Lenkiją krečia skandalai, ir jų - ne vienas. Šalia nemenkos valdžios krizės ir dar stipresnio politikos ir verslo sąmokslo veriasi kur kas gilesnis ir fundamentalesnis - kultūrinis ir religinis. Ir jį sukėlė teatrinis pasirodymas, tiksliau - jo atšaukimas. Jei prieš porą metų nedaug trūko, kad Romeo Castelluccio spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją" būtų uždraustas rodyti Vilniaus „Sirenų" festivalyje, šį penktadienį ir šeštadienį Poznanėje, „Maltos" festivalyje, nebus parodytas Rodrigo Garcia 2012 m. spektaklis „Golgota Picnic". Ultrakonservatyvios Lenkijos katalikų organizacijos, Poznanės archivyskupas, Lenkijos konservatyvių moterų kongresas ir kitos draugijos pasipiktino galimu šio spektaklio rodymu ir ėmė grasinti penkiasdešimttūkstantiniais mitingais, Kultūros centro, kur jis numatytas rodyti, okupacija, įsiveržimu vidų. Prie jų prisijungė ir fizinės veiklos pasiilgę įvairių lenkų futbolo komandų sirgaliai (o kad nebus apsieita tik pagiedojimais, kaip prie LNDT durų, galėjau įsitikinti pernai, kai „ultros" kėlė transparantus prieš „saugumietį" sociologą Zygmuntą Baumaną tame pačiame centre prie durų, už kurių vyko jo paskaita). Netgi telefonais grasinta festivalio darbuotojams. Poznanės policija pareiškė, kad negarantuoja žmonėms ir atlikėjams saugumo, miesto meras prabilo apie miestiečių ramybę ir tvarką - ir festivalio rengėjai likus savaitei iki pasirodymų nusprendė spektaklio nerodyti.
Todėl paradoksaliai apie „Golgotos pikniką" dabar rašoma daugiau nei apie bet kokį, jau parodytą spektaklį. Pasipiktinimą juo sukėlė scenos, kuriose cituojami, parafrazuojami garsūs Renesanso ir Viduramžių dailininkų paveikslai, aktorių vipozos kartoja nukryžiavimo vaizdus. Kad spektaklis daugiausiai kalba apie vartotojišką visuomenę ir į ją nutaiko argentiniečio dramaturgo ir režisieriaus Rodrigo Garcia smaigus - niekam iš pasipiktinusių nė motais. Nes, kaip ir vilnietiškojo Castellucci spektaklio atveju, niekas jo nematė, rėmėsi gandais ir faktu, kad prieš jį buvo smarkiai protestuota Prancūzijoje, Tulūzos mieste. Prie to dar pridėkime būsimus Lenkijos savivaldos rinkimus šį lapkritį (vėl Castelluccio „vilnietiškoji schema") - tad kas iš politikų ir jų aplinkos nenorės „atsižymėti", o kai kurios organizacijos apskritai pareikšti, kad jos egzistuoja?
Kad Rodrigo Garsia yra žymus savo nonkonformizmu, dygus, nepatogus režisierius, galėjome įsitikinti per jo spektaklis „Ronaldo, McDonaldo klouno, istoriją" bei „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų", rodytus „Sirenose". „Golgotos piknike" jis nėra visiškai naivus ir nekaltas - spektaklis dekonstruoja atpirkimo sampratą, čia gausu gyvo nuogo kūno ir videovaizdų, Haydno „Septynis paskutinius Jėzaus Kristaus žodžius" skambina nuogas pianistas. Bet tai - ir Francisco Goyos, Rubenso paveikslų citatos, pateiktos ant mėsainiais nukloto scenos kilimo, simbolizuojančio kasdienę mūsų paskutinę vakarienę. Ironiškas, obsceniškas, brutalus, bet drauge ir poetiškas, ir demaskuojantis veidmainystę. „Elgiamės šlykščiai, o po to prisiekiame, kad niekada nedarysime nieko niekšingo, ir sąmoningai ištriname tai iš atminties. Todėl menininkas privalo, net prieštaraudamas sau, imtis gėdingų temų, neturi jų nutylėti ", - sako Rodrigo Garcia. Šįmet Poznanėje jis kuruoja programą „Metisai", skirtą Lotynų Amerikos šalių scenos menui - tam jis atrinko spektaklius, instaliacijas, menininkus, pats dalyvaus susitikimuose, forumuose. Bet dabar jau keliuose matytuose kitų režisierių spektakliuose jis egzistuoja ir tuo „atšaukimu": Čilės, Meksikos, Brazilijos menininkai spektaklį staiga sustabdo, kad perskaitytų savo atsišaukimą prieš „katalikišką fundamentalizmą ir fašizmą", už „išraiškos ir pasirinkimo laisvę".
