Jau prieš pusmetį latvių kolegos gyrėsi, kad Rygoje įgyvendinamas originalus projektas: koprodiusuojant Rygos Michailo Čechovo rusų teatrui, danų kompanija „Hotel Pro Forma“ ir Latvijos radijo choras kuria operą „NeoArctic“ („Naujoji arktis“). Rugpjūčio 26 ir 27 dienomis Rygos rusų teatre įvyko spektaklio premjera.
Kažkada kilo tokia kvaila mintis. Kodėl daug kas žavisi dabar jau nuvalkiota Juozo Miltinio pagyra, esą jis galįs pastatyti ir telefonų knygą? Suprantama, ką jis norėjo tuo pasakyti, bet iš kitos pusės - o kam reikia statyti telefonų knygą? Geriau koks nors režisierius pastatytų „National Geographic“ žurnalą. Visada žavėjausi šio leidinio profesionalų gebėjimu žodį jungti su vaizdu ir mokslo atradimus perteikti per intriguojantį pasakojimą. Kine ir televizijoje dokumentika apie gamtą bei mokslą atrodo savaime suprantamas dalykas, o štai teatre esame lyg užprogramuoti amžinai ieškoti „žmogaus dvasios gyvenimo“...
Nesu už vienokį ar kitokį teatrą, bet gamtos ir ekologijos temos man rūpi ir džiaugiuosi, kai teatro menininkai joms irgi skiria dėmesį. Dar geriau, jei jie nemoralizuoja, o tiesiog sukuria akistatą su galinga gamtos stichija arba pragaištingais žmogaus godumo ir lengvabūdiškumo padariniais. Nereikia nė sakyti - savaime vien tai negarantuoja gero spektaklio, bet bent jau žada originalią patirtį.
„NeoArctic“ paantraštė skelbia, kad kūrinį sudaro 12 dainų, 12 garsovaizdžių (arba audiopeizažų), 12 erdvėvaizdžių ir viena planeta. Tai ne tik nuoroda į spektaklyje naudojamas mišrias medijas, bet ir į pačią idėją. „NeoArctic“ režisierė ir koncepcijos sumanytoja Kirsten Dehlholm visų pirma yra vaizdo menininkė, ji mąsto vaizdais ir neišvengiamai vaizdas jos spektakliuose atsiduria šiaip jau iš prigimties nehierarchiškoje scenos elementų piramidės viršūnėje. Tačiau ji labai reikli savo kolegoms - skirtingų sričių menininkams, kurių kūrybinį indėlį ji paverčia preciziškai veikiančiu mechanizmu. Kuriant spektaklį bendradarbiavo net du kompozitoriai - Andy Stott ir Krists Auznieks, be to, atskirai kurti muzikiniai perėjimai; šviesų dailininkas, scenografė, vaizdo režisieriai, garso režisierius ir operatorius, kostiumų ir atskirai objektų dailininkas, fotografas ir, be abejo, Latvijos radijo choro solistai, kuriems pasikeisdami dirigavo Kaspars Putniņš ir Sigvards Kļava. Libretą operai sukūrė garsus islandų poetas, prozininkas ir dainų kūrėjas Sjón, ilgai bendradarbiavęs su atlikėja Björk.
Negaliu profesionaliai vertinti muzikinės spektaklio pusės, bet, ko gero, atskirai vertinti kiekvieną elementą arba mediją nebūtų prasmės. Prasmingiau - ar visi elementai veikia kaip vieninga visuma, ar ne. Išskirti vien muziką arba vien, tarkime, šviesų dizainą būtų net, ko gero, neįmanoma. Spektaklyje ir kiekviename jo sande atskirai gausu rizikingų derinių, gana aštrių perėjimų ir kontrastų. Tarkime, šaižūs elektroniniai garsai derinami su grigališkąjį choralą primenančiu giedojimu, neoninės spalvos - su visai išblukusiu vaizdu, švelnūs lyriški pasažai - su agresyviomis audiovizualinėmis atakomis, abstrakčios projekcijos - su gamtos kataklizmų dokumentiniais kadrais. Garsas ir žodis gimdo vaizdą, projekcija - judesį ir atvirkščiai. Nuolatinės transformacijos, virsmai ir apykaitos yra „NeoArctic“ estetikos esmė. Mano požiūriu, silpniausia operos vieta yra „tradiciniai“ teatriniai elementai - scenografija ir kostiumai, balansuojantys ant ekscentriškumo ir kičo ribos ir traukiantys į - sic! - spektaklių vaikams estetikos pusę. Kita vertus, jie tampa nebloga maskuote ir apsaugos skydu, netikėtai performeriais tapusiems choristams.
„NeoArctic“ trunka 1 valandą ir 22 minutes. Prieš premjerą režisierė minėjo, kad teko 4 minutes iškirpti, nes jos nebuvo spektakliui gyvybiškai svarbios. Spektaklio struktūra labai griežta. Dvylika dainų sudėliotos pagal aiškią dramaturginę logiką, kurią diktuoja ne tik dainų tekstai, bet ir audiovizualiniai sprendimai. Jos padalintos į tris dalis: „Dalelė“, „Garai“ ir „Spindulys“. Kiekvienoje dalyje - po keturias dainas: „Plastiko“, „Dulkių“, „Purvo“ ir „Mineralų“; „Begalybės“, „Kvėpavimo“, „Turbulencijos“ ir „Galimybės“; „Elektros“, „Temperatūros“, „Optikos“ ir „Spalvų“. Kiekvienos stilius ir poetika skirtinga. Tarkime, pirmoji, „Plastiko daina“ tėra cheminių medžiagų pavadinimų skanduotė, tuo metu kitos prisodrintos galingų poetiškų metaforų. Operos finalas apskritai netikėtai lyriškas, nors visai nesentimentalus. Iš pradžių ant frontalia mizanscena išsirikiavusių nebylių atlikėjų kūnų regime spalvingas įvairių gyvybės rūšių embrionų projekcijas - „tu esi pradžia ir tu esi pabaiga“, kaip dainuojama ankstesnėje dainoje. O tada sceną užlieja sodri mėlyna - gyvybės - spalva, ir viena nugarą atgręžusi solistė atlieka paprastą ir labai jautrią dainą - žmogaus pokalbį su baltąja lape, klausiančia: „Kiek valandų be mėlynos tu gali išgyventi?“ Tokia yra neįmantri, bet ir nedidaktiška „NeoArctic“ ištarmė...
Šiek tiek daugiau nei prieš metus Rygoje teko pamatyti kitą „žalią“ spektaklį - Valterio Sīlio „Prarastoji Antarktis“, tiesa, sukurtą visiškai kitomis priemonėmis ir galbūt labiau provokuojantį, ne tokį nuoširdų (apie jį rašiau „Menų faktūroje“). Feisbuke matau, kad mūsų jaunieji teatro menininkai domisi įvairiais dalykais ir visai nėra abejingi globalioms problemoms (nebūtinai ekologijai). Tai kodėl gi šio susidomėjimo neperkėlus į sceną?
