Vasaros sezonu Lietuvos gyventojams tiesioginiais skrydžiais tampa pasiekiama dar daugiau Italijos vietovių. Viena jų – San Marino ir Riminio oro uostas, kuris, nors pavadintas Federico Felliniʼio vardu, yra vienas mažiausių ir tuščiausių kada nors matytų tokios paskirties pastatų. Per dieną čia sulaukiama maždaug penkių atvykstančių skrydžių ir tiek pat lėktuvų išlydima.
Riminio kurortas populiarus tarp lietuvių. Galbūt todėl, kad pagrindinės, netoli jūros nutiestos miesto gatvės labai primena Palangą, tad čia jaučiamės saugiai. Tačiau jei čia atvykus vis dėlto norėtųsi mažiau saugios ir tradiciškesnės Italijai teritorijos, verta nepasididžiuoti ir pavažiuoti 6-7 minutes traukiniu iki Santarkandželo di Romanijos miestelio, kuris yra neturistinis, tačiau tipinis Emilijos-Romanijos regionui, tad pasižymi skaniomis pjadinomis, puikiais ledais bei savaitgalio turgumi.
Didžiąją metų dalį Santarkandželo di Romanija gali tapti tiesiog stotele keliaujant tarp Riminio ir Bolonijos. O štai liepos pradžioje čia verta užtrukti ilgiau, nes svečiuose sulaiko svarbiausias miestelio įvykis – scenos menų festivalis, nenutrūkstamai rengiamas jau daugiau nei penkis dešimtmečius. Italijoje ir svetur Santarcangelo festivalis yra žinomas kaip vienas atviriausių ir įdomiausių šalyje. Tai – didelis renginys, kuriame kasmet lankosi ir tarptautiniu mastu pripažinti kūrėjai, ir jauni menininkai, drąsiai ieškantys sau artimos išraiškos bei publikos, kuri drauge su jais norėtų tyrinėti pasaulį ir meną. O nuo tada, kai festivaliui vadovauti pradėjo Lenkijoje gimęs ir anksčiau Vroclavo festivalyje „Dialog“ dirbęs Tomaszas Kireńczukas, interesas tyrinėti pasaulį festivalyje atrodo kur kas svarbesnis nei meniniai tyrimai. Tai daro renginį prieinamesnį publikai ir kelia papildomus klausimus profesionalams.
„Įdomus pasirodymas, tačiau aš nežinau, kiek tai yra menas“ – tokį pasvarstymą išgirdau iš Ravenoje kuriančios aktorės ir festivalio „Polis“ vadovės Agatos Tomšič po Suomijoje kuriančio menininko Samuliʼio Laineʼės vyksmo „Nurture“ (lietuviškai tai gali reikšti įvairius žodžius, apibūdinančius pagalbą kitam tobulėti: auginimą, maitinimą, puoselėjimą etc.). Šiame spektaklyje žiūrovų nėra, kambaryje susitinka menininkas ir dalyvis ar dalyvė. Laineʼė pasikviečia žmogų ant patiesto kilimo, jie susėda vienas priešais kitą. Paaiškinęs vyksmo eigą, menininkas iš pradžių nuplauna atėjusiajam(-iajai) rankas, tuomet kilstelėjęs dalyvio(-ės) kūną lengvai manipuliuoja jo svoriu, galiausiai – maitina krūtimi, duodamas iš buteliuko gerti sulą, kadaise naudotą pieno neturėjusių motinų naujagimiams maitinti. Tai nepaprastai intymi patirtis, tad nieko keista, jog tik Santarkandžele ji pirmą kartą parodyta viešai ir vien žiniasklaidos atstovams.
Jei menu vadinsime viską, kas kurta tokia intencija, tuomet „Nurture“ neabejotinai yra meno kūrinys. Sakyčiau, kad jame atsiskleidžia situacija, kai meno sąlygiškumas sėkmingai išnaudojamas atliekant dalykus, kuriuos atlikti realybėje pernelyg sudėtinga dėl įsisenėjusių žmonių įpročių. Pavyzdžiui, Laineʼė kvestionuoja rūpestį kaip moters prigimtį. Pirma – būdamas vyru jis imituoja fiziologiškai moterišką veiksmą. Antra, taip pat tradiciškai moterims priskirtiną kūdikio prausimą jis konvertuoja į rankų plovimą, kuris krikščioniškoje kultūroje geriausiai žinomas kaip Kristaus, vadinasi, vyro atliekamas aktas.
