Lapkričio 8-12 d. Rygoje vyko Baltijos šalių dramos forumas, organizuotas Latvijos teatro darbuotojų sąjungos, Literatūros, tautosakos ir meno instituto Latvijos universitete bei Dramaturgų sąjungos. Šis forumas, prieš trejus metus Estijoje įgijęs dabartinę formą, anksčiau buvo Baltijos šalių nacionalinės dramaturgijos pastatymų festivalis, kurio programą sudarydavo geriausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinės dramaturgijos pastatymai, juos vertindavo ir apdovanodavo komisija.
Dabartinė forma renginį nutolino nuo festivalio ir suteikė galimybę kiek giliau, išsamiau susipažinti su kiekvienos iš trijų Baltijos valstybių teatru ir nacionaline dramaturgija. Latvių programą sudarė 16 spektaklių, visų trijų šalių nacionalinės dramaturgijos pristatymai, paskaita apie dramaturgą Gunārą Priedę, diskusija apie politinį teatrą su aktyviausiais Latvijos politinio teatro kūrėjais. Paraleliai forumui vyko kūrybinės dirbtuvės ir pristatyti jų rezultatai.
Gero teatro šiame forume buvo nelabai daug. Kokybiški, protingi, jauna energija paperkantys vos keturi-penki darbai. Tačiau pamačius beveik visus forume pristatytus spektaklius, galima jau pradėti šį tą suprasti apie šiuolaikinio Latvijos teatro santykį su nacionaline dramaturgija. Visų pirma, jis labai skiriasi nuo lietuviško. Latviai stato labai daug nacionalinės dramaturgijos ir visiškai nevengia XIX a. ar sovietmečio tekstų. Nemažai dirba ir jauni kūrėjai, rašantys savo dramas ir jas statantys patys ar su kolegomis. Tad dėl latviškos dramos ir jos trūkumo teatre niekas net nesiruošia kelti jokių dramų.
Forumo programoje buvo parodyta po du Rūdolfo Blaumanio, Priedes bei Jānio Balodžio pjesių pastatymus. Nors negalima teigti, kad tai populiariausi Latvijoje autoriai, tačiau noras apmąstyti savo klasiką bei iš naujo įvertinti istorijas, istoriją ir gerai pažįstamus personažus yra stiprus. Blaumanio tekstus mėginama šiuolaikinti nuorodomis į dabartį ar tiesiog pasiūlyti ne taip kategoriškai, kaip pats dramaturgas, vertinti personažus. Gunāras Priede statomas kaip galimybė permąstyti santykį su savo praeitimi, ir ypač sovietine. Jo pjesė „Mėlyna“, parašyta aštuntojo dešimtmečio pradžioje, siūlė atsigręžti į folklorą, jame ieškoti moralinio tautos pagrindo. Dabar, režisuota Tomo Treinio Latvijos nacionaliniame teatre, ji skamba kaip siūlymas nedaryti skubotų išvadų, gilintis į niuansus, kalbėtis. Ir vis dėlto nei šis, nei Blaumanio „Sūnaus paklydėlio“ (rež. Reinis Suhanovas, Valmieros teatras) ar „Trinės“ (rež. Elmāras Seņkovas, Latvijos nacionalinis teatras) pastatymai nėra įdomus pilnavertis teatras, siūlantis išsamią praeities ar dabarties analizę. Mārtiņio Eihes režisuotas Priedes „Grybai kvepia“ Valmieros teatre šiame kontekste atrodo išskirtinis. Inscenizuojama ne tik vienintelė Latvijoje sovietiniais laikais uždrausta statyti originali pjesė, bet pasitelkiami ir dramaturgo dienoraščiai, rašytojų sąjungos posėdžių protokolai. Čia svarbiau ne tekstai, pasakojantys vienos šeimos santykių painiavą, išryškėjančią per komunistų partijoje užėmusio postus senelio jubiliejų, ar pjesės likimas, o pasirinkta forma, sukurianti taiklų nejaukumą (scenografė ir kostiumų dailininkė Ieva Kaulina). Itin mažoje erdvėje, labai arti žiūrovų esantys aktoriai scenoje yra viso veiksmo metu ir kai nevaidina, visi, aprengti vienodais chalatais ir kiek pabalusiais veidais, stebi žiūrovus. Nuolatinis artumas, sumišęs su nuolatinio stebėjimo išprovokuotu nepasitikėjimu, įtraukia į sekimo žaidimą ir suveikia kaip priešnuodis praeities idealizavimui.
Greta šių spektaklių verta išskirti ir vienos Rainio pjesės pastatymą. Viesturio Kairišo režisuota „Ugnis ir naktis“ - svarbus praeities apmąstymas perinterpretuojant ne tik autoriaus tekstą, bet ir patį Lačplėsio mitą. Ilgas spektaklis, kuriame itin daug kalbama, įspūdingas pirmiausiai tuo, kad vaizdais sugeba tekstus papildyti taip, kad jautiesi esąs šiuolaikiniame kritiškame teatre, o ne romantizuoto latviško epo skaityme. Spektaklį teko matyti ir prieš metus, žiūrint ne nacionalinės dramaturgijos, o geriausius praėjusio sezono pastatymus. Tame kontekste jis taip pat atrodė kaip vienas geriausių ir svarbiausių pastarojo meto latvių literatūros pastatymų, ir buvo nominuotas „Artistų nakties“ (Spēlmaņu Nakts) apdovanojimui geriausio didžiosios scenos pastatymo kategorijoje.
