Rima, 2024 m. lapkričio 15 d., 18:10
Kelių dešimčių lietuvių teatro ir muzikos kritikų, menotyrininkų, prodiuserių ir tarpdisciplininio meno kūrėjų desantas, susirinkęs iš visos Lietuvos ir tolimesnių užsienių, lapkričio 7-10 dienomis išsilaipino Rygoje. Vieni dalyvavo šiemet įkurto Baltijos šiuolaikinės operos tinklo 4-ajame susitikime, kiti – Latvijos teatro vitrinoje, o kai kurie – ir vienur, ir kitur. Drįstu teigti, kad tikriausiai dar neregėtu lietuviškos scenos meno bendruomenės dalies skaitlingumu šias dienas būtų galima įvardyti ir lietuvių kritikų sezonu Rygoje.
Pradėsiu nuo kaimynų pasiūlytos meninės programos: taigi, ką Baltijos šiuolaikinės operos tinklo ir Latvijos teatro vitrinos koorganizatoriai vadina šiuolaikine, naująja opera? Buvo parodyti du tokio žanro kūriniai – muzikos teatro spektakliu įvardyta „Monstera Deliciosa“ ir vienaveiksme monoopera pristatyta „#DiToo“.
Latvių ir estų kūrybinėmis pajėgomis sukurta „Monstera Deliciosa“ (kompozitorė Līva Blūma, dramaturgė Linda Krūmiņa, režisierė ir libreto autorė – estė Barbara Lehtna, scenovaizdžio ir kostiumų dizainerė – estė Karolina Poska), rodoma Gertrūdos gatvės teatro black box erdvėje – tai kamerinis keturių vokalisčių ir daugiausia klavišiniais gyvai atliekama muzika kuriamas pasakojimas. Į numerius suskaidytas kūrinys pristato mikroistorijas – atlikėjų pačių ir jų aplinkos moterų (latvių, esčių, tad lygiai taip ir lietuvių) gyvenimų bei egzistavimo visuomenėje nuotrupas. Moterų it tų monsterų, kurios pradžioje įsikuria namuose, čia tarpdamos užvaldo pusę kambario, o tada išplinta po laiptines, biurus, užgyvena poliklinikų, savivaldybių ir kitų institucijų viešąsias ar susirinkimų erdves, kabinetus, sales, laukiamuosius.
Neprirežisuotais ir pernelyg neprirepetuotais, o veikiau savo tikrais balsais moterys dainuoja apie kasdienį darbą miesto viešajame tualete, į Norvegiją emigravusią dukters šeimą, rūpestį dėl augalijos, planetos ir kt. – temų spektras įvairuoja nuo buities iki socialinės kritikos ir ekoaktyvizmo, – gana standartizuotas Baltijos šalių grupelės moterų kolektyvinis-socialinis portretas. Nors jos pasakoja individualias ir kartu visiškai bendražmogiškas „paprastų moterų“ istorijas (vis pasiūlydamos sąsajų su buitiniais botaniniais dėsniais – visi rūpinasi žiedais, bet ne šaknimis) ir tik finale jų balsai ir istorijos susilieja į ansamblį, spektaklio forma atrodo daugiau nei pažįstama. Iš esmės mums, Lietuvoje užaugintiems ir išlepintiems šiuolaikinio muzikos teatro prodiuserinės kompanijos „Operomanija“ produkcijos, tiek „Monstera Deliciosa“ meninė kalba, tiek istorijų turinys nuo pirmų spektaklio minučių kuria sąsajas ir perša nuorodas apie operą dešimčiai kasininkių, prekybos centro garsams ir fortepijonui „Geros dienos!“: tokia pati numerinė struktūra, mikroistorijos iš kasdienybės (tik „Monsteros“ librete kur kas mažiau „Geros dienos!“ libreto autorei Vaivai Grainytei būdingo aštraus paradokso pojūčio ir humoristiškų sąskambių, nors galbūt dalies žodžių žaismo neleido identifikuoti svečiams skirtas vertimas iš latvių kalbos į anglų), tam tikros moterų grupės socialinis pjūvis, kūrinio aktualizacija pasirinktų temų įvairove, galų gale – kasdienių situacijų atpažįstamumo malonumas, o kai kada – ir galėjimas tiesiog empatizuoti.