Tačiau gerokai didesni „piknikai" laukia penktadienį ir šeštadienį: dar niekad, sakė Lenkijos teatro kritikai, iš inteligentijos pusės neskambėjo tokia neapykanta ar pasipiktinimas kalbant apie bažnyčią. Per 8 000 daugiausia kultūros žmonių pasirašė kreipimąsi į Lenkijos Respublikos Prezidentą ragindami užtikrinti demokratiją šalyje, švenčiančioje savo laisvės 25-metį. Tarp pasirašiusiųjų - ir nobeliatas Johnas Maxwellas Coetzee, režisierė Agnieszka Holland (jie buvo „Maltos" festivalių svečiai, pristatę čia savo kūrybą), režisieriai Andrzejus Wajda, Krystianas Lupa ir kt. Spektaklis visgi įvyks, tik- įvairiomis formomis: bus kolektyviai dalinamas ir skaitomas jo scenarijus ar rodomi spektaklio vaizdo įrašai teatruose ar lauko ekranuose. Akcijoje dalyvauti žada jau 30 Lenkijos teatrų nuo Poznanės, Vroclavo iki Bydgoščio ar Varšuvos, o Warlikowskio teatre dalinai jį žada suvaidinti dalis atvykusių aktorių. Ir norinčiųjų prisijungti vis daugėja. Tad visa Lenkija pamažu žada virsti išraiškos laisvės pikniku.
Tačiau lieka keletas klausimų, kuriuos jau užduoda žurnalistai ne vien valdžios atstovams, bet ir festivalio organizatoriams: kodėl miesto policijos viršininkas oficialiame laiške festivaliui rašo, kad policija nesugebės užtikrinti tvarkos, jei susirinks 50 000 žmonių? (Nors tuo labai abejojama, nes net ir didžiausiame šįmet nacionalistų mitinge Varšuvoje dalyvavo 25 000, tad vargu ar dvigubai daugiau vyks į Poznanę.) Ar ne tam policija ir sukurta ir piliečių išlaikoma, kad užtikrintų tvarką? Kodėl miesto meras rūpinasi vienų miestiečių „ramybe", iš kitų atimdamas galimybę patiems pamatyti ir nuspręsti, kas yra tinkama, kas - nepriimtina? Rodrigo Garcia prieš keletą metų buvo ir išliaupsintas Vroclavo teatro festivalyje, kuriame rodė keletą savo spektaklių (už kuriuos apdovanotas Naujosios Europos teatro realybės premija), ir paduotas į teismą už gyvūnų teisių pažeidimus, nes aktorius scenoje dorojo gyvą omarą. Dabar už pusantro šimto kilometrų tapo staiga kito miesto nekenčiamas? Ar tikrai viską padarė festivalio direktorius Michałas Merczynskis, iki šiol pats garsėjęs kaip nonkonformistas ir per daugelį metų pateikęs ne tik miestui, bet ir visai šaliai įdomiausias programas ir koncepcijas, - ar tai jo pirmas ir labai liūdnas konformizmo ženklas? „Man gėda dėl Poznanės", sakė buvęs šio festivalio meno vadovas, garsus režisierius Lechas Raczakas. Pasak jo, spektaklio atšaukimu pats festivalis devalvuoja save ir „iš pirmos pasaulio lygos krenta į trečią ar ketvirtą".
Prieš metus apie festivalio vadovo galias paklaustas lenkų menininkas Wojtekas Ziemilskis man atsakė - „Jo niekas nedengia. Jis pats daug kam yra stogas". Ar tai reiškia, kad šįkart atsirado stogas ir „Maltai" - ar pats Merczynskis sumanė eiti į didesnę nei kultūros politiką? Miesto meras Ryszardas Grobelny reziumavo: apskritai blogai yra tai, kad „Golgota Picnic" atsirado šiame festivalyje". Iš šis pasakymas išduoda, kad tikrai yra blogai, tik ne su pačiu spektakliu.
