Ko gero, bet kuris Kijevo taksistas jums pasakytų: kairysis Dniepro upės krantas, o ypač rajonas, kur aplink paskutinę metro stotelę Lisova (Miško) susigrūdo tūkstančiai kojinių-cigarečių-kačiukų-šašlykų prekeivių, kur plyti didžiulė turgaus komplekso „Darnicia“ teritorija - labai neprestižinė vieta. Čia niekas nesitiki dvasinio peno, nors cerkvė turgaus teritorijoje vis dėlto yra, bet jos Kijeve yra visur.
Tik tingiausias Ukrainos kultūros apžvalgininkas nepaminėjo vietos faktoriaus, kalbėdamas apie rugsėjo 16-25 d. vykusį tarpdisciplininių menų festivalį „Gogolfest“: esą, kaip galima kultūrą pristatinėti beveik turguje! Statistinis meno renginių lankytojas tikrai nėra įtraukęs šio rajono į savo kultūrinį žemėlapį, meno profesionalai ir vertintojai taip pat sunkiai atranda motyvacijos visą valandą važiuoti metro ir paskui eiti tarp prekystalių dar beveik kilometrą.
„ArtZavod Platforma“ - 120 tūkst. kvadratinių metrų ploto aplinkinių turgų savininkams priklausanti buvusio audimo fabriko teritorija, kuriam laikui (kol pavers rajoną madingu ir bus galima statyti brangius butus) tapusi kultūrinės industrijos „klasteriu“.
Dešimtmetį po įvairias Kijevo vietas besiblaškantis „Gogolfest“ surizikavo, į tokį kontekstą kviesdamas menininkus ir jų publiką. Penki Lietuvos teatrai, suburti į Lietuvos kultūros instituto koordinuojamo „Lietuviško fokuso“ programą „Gogolfeste“, taip pat rizikavo atsidurti gerokai už savo komforto zonos ribų (ypač - požiūrio į organizavimą prasme). Tačiau po kiekvieno spektaklio lietuvių menininkai sulaukė nuoširdžių publikos plojimų, juoko, ašarų, daugybės klausimų. Vadinasi, vertėjo išgyventi turgaus atmosferą ir adrenalino antplūdį prieš spektaklį, kai dingsta pianinas ar neįsijungia didžioji dalis lempų.
Tarp „Bazar“ ir „Balagan“
„Gogolfesto“ renginiams netrūko publikos - pasak organizatorių, į atidarymą susirinko apie 10 tūkst. žmonių. Čia vyko tarptautinės meno parodos, akademinės, elektroninės, roko ir kt. muzikos koncertai, kino seansai, eksperimentinės mados pristatymai, šokio, teatro, cirko, kabareto, lėlių teatro suaugusiems ir vaikams spektakliai. Žinoma, publika traukė anaiptol ne vien į meno renginius: į „Gogolfestą“ integravosi rūkstantys Maisto festivalio kioskeliai, prekiaujantys madingais (ir ukrainiečiams tikrai brangiais) užkandžiais, vadinamasis „Kuraž bazar“ - mugė, kurioje galima rasti tiek žinomų dizainerių kurtų drabužių ar daiktų, tiek namudinės „hipsterių“ atributikos.
Beje, atidarymo bilietas kainavo 150 grivinų (apie 5 eurus arba - keturiskart papietauti valgykloje). Kitomis dienomis įėjimas į festivalio teritoriją kainavo nuo 25 iki 80 grivinų (didelė kekė vynuogių arba neblogos espresso puodelis).
Šių metų „Gogolfesto“ tema - Babelio bokštas: festivalis ėmėsi pristatyti daugiakalbio, daugiakultūrio pasaulio įvairovę, bandymus susikalbėti. Pavadinimu organizatoriai įprasmino per dešimtį metų susiformavusią savo meninę tapatybę (daugelio atveju - ir reputaciją): šis renginys garsėja ne tik įvairove, bet ir meniniu bei organizaciniu chaosu, puoselėja „balaganą“ kaip žanrą scenoje ir už jos. Čia tenka rinktis požiūrio kampą: galima piktintis netvarka, vėlavimais, bendru atsainumu ir „ai, kaip nors“ principu. O galima žavėtis, kad viskas vis tiek pavyksta ir pasikrauti beprotiška energija, smalsumu, talentu gyventi (ir rengti festivalius), tarsi rytojaus gali ir nebūti.
„Fokusai“ Lietuvos teatrui
Pasak „Gogolfesto“ kuratoriaus Andrejaus Palatnyj, kuriam pritarė ne vienas kultūros žurnalistas ir renginio dalyvis, šiųmetinis „Lietuviškas fokusas“ suteikė festivalio teatro programai meninio svarumo, gerokai pakėlė profesionalumo kartelę. Be spektaklių, teatrai rengė kūrybines dirbtuves, susitikimus su žiūrovais. Lietuvos scenos menų pristatymas - vienas iš tarpvalstybinio projekto „Lietuva - Ukraina: kultūros partnerystė 2016” rudens sezono akcentų.
Du Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro spektakliai (Oskaro Koršunovo režisuoti spektakliai „Paskutinė Krepo juosta“ ir „Dugne“), Stalo teatro objektų spektakliai vaikams „Avinėlio kelionė“ ir „Tarmių stalas“, šokio teatro „Dansema“ spektaklis „Spalvoti žaidimai“, šiuolaikinė opera „Geros dienos!” ir gatvės šokio spektaklis „Feel-Link“ (Urbanistinio šokio teatras „Low Air“): per du savaitgalius šis nedidelis lietuviškas festivalis festivalyje supažindino publiką, kolegas (taip pat - festivalio savanorius ir technikus) su - šiuo atveju - nevyriausybinio Lietuvos scenos menų sektoriaus įvairove, veikimo principais, darbo etika.
Turbūt Juozas Budraitis prisimins ne tik tai, kad Kijevo publika pirmoji metė atgal banano žievę jo Krepui į sceną, bet ir nuostabaus žiūrovo klausimą po spektaklio apie tai, kaip aktorius kadaise vos ne tapo pirmuoju Lietuvos kosmonautu. OKT „Dugne“ fantastiškoji užstalė taip pat pajuto, kad publika ne tik noriai leidosi į klastingą aktorių vilionę su pilnomis stiklinėmis, bet ir labai giliai suvokė spektaklio tragediją. Stalo teatro kūrybinė grupė daug ginčijosi su festivalio teritorijos apsauginiais, išgyveno šoką, kai prieš pat spektaklį „Avinėlio kelionė“ buvo išneštas pianinas (grąžintas po dvidešimties minučių, nes, pasirodo, jo „truputį“ reikėjo ir kitam renginiui), bet susitiko su puikiais vaikais ir jų tėvais, kurie būtų supratę vaidinimus ir be vertimo. Žaibiškai ryšį su vis dar šliaužiojančiais ir ropojančiais žiūrovais iki trejų metų užmezgė ir „Dansemos“ kūrėjos Birutė Banevičiūtė ir Giedrė Subotinaitė. Po itin sunkaus montažo, virtusio paros trukmės atskiru spektakliu, publika palydėjo operos „Geros dienos!“ atlikėjas ir autores Vaivą Grainytę, Liną Lapelytę ir Rugilę Barzdžiukaitę ovacijomis - susitapatinimo, meno kūrinio artumo gyvenimui pojūtis čia buvo itin aštrus. Gatvės šokio spektaklis „Feel-Link“ taip pat labai lengvai užmezgė ryšį su atviromis žiūrovų emocijomis.