Kuo „Monstera Deliciosa“ ryškiau išsiskiria ir įsimena – tai savo scenovaizdžiu – lakonišku, bet nesteriliu ir neminimalistiniu, – ir jo taupiu įtraukimu į vyksmą. Spektaklio dailininkė Karolina Poska muzikiniams pasakojimams įdomiai antrina vaizdu – tai daro ne tiesmukai, o kurdama asociacijas ir metaforas. Užvakuumuotų objektų-paveikslėlių sienelė, tarsi nužengusi iš šiuolaikinio meno centro ekspozicijos, reprezentuoja tai, kas kiekvienos dainos atstovei reikšminga, veikia it atminties saugykla, dar labai primenanti ir vaikystėje naudotą būdą paslaptis (vadinasi, svarbiausius dalykus) įamžinti po stiklo šuke sukomponuotais ir taip stipriausias patirtis ar būsenas tarsi užkonservuojančiais sekretais. Na ir, žinoma, Lietuvos teatre labai giliai įsišaknijusiam metaforiškumui (čia šiuolaikinės operos žanre atrodančiam kiek senamadiškai) ir pomėgiui tas metaforas iššifruoti šiek tiek peno davė nuo lubų pakibęs nudžiūvusių šaknų raizginys, iš kurio varvantis vanduo pamaitino gyvus augalus. Tokios paprastos, nepretenzingos „Monsteros Deliciosos“ istorijos ir įvaizdžiai, jų atpažįstamumas kūrė bendruomeniškumo ir jaukumo pojūtį, bet ne turinio prasmingumą.
O Latvijos nacionaliniame teatre rodyta monoopera „#DiToo“ artumą ir intymumą siūlė patirti primygtinai, pakviesdama į ilgą siaurą salę, kurioje be tradicinių kėdžių eilių buvo įkurdinti publikai skirti keli staleliai su žvakėmis, idant pasijustume leidžiantys vakarą bare. Atmosfera sukurta visai tinkama skleistis dviejų atlikėjų – dainuojančios, pasakojančios ir performatyvų aktą (nuo lot. actus – poelgis, veiklos vienetas, psichologinis veiksmas; šiuo atveju kaip tiksliausią reikšmę rinkčiausi „veiklos vienetas“) atliekančios artistės Ditos Lūriņos ir gitaromis akompanavusio bosisto, taip pat ir šios operos muzikos bei libreto autoriaus Kasparo Rolšteino kuriamam kammer-kabaret. Tačiau latviškai nesuprantantys atvykėliai įkliuvome į beveik dvi valandas nepaliaujamo lėkimo paskui subtitrus savo telefonų ekranuose ir tenka pripažinti, kad tai nebuvo lengva patirtis. Deja, dėl to nebuvo nei intriguojanti, įtraukianti ar bent jau leidžianti iki galo suprasti nepaprastai klampų siužetą, nei įgalinanti pajusti teksto interpretaciją balsu. Matyt, neatsitiktinai didelė dalis sėdėjusiųjų prie durų pasinaudojo išeitimi. Kiti gi (ir šių eilučių autorė) įstrigo salės, latvių kalbos ir ilgos kūrinio trukmės spąstuose: minus dvi valandos iš gyvenimo.
Tokias dvi diametraliai priešingas – kvietimo bendruomeniškumui ir individualaus bėgimo paskui subtitrus (arba pro duris) – patirtis pasiūlė Latvijos šiuolaikinio muzikos teatro degustacinis meniu. Įdomu, kaip tu, Jurgi, pats būdamas šiuolaikiniu kompozitoriumi ir pažindamas dar kitus naujosios operos kontekstus pamatei, išgirdai ir vertini šiuos darbus?
-----
Jurgis, 2024 m. lapkričio 18 d., 12:16
„Monstera Deliciosa“ ir man pasirodė kaip „Geros dienos!“. Pastaroji galbūt švaresnė ir vieningesnė koncepcijos požiūriu. „Monstera Deliciosa“ yra labiau dainų, kurios be temos mažai ką turi bendra, rinkinys. Čia, man regis, ir įvyko dubliažas: banalybė siužete, dramaturgijoje ir muzikoje buvo reiškiama taip pat – mėgėjišku (nors ir sąmoningai pasirinktu) stiliumi. Čia ir yra pagrindinis skirtumas su „Geros dienos!“, kur muzika, nors ir sukurta pagal „banalumo“ konceptą, nėra tai, ko klausytų pačios kasininkės laisvu laiku. Kita vertus, prekybcentris kaip tropas man atrodo tiesiog stipresnis ir turtingesnis vaizdinių nei kambarinis augalas.
