsieina be dialogų, juose - monologai, išsisakymai, pozicijos deklaravimas. Kasdieninis referendumas ir asmeninis konstitucinis teismas. Barokas tampa pilietiškas, intelektualus ir aistringas.