Šiuo atveju menas gimsta būtent interpretaciniame lygmenyje. Tai reiškia, kad vyksmą paverčia menu ne kūrėjo intencijos, bet kūrinio analizė. Abejoju, kad tokio pasirodymo dalyvis esamuoju laiku interpretuoja ženklus ir metaforas; patirtis pakankamai intymi ir išskirtinė, kad neleistų protui klajoti už po kojomis patiesto kilimo ribų. Tad paradoksalu, jog būtent stebintysis, kuris šiame spektaklyje nepageidaujamas, gali pagrįsti jo kaip meno kūrinio statusą.
Brazilijoje gimęs kūrėjas Bruno Freieʼus scenoje taip pat dirba vienas. Tik jo „Life is not useful or It is what it is“ (liet. „Gyvenimas nėra naudingas, arba Yra kaip yra“) parodytas atviroje erdvėje, žiūrovams iš keturių pusių apsupus žemėmis nuklotą sceną ir kaunantis su kandančiais vabzdžiais. Įžengęs į sceną Freieʼus įsideda ausines; jose veikiausiai skamba paskaita, kurią jis šokdamas pats skaito balsu. Paskaita paremta žymaus brazilų rašytojo, filosofo ir politinio judėjimo lyderio Ailtono Krenako publikacija „Life is not useful“, kurioje kritikuojama vartojanti urbanizuota visuomenė ir žmogus, paliekantis pasaulyje niekam nereikalingas žymes. Tai iliustruodamas menininkas trypia savo paties supiltą dirvožemį: visą spektaklį jis mindo, spardo ir trina žemes, tapdamas įvaizdžiu žmogaus, sunaikinančio tobulai gamtos išpieštą mandalą.
Metafora nepaprastai graži, tačiau klausant Freieʼaus tariamų citatų ir stebint jo veiksmus, išryškėja vertybinis nesutapimas: ką bendra turi žmogaus paliekamų pėdsakų kritika su menu, kuriuo dažnas užsiima būtent tam, kad paliktų pėdsaką? O jei Freieʼus šios dviprasmybės siekia sąmoningai, tuomet reaguoti galima perfrazuojant jo spektaklio pavadinimą: menas šiame pasaulyje neturi prasmės.
Įdomu, kad mąstydama apie Freieʼaus pasirodymą, vis prisimenu prieš kelis metus Kaune matytą iš šįmet Santarcangelo festivalyje taip pat pristatytą Agnietės Lisičkinaitės „Hands Up“. Jo pradžioje į eiseną kviečiami žiūrovai paraginami rinktis vieną iš menininkės užrašytų plakatų, kurių vienoje pusėje yra deklaruojama pozicija, o kitoje – jai kardinaliai priešinga. Taip rankas iškėlęs žmogus nenorėdamas paskelbia dvi viena kitai prieštaraujančias tiesas. Tai priėmiau kaip įrodymą, jog skelbdamas vieną poziciją neišvengiamai suteiki eterį priešingai nuomonei. Viešas pareiškimas reiškia, kad su juo teks susidurti ne vien tik tiems, kurie pasirenka tai girdėti. O jei nepasirinkau ir nepatinka, vadinasi, galiu reaguoti – lygiai taip pat viešai.
Štai šiuo atžvilgiu aš galiu pateisinti Freieʼaus spektaklio logiką: remiantis trečiuoju Niutono dėsniu (veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios, tik priešingų krypčių) galima patikėti, kad kiekvieną mūsų veiksmą atsveria jam priešingas. Ir čia jau it is what it is.