Latvių „banaliosios Ryteuropės kasdienybės“ opera manęs asmeniškai nesužavėjo – nei subjektyviai, nei struktūriškai. Bet jei šitą spektaklį žiūrėtų teta Laima iš chruščiovkinio Rygos mikrorajono, kurios dukra su šeima emigravo užsienin – neabejoju, kad spektaklyje ji pamatytų save, ir galbūt pagalvotų: „O, čia gi aš, tai apie mane!“ Tinklo susitikime dalyvavusi prodiuserė iš Suomijos man minėjo, kad teatre pasiilgo spektaklių, atidengiančių tradicinio lyčių pasiskirstymo šeimos narių gyvenimą – sakė, nors queer tikrai būtina rodyti, vis dėlto neretai užmirštama ta „pilkoji“, konvencionalioji dauguma.
Iš „Monstera Deliciosa“ ir išsinešu svarstymą, ar visada kūrinio vertinime užtenka remtis kritikos kanone įprastomis kokybės kategorijomis – ką daryti, kaip (ne)nurašyti kūrinio, jei, nors ir būdamas ne visai pavykęs, jis paliečia žmones, suteikia akimirką pažvelgti į savo gyvenimo kadrą iš šono, ir galbūt net apsvarstyti savo egzistenciją?
O dėl „#DiToo“, buvau tarp tų laimingųjų, gavusių vietą prie durų ir išsmukau apie 50-ąją minutę iš beveik dviejų valandų pasirodymo. Manau, pagrindinė nekokio įspūdžio dedamoji buvo teksto gausa. Taip, spektaklis kabaretinio žanro, tai tekstas čia svarbus; galbūt gimtakalbiams, kuriems nereikia sekti titrų (beje, bėgančių specialioje programėlėje telefone) tos dvi spektaklio valandos lengviau ištveriamos. Kolegė kompozitorė iš Estijos pasigedo ir netiesmukiškų elektroninių tembrų. Sutinku, garso lygis skliautiniame požemyje buvo kurtinantis.
Apskritai, „#DiToo“ spektaklio parinkimas Baltijos šiuolaikinės operos tinklo dalyviams man savotiškai atspindėjo susibūrimo Rygoje programos kodą – svarbiau ne renginiai ar diskusijos (kurios galbūt aktualesnės teatralams), bet susitikimai, vienas kito atradimai. O atrasti tikrai buvo ką: susibūrime susipažinau ne tik su latvių ir estų kūrėjais, bet ir lietuviais kolegomis. Žinoma, ir ankstesnes bičiulystes, užsimezgusias po tinklo 3-iojo susitikimo Tartu (Estijoje) rugsėjo mėnesį, pavyko pagilinti. Tikiuosi, kad bus progų dirbti su tais žmonėmis.
-----
Rima, 2024 m. lapkričio 18 d., 15:58
Sutinku, kad spektakliai nebuvo stipriausia ir įdomiausia 4-ojo Baltijos šiuolaikinės operos tinklo susitikimo Rygoje dalis. Kitaip nei 1-ajame tinklo susitikime, šių metų balandį vykusiame Vilniuje: tąkart turėta ką parodyti ir kuo didžiuotis meninėje programoje – erdvinę operą tamsoje „Confessions“, minėtąją „Geros dienos!“ ir garso patirtį Vilniaus gete „Glaistas“, – tai jau didelio pripažinimo šalyje ir tarptautinėse scenose sulaukę kūriniai, todėl ir manau, kad turėdami tokį atskaitos tašką, šiuolaikinio muzikos teatro darbams keliame išties aukštus kokybės kriterijus ir nenuolaidžiaujame.
Bet abu mūsų jau aptarti kūriniai pateko ir į Latvijos teatro vitrinos programą. Nors apskritai draminė vitrinos repertuaro dalis, kiek spėjau jos įterpti į šiuolaikinės operos tinklo susitikimo dienotvarkes, o tai buvo dar du spektakliai, atrodė solidesnė, nes dramos spektakliai buvo visai kito masto, tačiau jie taip pat iškėlė klausimų, kurie liko ne iki galo atsakyti. Nacionaliniame teatre rodytame Elzos Martos Ružos ir Matīso Kažos spektaklyje „Minkštoji galia“ („Maigā vara“) kur kas labiau nei dirbtinokai tiesmuka aktorių vaidyba čia imponavo dramaturgija – pjesė parašyta gana operatyviai, prabėgus vienam teatro sezonui spėta sureaguoti į 2022 m. vasarį Rusijos užpultos Ukrainos akivaizdoje regimą kitų šalių laikyseną. Spektaklyje pasakojama apie tai, kaip ne be rusiškų pajėgų teatre statomas spektaklis, kuriuo rengiamasi atidaryti festivalį. Pjesėje taikliai metamas akmuo ir į Lietuvos daržą, nes minkštąja galia besinaudojantis to būsimo spektaklio rėmėjas, ženkliai finansuojantis ne tik repetuojamą premjerą, bet ir visą festivalį, pinigus semia iš „krabų“ verslo rusijoje.
