Šiandien yra du Paryžiai – vienas išorinis, kitas vidinis. Jei nebūtų to Paryžiaus, kuris savo viduje sutelkęs lobynus, tai yra įvairius muziejus, galerijas, jei nebūtų teatrų, kurie savarankiškai kvėpuoja ir tebėra didžiuliai kultūros židiniai, gyvenimas čia atrodytų gana liūdnas. Paryžiaus gatvės ir kvartalai pamažu susiniveliavo, Lotynų kvartale beveik nesutiksi kinematografinių, prancūzų aristokratų tipažų, o nusileidęs nuo Monmartro ne populiariausiais turistiniais takais, tik po kurio laiko gali suprasti, kad patekai į Clichy bulvarą, kuriame sukasi „Moulin Rouge“ sparnai. Paryžiuje, kaip visuose didmiesčiuose, tautos sumišusios, tad belieka mažiau dairytis ir akylai siekti savo tikslo.
Į Sen Deni rajoną patys prancūzai nepataria vykti, nes teritorija nerami. Tenka rizikuoti viliantis, kad nieko nenutiks. Juk svarbu pamatyti vieną pirmųjų romaninių gotikinių katedrų, pastatytų 1140 m., kurioje palaidoti net dvidešimt penki Prancūzijos karaliai, dešimt karalienių ir aštuoniasdešimt keturi karalaičiai. Viduje – unikalūs vitražai, drožiniai ir daugybė antkapinių paminklų. Šią mirusiųjų karalystę tarytum saugo giljotinuotų karaliaus Liudviko XVI ir jo žmonos Marijos Antuanetės skulptūriniai paminklai, bene didžiausi šiame nekropolyje; baltus paminklus švelniomis vitražų spalvomis nudažo saulės spinduliai. Stebina ne tik vitražų ornamentų grožis, bet ir puošniausių augalų pynės. Neįtikėtina patirtis patekus į tuščią dieviško grožio baziliką. Legenda pasakoja apie pirmąjį Paryžiaus vyskupą šv. Dionizą. Jam ant Monmartro kalvos buvo nukirsta galva ir atėjęs iki šios vietos jis suklupo priešais pamaldžią moterį Katulą, kuriai perdavė savo galvą; šioje vietoje ir pastatyta bazilika.
Į Paryžių įdomu važiuoti ne tik dėl naujų parodų, bet ir dėl ne sykį aplankytų muziejų, kuriuose gali patirti Stendalio sindromą. Šįkart greta didžiųjų muziejinių kolekcijų pasisekė pamatyti net kelis spektaklius, skirtinguose teatruose netikėtai rodytus panašiu metu, apie kuriuos galvota jau anksčiau. Lankantis teatruose, įdomūs tampa ne tik spektakliai, bet ir rinkodarinė teatrų veikla. Vis dažniau imi abejoti savo požiūriu į bendrą teatro kultūrą, bet pamatęs, kaip teatrai funkcionuoja senas teatrines tradicijas turinčioje šalyje, nusiramini: kaip danguje, taip žemėje, visi dirba tuo pačiu principu, tik, aišku, skiriasi darbo kokybė. Ypač brangūs teatrai, kurie apskritai suteikia galimybę žiūrovams pajusti meno galią, kai po spektaklių žmonės neskuba namo, o dar ilgai bendrauja fojė ar koridoriuose, lankosi teatro parduotuvėlėse, kurios spektakliams prasidėjus uždaromos iš lauko pusės, bet įėjimai iš vidaus lieka atviri tol, kol net po ilgiausio spektaklio po teatrą vaikšto bent vienas žmogus.
Vykti į Paryžių pirmiausia viliojo švedų choreografo Alexanderio Ekmano „The Play“ („Žaidimas“). Nors tai šiuolaikinės choreografijos kūrinys, jis pastatytas viename prašmatniausių pasaulio teatrų – „Palais Garnier“. Nuo 2017 m. „Žaidimas“ rodomas serijomis. Šiais metais tokia serija (su pertraukomis) rodyta sausio mėnesį. Teatras, kuriame telpa du tūkstančiai žiūrovų, racionaliai suplanuotas: jame viskas, pradedant rūbine ir bufetu, labai arti žmogaus. Visai netikėtai per pertrauką pro vienas dureles pasirodė pats Ekmanas, kuris tą vakarą šoko savo „Žaidime“. Jis trumpam išlindo pasilabinti su gerbėjais, kurie, matyt, jam pranešė, kad yra teatre.