Blogiausias įmanomas žmogaus pėdsakas – naikinti, neatveriant kelio naujai gyvybei, kuri pakeistų užgesusią. Tokius pėdsakus palieka visi žmonių pradėti karai ir šiandien lietuviai tai geriausiai mato žiniose apie karą Rusijos užpultoje Ukrainoje. Apie jį Santarcangelo festivalyje pasakojo Charkive gyvenanti ir kurianti šokėja Nina Khyzhna spektakliu „Someone Like Me“ (beje, šių metų spalį „Sirenose“ bus parodytas jos režisuotas spektaklis „Nobody Died Today“). Tai buvo sėkmingiausia sceninė karo Ukrainoje refleksija, kokią teko matyti. Koliažiniame monospektaklyje Khyzhna šoko skausmą, viltį, nusivylimą, taip pat – kare esančiųjų bei socialiniuose tinkluose į įvykius reaguojančių ukrainiečių istorijas ir net Pokemonų paieškas, su kuriomis sutapatino gaudomas žinias apie sprogimus Ukrainoje.
Ligšiolinės patirtys (pavyzdžiui, Artūro Areimos spektaklis ARTI / БЛИЗЬКО) liudija, kad paveikų meno kūrinį tebevykstančio karo tema įmanoma įgyvendinti tuomet, kai pasirenkama vaizduoti ne kitų, o savo kančias karo akistatoje. Tai reiškia – nevaidinti smūgių, kurių nepatiri. „Someone Like Me“ skambėjo karą išgyvenančiųjų patirtys, tačiau dauguma jų priklauso žmonėms, kurie arba susiduria su civilių puolimu, arba stebi karą socialiniuose tinkluose. Žinant, kad pati atlikėja gyvena nuolat puolamoje teritorijoje, ir matant jos pastangas įvilkti patirtis ne tik į vizualiąją ar judesio išraišką, bet ir padėti žiūrovams dramaturgiškai patirti fragmentišką ukrainiečių kasdienybę, gimsta pasitikėjimas kūriniu. Ji negraudina ir neliepia mums verkti su ja ar dėl jos. Ji bando išlaikyti ir auginti savo kūrybos meninę kartelę drauge pasakodama, kas vyksta jos pasaulyje. O šia informacija susidomėjus tarptautinių festivalių ar įstaigų vadovams, ji gali sklisti toliau.
Skleisti informaciją, palaikyti jaunus įdomius kūrėjus ir meno priemonėmis kalbėti apie politiką bei socialines problemas – visi šie aspektai svarbūs ir meno vadovui Kireńczukui, ir Santarcangelo festivalio komandai, šių metų šūkiu pasirinkusiai žodžius while we are here (liet. kol esame čia). Regis, tai svarbu ir susirenkančiai publikai (interesantai paplitę toli už miestelio ribų). Tik čia išryškėja paradoksas: nors politiškai ir socialiai angažuotu menu paprastai siekiama keisti visuomenės požiūrį, Santarcangelo, kaip ir daugumos kitų ilgamečių festivalių, publikai renginio deklaruojamos vertybės jau yra artimos. Ir tai yra daugumos meno renginių duotybė: ne jie renkasi žmones, o žmonės renkasi juos, atliepdami savo interesus. Galiausiai, išmintingi vadovai suvokia, kad per daug provokuoti ištikimą publiką taip pat neverta (o gal ir nėra reikalo), tad kuruodami programas būtinai atsižvelgia į nuolatinės publikos interesus. O tai reiškia, kad pasirinkta kūryba, net jei ji yra socialiai aktyvi, ne tiek keičia, kiek atliepia egzistuojančius poreikius.
Tad sekite festivalio programą, ieškokite sau artimos kūrybos, o liepos pradžioje tiesioginiu reisu atskridę į patogiai tuščią oro uostą Riminio mieste, paskirkite bent vieną dieną vizitui Santarkandžele. Čia tikrai susidursite su Lietuvoje nematytais menininkais (šįmet greta lietuvių dominavo Brazilijoje gimę kūrėjai), atsidursite išskirtinėse teatrinėse erdvėse ir būsite priversti prisiminti, kiek daug interesų privalo sugyventi Žemėje. Tol, kol yra čia.
Šių metų Santarcangelo festivalis atliepė iškeltą šūkį: priminė, kad turime veikti tol, kol esame čia. Nebūtinai keisti, nebūtinai gerinti. Tiesiog daryti tai, kas atrodo teisinga.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