Visai kitaip rusiškumo dvasia persmelktas Naujajame Rygos teatre rodytas režisieriaus Alvio Hermanio naujausias spektaklis „Juodoji gulbė“ („Melnais gulbis“). Jo režisūrinę partitūrą ir sėkmingai aktorių sukurtus vaidmenis, neabejoju, detaliai išanalizuos kolegos savo recenzijose Lietuvos kultūrinėje žiniasklaidoje. Tačiau trikdo ir nuogąstauti verčia tai, kad triveiksmis spektaklis per pirmuosius du brėžia tik punktyrinę ironijos liniją, ne iki galo leidžiančią išrišti režisieriaus poziciją, reprezentuodamas ant XIX a. meno korifėjų sėkmingai „tebejojančios“ rusiškos kultūros didybės įvaizdį – scenoje vaidinamas Dostojevskio „Idiotas“ pramaišiui su Čaikovskio „Gulbių ežero“ estetika (kostiumine, muzikine, plastine). Tik trečiame veiksme aiškiau išartikuliuojamas ir tas visa užliūliuojantis gulbeliškas absurdiškumas, ir rusiškas mentalitetas bei idiotiškų savų dievų (stabų?) steigimo poreikis, ir muzikos panaudojimo komiškumas (nes būtent čia pirmą kartą taip akivaizdžiai pajutau šio baleto chrestomatinių muzikinių motyvų propagandiškumo – kaip šalies kultūros „etiketės“ – kontekstualizuotą galią ir poveikį, kurie Hermanio spektaklyje galų gale, regis, tampa atvirai pajuokiami).
Ir vis dėlto, rodyti tokį spektaklį šiandien kartu yra ir slidus reikalas, nes nelygu, kaip publika priima ir supranta šį režisieriaus žingsnį. Rodyti mieste, kuriame tokia gausi lojalioji rusų diaspora, sudaranti ženklią dalį Rygos populiacijos, ir apie kurią – širdingai laukiančią popsinių ar klasikinių zviozdų bei „nacionalinio repertuaro pasididžiavimų“ jei ne gyvai, tai bent per televiziją – dar taip neseniai, 2015-aisiais, savo spektaklyje „Vilties ežeras“ („Cerību ezers“) kalbėjo latvių režisierius Vladislavas Nastavševas; šiandien jis, matyt, jau šitaip irgi nebe... Beje, tame pačiame Naujajame Rygos teatre. Tad pritariu latvių kritikių požiūriui, kad nei Dostojevskis, nei Čaikovskis niekur nepradings ir apskritai nebus atšauktas iš meno istorijos, todėl Hermanio pasirinktos medžiagos būtinybė šiandienoje manęs neįtikino. Šiaip ar taip, žongliruoti Dostojevskiu ir Čaikovskiu, net ir režisūros meistro rankoms – tai rizikuoti pastiprinti ar bent jau padauginti tos sudievintos kultūros naratyvus.
O jos čia apskritai netrūksta. Pavyzdžiui, vizito Rygoje metu, penktadienio vakarą, atokiau nuo miesto centro veikianti įspūdinga koncertų salė „Hanzas Perons“, kurioje laikinai įsikūręs Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras, pristatė jo ir akordeonistės atliekamą koncertinę programą: pirmoje dalyje – latvio Arturo Maskato ir norvego Rolfo Wallino kūriniai, antroje – Sergejaus Rachmaninovo simfonija. Porcija minkštosios galios į kainą įskaičiuota.