„Žaidimas“ ypač tiko šiam gausiai išpuoštam pastatui, nes daugiasluoksnis spektaklis tarytum pratęsia eklektišką ir tuo pačiu metu griežtai „suveržtą“ teatro architektūrą. Kaip tik šįmet sausio 5 d. sukako šimtas penkiasdešimt metų, kai buvo atidarytas teatras (jį suprojektavo architektas Charles’is Garnier). „Žaidimas“ šiam pastatui suteikė naujos gyvybės, naujo požiūrio į nusistovėjusį teatro kanoną. Tęsinys vyko ir po spektaklio: žali kamuoliukai tapo ne tik žiūrovų prisiminimų simboliais, bet jais linksmai pasimėtė ir durininkai, ir kiti prižiūrėtojai. Marmuras, granitas, auksas, freskos ir tarp jų – plastikiniai kamuoliukai.
Ekmanas savo „Žaidimu“ tarytum patikrina kiekvieno iš mūsų gebėjimą išlikti atviru ir tebežaidžiančiu žmogumi, sugebančiu vaikystės žaidimus pratęsti tame pačiame šviesos šaltinyje, su ta pačia energija. Judesys, naikinantis bet kokias kaukes. Žmogus – kaip vaikas, atskiriantis visokias gyvenimo intonacijas. Neatsitiktinai spektaklio scenovaizdžio autorius – pats Ekmanas. Jis, panašiai kaip norvegas Jo Strømgrenas, choreografiją kuria per vaizdą, kartu su vaizdu. „Žaidime“ žalių kamuoliukų baseinas orkestrinėje, kubai, kabantys virš scenos, šokėjams suformuoja atviras improvizacines erdves. Šokėjai taip įveiksmina kamuoliukus, kad šie kartais atrodo greitesni už vandenį, jų gūsiai tampa panašūs į bangas. Atrodytų, nieko nėra primityviau už žaidimą su balionais, bet „Žaidimas“ be jų būtų ne „Žaidimas“.
Ekmanas – nuobodulio naikintojas. Jis per visą spektaklį išlaiko aukščiausią energijos natą. Kai įvyksta vizualinė ir šokio „pūga“, kai sceną užvaldo poetika, jis įtraukia priešingo charakterio Mikaelio Karlssono gyvai atliekamą džiazą. Scenos gilumoje ant pakylos įkurdintas orkestras taip pat nestokoja humoristinių inkliuzų, kurie visam spektakliui suteikia žaismingumo.
Ekmanas, būdamas neįtikėtinai talentingas artistas, choreografas, scenovaizdžių ir kostiumų dailininkas, kompozitorius, trupę surinko taip pat aukščiausio profesionalumo, tad scenoje vyravo meninė precizika. Regėdamas visumą ir gebėdamas ją maksimaliai tiksliai valdyti, Ekmanas išlaisvino kūrinį: choreografija sudėtinga ir mišri, bet paremta lengvais šuoliais, atviromis šėlionėmis. Net sunku įtarti, kad jiems ten, scenoje, gali būti sunku.
Šokėjai sužadina vaizduotę, atgaivinančią vaikystės nepaliaujamą siekį žaisti. Keturiasdešimt šokėjų tampa viena judančia mase, čia pat išsiskaidančia į atskirus herojus. „Žaidime“ šokis išlieka svarbiausiu elementu: kūno kalba – greitesnė už muziką, šokėjų plastika nenusileidžia vibruojantiems smuikų garsams. Scenos estetika užburia konceptualumu, vizualine švara. Ypač jaudino grynai skandinaviški motyvai, pavyzdžiui, išilgai scenos prašuoliuojantis būrys elnių – šokėjų su ragais iš medžių šakų.
