Gavusi kvietimą kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos atstovė balandžio 7-11 dienomis dalyvauti mokslinėje teatro konferencijoje Laplandijoje, nė akimirkos nedvejojau ne tik todėl, kad, perfrazuojant Saroyano pjesės pavadinimą, „Šiaurėje mano širdis", bet ir dėl egzotiško renginio formato: dalis konferencijos, kuri vadinosi „Teatras ir nomadinis subjektas", vyko traukinyje, vykstančiame iš Helsinkio į Rovaniemį, vadinamą „Laplandijos vartais".
Jei ne Mariaus Ivaškevičiaus „Santa", apie šį nedidelį miestuką prie pat poliarinio rato ribos turbūt ir likčiau negirdėjusi. Pasirodo, Rovaniemis garsėja ne tik Kalėdų senelio rezidencija (sunku buvo nepastebėti, kad Santa yra svarbiausias šio regiono brendas), bet ir „šiaurietiškiausiu" Europos Sąjungos universitetu. Laplandijos universitete yra keturi fakultetai (vienas iš jų - Meno ir dizaino), jam taip pat priklauso Arkties centras, Šiaurės kultūros institutas ir nemažai kitų padalinių. Įdomu, kad visa universiteto veikla stipriai orientuota į Arkties regiono specifiką, samių kultūros studijas. Su samių gyvenimo būdu konferencijoje supažindino Arkties centro tyrėja, pati gyvenanti gerokai šiauriau poliarinio rato, Terhi Vuojala-Magga, tenykščių gyventojų kultūrą įdomiai pristatė tame pat centre veikianti ekspozicija. Ją turėjo reprezentuoti ir spektaklis - Rovaniemio teatre parodytas „Aillohas - saulės sūnus"; deja, ant mėgėjiškumo ribos balansuojanti režisūra ir vaidyba susidomėjimo išties unikalia kultūra nepadidino.
Gamta, tiesą sakant, irgi šiek tiek nuvylė. Vietiniai lyg atsiprašinėdami pasakojo, kad ši žiema buvusi neįprastai šilta ir sausa, todėl jie net turėję gaminti dirbtinį sniegą įvairioms žiemos pramogoms. Todėl buvimo Užpoliarėje liudijimus teko truputį sufabrikuoti - fotografuojantis prie vis dar užšalusių upių ir sniegingesnių kalnų fone.
Tačiau konferencijos organizatoriai (tarptautinei mokslininkų komandai priklausė ir VDU profesorė Jurgita Staniškytė) nepaliko daug laiko graužačiai dėl neišsipildžiusių lūkesčių, pasiūlydami itin intensyvią programą. Ji prasidėjo dar Helsinkyje, Suomijos nacionalinio dramos teatro klube-kavinėje, vėliau persikėlė į traukinį, dar vėliau - į Laplandijos universitetą, paskui - į Arkties centrą ir baigėsi vėl universitete. Taip sužaistas nomadiškumas puikiai derėjo su konferencijos tema. Reikėtų pridurti, kad ir kai kuriuos konferencijos dalyvius (o jie čia suvažiavo iš viso pasaulio) galima pavadinti tikriausiais mokslininkais-nomadais, kaip, pavyzdžiui, norvegą teatro studijų profesorių Knutą Ove Arntzeną, daug metų bendradarbiaujantį su Vytauto Didžiojo universitetu. Šis žavus ekscentriškas intelektualas, regis, sugeba prisijaukinti ir perprasti kiekvieną vietą, į kurią užklysta. Pirmąjį konferencijos vakarą kolegėms Rūtai Mažeikienei, Inai Pukelytei, Nomedai Šatkauskienei ir man profesorius tapo neprilygstamu gidu po naktinį Helsinkį (ko vertas vien pasisėdėjimas brolių Kaurismäkių bare „Cafe Mocквa" ...), o Laplandijoje skaitė pranešimą apie samių teatrą.
Pabrėžtinai konceptualiai buvo sudėliota ir konferencijos dramaturgija: dažnai tarp pranešimų užsimegzdavo dialogas, jie papildydavo arba oponuodavo vienas kitam. Tiesa, nors konferencija vadinosi „Teatras ir nomadinis subjektas", kartais nomadiškumo refleksijų čia būta gerokai daugiau nei teatro. Ir neretai tos refleksijos būdavo perdėm subjektyvios. Pranešėjai nevengė kalbėti apie savo asmenines klajokliškas patirtis (vokietės Kristin Flade ir Jana J. Haeckel iš Laisvojo Berlyno universiteto net pranešimą parengė asmeninių laiškų viena kitai forma), taip pat kartais pasirinkdavo objektą, iš pirmo žvilgsnio tolimą teatrui: pavyzdžiui, amerikietis Wade´as Hollingshausas skaitė pranešimą apie Peterio Gabrielio „teatrinį išvykimą" (theatrical departure), o Laplandijos universiteto doktoranto Joonas Vola prezentacija vadinosi „Akis, žvilgsnis, kanonas: technologijų medijuoto žmogaus ir žvėries ryšio Arktyje performatyvumo studija". Diskusijos po Arkties centre vykusios sesijos apskritai pakrypo apie neskausmingą elnių kastravimą...
Daugelis pranešimų analizavo skirtingus nomadiškumo teorijos aspektus - transnacionalumą, hibridiškumą, tapatybės, pažinimo ir kismo klausimus. Atskirai aptartas mobilumas teatre ir teatro menininkų, kuriančių svetimose kultūrose, atvejų studijos (savo pranešime analizavau Rimo Tumino ir Eimunto Nekrošiaus nomadinius likimus), taip pat rizomatiniai[i] teatro tinklai (šioje sekcijoje Ina Pukelytė pristatė įdomų tyrimą apie tarpukario Kauno žydų teatrą) ir emigracijos tema dramaturgijoje bei teatre (jai buvo skirti Rūtos Mažeikienės ir Nomedos Šatkauskienės pranešimai). Taip pat skirtingų šalių atstovai dalijosi patirtimi, kaip teatras reaguoja į realaus nomadiškumo padarinius, t.y. kaip tampa imigrantų ir kitų socialinę atskirtį išgyvenančių grupių integracijos įrankiu.
Vienas iš nomadiškumo bruožų yra kitoks mąstymas ir veikimas. Prisiminus senamadiškesnes teorijas, šiai patirčiai nusakyti tiktų ir Brechto atsiribojimo efektas - atsitraukti, kad į dalykus galėtum pažvelgti naujai. Tokią privilegiją „Teatras ir nomadinis subjektas" iš tiesų suteikė.
[i] Iš Deleuze´o ir Guattari teorijos kildinama sąvoka, nusakanti nomadinės estetikos principus - hibridiškumą, kismą, desubjektyvizaciją ir kt.