Grįžtu prie tavo įžvalgos – kaip tau, Jurgi, susitikimai ir asmeninė „tinklaveika“ bei lūkesčiai ateityje padirbėti kartu su sutiktais kūrėjais ir prodiuseriais tarptautinėse erdvėse, taip man profesinės pažintys ir nė kiek ne mažiau – pažintys su išskirtinėmis (ir naujausiomis) Rygos scenos meno erdvėmis ir specialiai mums skirtas infrastruktūros pristatymas šįkart atrodė svarbiausia vizito dalis. Pirmoji – nes asmeniška ir dėl to reikšminga, antroji – nes man buvo neabejotinai įdomiausia. „Hanzas Perons“ salės paliko įspūdį lyg pats pastatas būtų ištobulintas ir maksimaliai komfortiškas vilnietiškojo „Dūmų fabriko“ giminaitis, tinkamas ir įvairaus masto bei pobūdžio koncertams, ir spektakliams ar performanso menui. Susižavėjimą ir truputį pavydą, kad ne tik kaimyno žolė žalesnė, bet kad apskritai ten toji žolė taip stipriai veši, sukėlė apsilankymas jau kone Rygos užmiestyje baigiamose įrengti Latvijos nacionalinio operos ir baleto (LNOB) dekoracijų dirbtuvėse ir repeticijų salėse; ten ir erdvės kūrybinėms laboratorijoms, kūrėjų rezidencijoms (su padoriomis nakvynės ir gyvenimo sąlygomis ten pat vietoje, pačiame LNOB pastatų komplekse). Dar ir puiki didžiulė salė, ir kita – visu perimetru apjuosta balkonu: kasdienybėje naudojama natūralaus dydžio scenos uždangoms tapyti ir dekoracijoms gaminti bei iškart matyti jas visa aprėptimi; o erdves pristatęs naujasis, tą savaitę savo pareigas tik pradėjęs eiti LNOB vadovas Sandis Voldiņis jau projektavo viziją, kad toji erdvė būtų ideali lietuviškajai „Saulei ir jūrai“.
Bet užvis galingiausią įspūdį, o tikriau – kol kas beribius lūkesčius, paliko renovuojamas Richardo Wagnerio namas Rygos senamiestyje, kuris 2027-aisiais turėtų atgimti ne tik kompozitoriaus vardo muziejumi, bet ir įspūdinga teatro sale. 5 000 kvadratinių metrų, dedikuotų Wagneriui, per kelerius rezidavimo metus Rygos miestą paženklinusiam ne tik savo batuta, bet ir opera „Riencis“ – tai bus didžiausias šiam muzikinės dramos žanro vizionieriui ir reformatoriui skirtas centras už jo gimtosios Vokietijos ribų. Atidarymui ruošiamas specialus latvių kompozitoriaus kūrinys, o vėliau čia bus rodomi atvežtiniai spektakliai ir skambės koncertai.
Regis, steigdami sales ir jas renovuodami latviai vieningesni ir spartesni, kliaujasi ne tik valstybės dotacijomis. Nepriklausomybės aušroje daugiausia pasiturinčią latvių išeiviją suvienijusi Latvijos nacionalinės operos gildija dosniai parėmė didžiulių resursų pareikalavusį LNOB teatro salės atnaujinimą. O šiandien įgyvendinamas šešerių metų ir 44 milijonų planas Wagnerio namui atkurti – privati mecenatystė, kolektyvinės donacijos, regis, ir toliau užima svarbią vietą Latvijos scenos meno lauke. Tad visos infrastruktūros sąlygos kūriniams atsirasti ir erdvės jiems rodyti yra arba jau vyksta, tik lieka amžina aktualija: kokiais ir kieno kūriniais tas sales užgyvendinti?
-----
Jurgis, 2024 m. lapkričio 19 d., 10:33
Jei jau kalbame apie erdves – argi Lietuvoje nėra privačių meno erdvių? Taip, vizualiajam mene tokių iniciatyvų galbūt esti skalsiau, tiek regionuose, tiek sostinėje, kur Trakų gatvės stotelė pervadinta į Mo muziejaus.
Nemanau, kad reikėtų vien seiles varvinti, žiūrint į latvių infrastruktūrą. Štai kad ir „Hanzas Perons“: užklausiau, kas yra jų lankytojas – pasirodo, kas tik sumoka už bilietą, kas tik išsinuomoja, tas ir gali lankyti. Vieta su gražiu interjeru, bet be bendruomenės – ar tu ir pati nepajautei, kad tai tiesiog salė?