Ekmanas kruopščiai apgalvojęs mizanscenų junginius, tad šie suformuoja begales asociacijų, dėl kurių spektaklis praėjo vienu įkvėpimu. Techninis artistų pasirengimas – ypatingas: jie juda tokiu pat greičiu kaip į sceną plūstantys žalieji kamuoliukai. Spektaklis prismaigstytas išradingo humoro, atsirandančio šokiu vaizduojant konservatyvų požiūrį į klasikinius menus ir kt. Muzika „Žaidime“ taip pat sukompiliuota iš begalės motyvų. Jų susikryžminimas sukuria naujas temas ir šokėjus išprovokuoja netikėtiems proveržiams. Kartais jie tiesiog klouniški, o kartais – lyriški, brėžiantys atpažįstamus gyvenimiškus siužetus.
„Žaidimas“ – tai didžiulės energijos meno kamuolys, gimęs iš tūkstančių mažesnių kamuoliukų, tai unikalaus menininko portretas, sukurtas iš tūkstančių meninių ląstelių, atveriančių naujas patirtis. Ekmanas atgaivino vaikystės žaidimų džiaugsmą, nes jį patį vis dar stebina vaizdinių pasaulis.
***
Paryžiuje mėgstama streikuoti. Pompidou centras nuo šių metų rudens iki 2030 m. bus uždarytas renovacijai, bet ir jo darbuotojai nepraleidžia progos pakovoti dėl savo teisių, tad lankytojai, aišku, lieka už durų. Iki Naujųjų metų šis streikų virusas buvo toks aktyvus, kad buvo masiškai atšaukiami spektakliai.
Paryžiaus nacionalinės operos Bastilijos teatre (Opéra Bastille) po užsitęsusių streikų buvo rodomas baletas „Paquita“. Tai išskirtinis baleto spektaklis, nes daugiau niekur pasaulyje nerodoma visa jo versija. Nuo 1989 m. atidaryta naujoji teatro erdvė stulbina savo gigantiškumu ir šaltumu. Teatras pastatytas toje vietoje, kur kadaise, iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, stūksojo kalėjimas. Bet kokiu atveju jaukumo teatre trūksta.
Šokėjai atsipūtę, kartais atrodė, kad šoka po kokios nors vakarykštės šventės. Pats baletas, kuriame sumišę ispaniški ir prancūziški šokiai, labai gražus. Choreografas Pierre’as Lacotte’as, atkūręs romantinį baletą, 2003 m. sakė: „Kai atkuriu baletą, ieškau to laikotarpio kvapo.“ Atrodytų, paradoksalu, bet klasikinis baletas su ištaigingomis dekoracijomis, gražiausiais kostiumais rodomas santykinai naujuose rūmuose, o šiuolaikinis Ekmano pastatymas – bene puošniausioje Paryžiaus teatrinėje „Palais Garnier“ erdvėje.
Nors šokėjai šokdami kartais klydo, vitalinės jėgos jiems netrūko. Visą spektaklį lydėjo pakylėta energija, kuri pavergė visą 2745 vietų salę. Gal taip atsitiko ir dėl to, kad šis teatras garsėja savo unikalia akustika.
***
Prancūzijos nacionaliniame dramos teatre Paryžiuje „Comédie-Française“, vadinamame Molière’o namais, kuriuos 1680 m. įkūrė karalius Liudvikas XIV, prieš pat Kalėdas įvyko Paulio Claudelio poetinės dramos „Atlasinė kurpaitė“ premjera, suviliojusi autoriumi, režisūriniu sprendimu, kostiumais ir, aišku aktoriais. Ne vienas jų vaidino Oskaro Koršunovo „Užsispyrėlės sutramdyme“, sukurtame dar 2007 metais. Spektaklį pastatė Prancūzijoje itin vertinamas režisierius Éricas Rufas. Jis sukūrė ir šios pjesės (ji labai ilga) sceninę versiją, ir spektaklio scenovaizdį. Nors šis kūrinys jau visą šimtmetį domina didžiuosius pasaulio režisierius, į lietuvių kalbą jis iki šiol neišverstas. „Atlasinė kurpaitė“ buvo rašoma 1918–1923 m., „Comédie-Française“ teatre Jeanas-Louis Barrault pjesę buvo pastatęs 1943 m., gavęs Claudelio leidimą vaidinti spektaklį vokiečių okupacijos laikotarpiu.