Tokie išskirtiniai pastatymai kaip „Ugnis ir naktis“ vargu ar būtų tokie paveikūs, jei greta jų nebūtų ir kitokių dabartį apmąstančių darbų - į žiūrovus besikreipiančių naujais tekstais apie konkrečias šio laiko aktualijas. Tuo intensyviai užsiima režisierius Valteris Sīlis bei dramaturgas Jānis Balodis. Jų bendras darbas Latvijos nacionaliniame teatre „Sėkmės istorija“ yra bandymas suprasti, kaip buvo sukurta dabartinė Latvijos finansų politika, kaip veikia Latvijos bankas ir Finansų ministerija, kokiomis idėjomis jie remiasi ir ar egzistuoja alternatyvių požiūrių. Šiame spektaklyje kritikuojamas Tarptautinis valiutos fondas bei konkretūs asmenys, įgyvendinę, kūrėjų manymu, ne pačią palankiausią finansų politiką viduriniam ar žemesniajam sluoksniui. Ir nors toks darbas teatre atrodo prasmingas, daugiau nei dvi valandos kalbėjimo apie finansus, vartojant daug terminų ir kartais visa tai paįvairinant komiškais autoironiškais fragmentais, sukėlė įtarimą, kad jauni kūrėjai susiduria su sunkumais dar atsirinkdami medžiagą, tad spektakliai tampa klampūs ir nepagrįstai ilgi.
Tai dar labiau išryškėjo Paulos Pļavnieces režisuotame Janio Balodžio parašytame ir suvaidintame spektaklyje „Ką rytojus atneš?“. Didžioji dviejų valandų spektaklio dalis atrodo paremta ne tik per dideliu informacijos kiekiu, bet ir gana naiviai sureikšmintais aspektais. Drauge su dramaturgu stebime vaizdo įrašus, kuriuos parengė jo įkalbėti prisijungti prie projekto žmonės iš Alepo, Briuselio ir Gdansko, klausome, ką jie galvoja apie savo šiandieną ir rytojų, ką sako jų kalbinami žmonės. Kol galiausiai paaiškėja, kad tikra (ar sugalvota) moters iš Alepo tragedija - kurios artėjimas akivaizdus nuo pat spektaklio pradžios - naudojamasi tik tam, kad vakarietis vyras pamėgintų suprasti ir susitaikyti su tuo, kad negali išgelbėti pasaulio ar jo simboliu tapusios bombarduojamame mieste gyvenančios merginos. Ypač kai tas pasaulis net ir neprašo jo pagalbos.
Tačiau politika tikrai nėra vienintelė dabartiniams Latvijos dramaturgams įdomi tema. Rašomi ir statomi tekstai apie geriančius vyrus, šeimos dramas ar santykius su gyvūnais. Ir būtent spektaklis apie žmonių santykius su gyvūnais lietuvių ir estų delegacijoms, dalyvavusioms forume, pasirodė vienas iš geriausių Latvijoje parodytų darbų. Mārcio Lāciso režisuota Jānio Joņevso ir Anetes Konstes parašyta „Žvėriška meilė“ papirko ne tik gaivališka jaunų žmonių energija ir bekompromisiu atsidavimu. Spektaklis, pasakodamas atskiras istorijas apie žmonių santykį su gyvūnais, priminė apie žmogiškumo trūkumą bendraujant vieniems su kitais. Taip tarsi patvirtindamas, kad žmogus žmogui - vilkas. Ir kartu juokaudamas, kad jei iš tikrųjų galvotume vienas apie kitą kaip apie gyvūną, labai gali būti, kad elgtumėmės vieni su kitais kur kas geriau, nes, kaip ne kartą teko girdėti (ir pamatyti spektaklyje) šunys, katės, kiaulės, iguanos, sraigės... - geresni už žmones.
Taip nutiko, kad šiame forume užsienio svečių delegacijos negalėjo išrinkti vieno geriausio spektaklio. Po lygiai balsų gavo mažas nepriklausomas darbas „Žvėriška meilė“ ir didžiosios scenos spektaklis „Artimas miestas“. Kirilo Serebrenikovo režisuotas Mariaus Ivaškevičiaus dramos pastatymas, jau rodytas ir Lietuvoje, gali patraukti vaidyba ir vizualine švara. Tačiau latvių kritikai spektaklio pernelyg aukštai nevertina, jis latvių teatro apdovanojimuose net nebuvo išskirtas tarp geriausių didžiosios scenos pastatymų. Tačiau Latvijos nacionalinis teatras spektakliu didžiuojasi, kaip, beje, ir forumo organizatoriai, nekėlę klausimų, ar tikrai ne latviška tema lietuvio dramaturgo ir ruso režisieriaus sukurtas spektaklis yra nacionalinės dramaturgijos pastatymas. O pasikalbėti būtent šiuo klausimu būtų įdomu. Ar bent kur kas įdomiau, nei pasiklausyti, ką panašių pažiūrų politinio teatro kūrėjai mano apie politinio teatro kūrimą ir savo spektaklių reikšmę (nes, žinoma, jiems jų darbas svarbus, prasmingas ir labai reikalingas). Iš kitos pusės, tiek diskusijos, kuriose visi kalbantieji galvoja daugmaž tą patį, tiek status quo įtvirtinantys spektakliai jau beveik tapo norma - visi patenkinti ir jokių dramų.