Todėl aš pats abejočiau, ar tiesiog-salės esmingai prisideda įsukant kultūrinius procesus. Galiu pasidalinti pavyzdžiu ir iš Amsterdamo, kur amžiaus pradžioje pastatyta šiuolaikinei muzikai skirta Muziekgebouw aan ’t IJ salė yra tiesiog techninis perlas. Tačiau nutrūkus valstybės finansavimui šiuolaikiniams ansambliams ir iširus klausytojų bazei, ligi šiol institucija gaivaliojasi, mesdamasi tai prie senosios muzikos, tai prie filharmonijos repertuaro – patys amsterdamiečiai sako, kad salė nebėra kultūrą akumuliuojanti vieta. Erdvė ne tik be idėjų, bet ir be žmonių gali virsti prakeiksmu.
O štai Lietuvoje bendruomenę kuriančios šiuolaikinės performatyvaus meno įstaigos funkcionuoja kuo puikiausiai – „Menų spaustuvė“, „Sodas 2123“, iš dalies su bravoru bendražmogiškumo atmosferą įsuka ir tavo paminėtas „Dūmų fabrikas“. Manau, svarbiausia, kad jos nekyla iš didžiųjų kultūrinių institucijų-biudžeto perskirstytojų (taip, yra Lietuvos kultūros taryba, bet čia kalbu apie tiesiogines biudžeto eilutes turinčias įstaigas, kurios formuoja savo skonio diktuojamą „nacijonalinį“ meną). Privačių, į šiuolaikinį performatyvųjį meną nukreiptų iniciatyvų galbūt kiek mažiau, bet jei gebame funkcionuoti – kodėl vis godoti, kad pas kitus geriau? Bet taip taip, teisingai pagavai mane už liežuvio: rašau „funkcionuoti“. Mūsų platumose ne oriai gyventi, o vis tik funkcionuoti. Vis dėlto bendraudamas su Baltijos šalių kolegomis nematau ryškesnių pavyzdžių, kad kitur būtų kitaip.
Iš kūrėjo perspektyvos, bendradarbiavimas su didžiosiomis (tradicinėmis) institucijomis, ypač operos srityje, yra ir geidžiamas, ir vengtinas. Viena vertus, tokių įstaigų inercija, žmogiškieji resursai ir materialinės galimybės – tokios kaip tavo pagirta LNOB infrastruktūra – suteikia svertus įsukti didžiausias idėjas. Bet lygiai taip pat šie dalykai stabdo lanksčią kūrybos tėkmę. Tiek Rygoje, tiek per praėjusį tinklo susitikimą Tartu, kalbėjau su kompozitore iš Estijos. Didelė institucija jai užsakė sukurti operą. Galimybės puikios, repeticijų erdvės, žmogiškieji resursai – viskas yra. Tik yra bėda, sako ji: tie instituciniai užsakovai kalba, kad ji kaip kūrėja gali būti laisva daryti tai, ką nori – o iš tiesų nuolat kreipia savo skonio, savo supratimo, savo pačių koncepcijos apie operą linkme. Tad kol naujoji Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovybė tarp tobulėjimo platformos jauniesiems menininkams viešai nemini dramaturgų ir kompozitorių – pasidžiaukime, kad jaunieji kūrėjai dar paliekami ganytis laisvai nuo nacionalinių meninių interesų, ir kad Lietuvoje turime jų idėjas įgyvendinti padedančių pusiau privačių iniciatyvų su puikiu (nors kruvinu prakaitu išartu) įdirbiu.
Vieną dalyką, kurį tikrai išsivežu iš Baltijos šiuolaikinės operos tinklo susibūrimų – tai, kad lanksčios ir į priekį vedančios iniciatyvos mūsuose veikia pirmiausia asmeninėmis pastangomis. Latvijoje, kaip tu minėjai, galbūt daugiau finansiškai ir infrastruktūriškai, Lietuvoje – per konceptualius kūrėjus ir prodiuserius, per bendruomeniškas erdves. Tik įsivaizduok, jei tinklui pavyks sujungti visų Baltijos šalių stipriąsias puses, tada – cituojant „Operomanijos“ ir LNOBT koprodiusuoto „Absorbtio“ tekstą, dainuojamą operos solisto, šiam sudaužiant orkestrines lėkštes – bus tikras „Bum BuUuUuUuUum!“
-----
Rima Jūraitė – teatrologė, operos ir scenos menų kritikė, lektorė.
Jurgis Kubilius – kompozitorius, muzikos publicistas, viešasis kalbėtojas, Amsterdamo konservatorijos magistrantas.
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