Reikia būti visų sričių gurmanu, kad ryžtumeisi žiūrėti spektaklį, trunkantį aštuonias su puse valandos (15–23:30 val.), įskaitant dvi trumpas ir vieną ilgą (1,5 val.) pertraukas. Laiko atžvilgiu spektaklis pranoksta visus lietuviškus kada nors buvusius ir esamus pavyzdžius. Bet prancūzai kantrūs, į teatrą jie išsiruošia kaip į šventę ir atidžiai seka veiksmą. Prancūzai teatre mėgsta tekstą, o Claudelis šiuo požiūriu – tikra puota. Žiūrovai mažuose raudonuose „moljeriškuose“ krėsliukuose sėdi ramiai ir į savo vietas grįžta po kiekvienos pertraukos.
Pjesės veiksmas vyksta Renesanso epochoje, konkistadorų (naujųjų žemių užkariautojų) laikais. Tai meilės istorija, kurioje ryškios visą Claudelio kūrybą persmelkusios nuodėmės ir atpirkimo temos. Todėl visa galerija veikėjų – paradoksaliai skirtingi, nuo siekiančių dieviškumo iki groteskiškai humoristinių. Šis „sentimentalus ir dramatiškas testamentas“ vainikuoja visą Claudelio kūrybą, todėl ją paranku statyti režisieriams, taip pat jau bandantiems apibendrinti savo kūrybą. Remdamasi šia pjese, Claudelio kūrybos tyrinėtoja Raphaèle Fleury 2021 m. parašė libretą kompozitoriaus Marco-André Dalbavie operai, kurią Paryžiaus operoje pastatė Stanislas Nordey.
„Comédie-Française“ „Atlasinės kurpaitės“ kostiumus sukūrė garsusis dizaineris Christianas Lacroix, kurio išradingi, tikslių charakteristikų drabužiai tapo vizualine „Atlasinės kurpaitės“ arba spektaklio dominante. Beje, šis dailininkas sukūrė kostiumus operai „Kapulečiai ir Montekiai“, kurią 2017 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatė Vincentʼas Boussard’as.
Apie sudėtingiausias meilės peripetijas neįmanoma kalbėti aksiomomis, todėl režisierius šį kūrinį sukonstravo kaip tam tikrą atvirą sceninę laboratoriją. Nutiesęs tiltą per žiūrovų salę, jis nepabūgo su sunkiomis kostiumų klostėmis „prasieiti“ per žiūrovų galvas, kartais vieną kitą ir „panardindamas“ po suknelės palankais. Pačioje scenoje nėra jokių griežtų rėmų, darbininkai žiūrovų akyse atlieka reikiamus pakeitimus, kintantį scenovaizdį daugiausia sudaro besikeičiančios tapytos drobės. Aktoriai įsijaučia į vaidmenis, bet staiga viskas nutrūksta, ir viena scena netikėtai keičia kitą. Muzikos spektaklyje tiek, kiek grojama pianinu ar kontrabosu, – toks įeinantis ir išeinantis mažas orkestrėlis. Visi muzikiniai garsai tampa itin svarbūs: nors jų nedaug, muzikos atlikėjai virsta svarbiais personažais, spektaklio dalyviais. Scenoje ima veikti laikinumo efektas. Rodos, veiksmas trunka ilgai, bet aktoriams pakanka jėgų išlaikyti energiją. Scenoje nė sekundei neįsigali monotonija. Sakomi tekstai ir aktorių entuziazmas „Atlasinę kurpaitę“ paverčia gyva meilės drama. Rafinuoti scenų junginiai pamažu suformuoja XXI a. epą. Režisierius per teksto gylį ir jo prasmių moduliacijas pasiekė tai, kas jam buvo svarbiausia – poetinio teksto gelmę. Režisuoti sudėtingą tekstą geba tik išmintingas režisierius. Scenoje įvyko meninis paradoksas: vaizdai ardė nuoseklumą, stabilumą, apibrėžtumą, o tiksliai intonuojamas tekstas formavo pagrindines kūrinio prasmes. Šie du, rodos, skirtingi ėjimai žiūrovams tapo rimtu masalu.
Claudelio ir Rufo „Atlasinė kurpaitė“ – spektaklis ir akims, ir mintims. Rufo posakis „Man patinka spektakliai, kuriuose žmonės sensta“, kitaip tariant, įgyja išminties, labai tinka šiam pastatymui apibūdinti. „Atlasinė kurpaitė“ priklauso teatro grynuoliams, perkeliantiems žiūrovus į meninę realybę, kurioje nauja patirtis sustiprina lig tol išgyventą. Kaip įvairaus turinio ir žanrų spektakliuose, šiame brangiausia tai, kas praplečia vaizduotę, kas skleidžia energiją. Spektaklis neprailgsta, nes sukurta teatrinė realybė tampa svarbesnė už egzistuojančią anapus sienų.
Kai Koršunovas ir Jūratė Paulėkaitė kūrė šiame teatre, atrodė, kad jame dar išlikęs senų audinių kvapas. Šiandien jo jau nelikę. Nors fojė galima apžiūrėti vienatvėje po stikliniu gaubtu „įamžintą“ nusėdėtą ir nuvaidintą „Tariamo ligonio“ krėslą, kuriame sėdėjo aktorius Molière’as. Ir tuo pačiu metu šis teatro paminklas modernizuotas, jaukus. Jame veikia pagrindinės, aukščiausią kokybę žiūrovams garantuojančios paslaugos – informacinis, programėlių, vertimų postai, kuriuose viskas nuosekliai paaiškinama. Pertraukų metu – nemažai lengvus užkandžius nešiojančių jaunų padavėjų, vilkinčių teatro apranga, ant kaklų pasikabinusių pintus krepšius-padėklus (galima įsigyti vandens, sulčių, vieną kitą skanėstą ar mandariną). Prie pagrindinio baro – tik kelių rūšių stipresni gėrimai. Jokių eilių, viskas paruošta greitam atsigaivinimui. Tiesa, per ilgąją šio spektaklio pertrauką galima buvo likti teatre, nes jis buvo pasirengęs pietumis aptarnauti 150 žiūrovų. Bet įkvėpti oro lauke buvo ne mažesnė būtinybė.
***
Ketvirtas paradoksaliai skirtingas spektaklis – „Liūtas karalius“. Tai garsus miuziklas, 2020 m. pastatytas „Théâtre Mogador“, galinčiame priimti 1600 žiūrovų. Miuziklų būna įvairių. Šis žanras niekada neviliojo, bet buvo įdomu pamatyti grynakraujį, komercinį miuziklą, suprasti, už ką žmonės moka nemažus pinigus. „Liūtas karalius“ viliojo dar ir tuo, kad po nepriklausomybės atkūrimo, keičiantis tūkstantmečiams, vaikų pasaulis buvo paženklintas „Liūto karaliaus“ personažų. Miuziklui, sukurtam pagal Walto Disney’aus animacinį filmą, dainas parašė Eltonas Johnas, jų žodžius – Timas Rice’as, ir šis 1997 m. vienas garsiausių Brodvėjaus miuziklų įvairiais pavidalais gyveno dažno vaiko galvoje.
Atrodė, kad šiandien šį miuziklą labai brangina tik inercijos pagauti žmonės. Bet visuma neapvylė. „Théâtre Mogador“ pastatyme nėra dviejų šimtų trisdešimt dviejų lėlių kaip Brodvėjuje, bet visi pagrindiniai veikėjai transformuoti į įspūdingas lėles, tad teatro scenai įspūdžio tikrai pakako. Atlikėjų balsai labai stiprūs. Dainininkai daugiausia tamsiaodžiai, dainuojama prancūziškai ir keliomis Afrikos kalbomis (miuziklas titruojamas angliškai). Dainuojant „Hakuna Matata“ ar „Žemės dvasią“ visa salė pritaria. Kostiumai taip pat įspūdingi, kartais sujungti su marionetinėmis lėlėmis, kurių slanksteliai judrūs. Kiekviena lėlė stebina išradingumu, savitu grožiu, todėl sulaukia audringos žiūrovų reakcijos.
„Liūtas karalius“ šiek tiek priminė Vitalijaus Mazūro teatrą. Tiksliau, jo siekiamybę. Visi personažai įdomūs, lankstūs ir būtent jie daugiausia sudaro spektaklio šerdį. Simba, Mufasa, Skaras, Timonas ir Pumba... Visi dainuoja, juda, o chorai kartu su šviesomis formuoja ornamentinę scenos choreografiją. Šis kelis dešimtmečius trunkantis komercinio teatro meno fenomenas patvirtina seną tiesą, kad gyvo atlikėjo nepakeis jokia animacija.
