Japonija - kontrastų šalis. Kuklūs ir tvarkingi eiliniai piliečiai laisvu nuo mokslų ar darbų metu gali šėlti kaip didžiausi iškrypėliai. Laikomi bene daugiausiai dirbančia tauta pasaulyje, būtent japonai yra sukūrę begalę įrengimų, kurių dėka žmogui pačiam nereikia nieko daryti. Kontrastai ryškėja ir Japonijos teatro istorijoje: iki XX amžiaus vidurio kone vien tradicines, sąlygines No ir Kabuki teatro formas pažinojusiems šalies žiūrovams staiga buvo parodytas visiškai priešingas teatro pobūdis -Shingeki teatras, bandęs mėgdžioti Europoje atsiradusį natūralizmą.
Tokioje kryžkelėje debiutavo režisierius Tadashi Suzuki. Lygiai prieš 50 metų jis įkūrė SCOT (Suzuki Company of Toga) kompaniją, tuo metu dar neturėjusią šio pavadinimo. Japonams būdingi kontrastai lydėjo režisierių nuo pat jo karjeros pradžios. Šiuo metu kelis teatrus turintis režisierius veiklą pradėjo nedideliame kambaryje, kavinės Tokijuje antrame aukšte. Po dešimties metų sulaukęs tarptautinio pripažinimo ir pasiūlymų dirbti dideliuose valstybiniuose teatruose, režisierius išsikėlė dirbti į Togos kaimelį, esantį Tojamos prefektūroje, kurią nuo sostinės skiria 435 kilometrai. Kurį laiką teturėjęs seną daržinę, kartais pernelyg kuklų maisto davinį ir keletą bendražygių, kurių ne vienas tiesiogine to žodžio prasme buvo pabėgęs iš Togos, režisierius išaugino keleto kilometrų kaimelio ruožą į teatro Meką, kurioje šiuo metu stovi šešios vaidybos erdvės, daugybė miegamųjų pastatų, restoranas, valgykla, stovyklavimo zonos - ir tai, kaip teigia režisierius, dar ne pabaiga, nes prefektūros valdžia nenustoja jiems statyti naujų erdvių.
Pastatai, be abejo, tėra vienas iš daugelio rezultatų, kurį per daugybę metų pasiekė režisierius su savo komanda ne tik kurdamas teatrą, bet ir sąmoningai gaivindamas „vienišą kaimelį“. Tai ir minima šių metų rugpjūčio 21 dieną Togoje prasidėjusiame festivalyje SCOT Summer Season 2015 - penkiasdešimt režisieriaus darbo su aktoriais metų, pedagoginių ir meninių sprendimų paieškų bei pokyčių, nebijant paneigti patį save. Festivalyje parodyti šeši Tadashi Suzuki spektakliai - dvigubai daugiau nei paprastai. Greta į festivalį pakviestos atvykti trupės iš Indijos, Pietų Korėjos, Kinijos bei Indonezijos. Tai ne vien meninio bendradarbiavimo rezultatas. Tam tikra prasme SCOT kultūrinių mainų dėka siekia prisidėti prie tautų bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo. Politinė situacija tarp daugelio Tolimųjų Rytų valstybių šiuo metu gana sudėtinga, ir čia atsiskleidžia Tadashi Suzuki darbo teatre viršuždavinys - padėti susikalbėti skirtingomis kalbomis (tiesiogine ir perkeltine prasme) kalbančioms tautoms.
SCOT Summer Season festivalyje pirmasis spektaklis ne visuomet sutampa su oficialiu atidarymu. Šiais metais rugpjūčio 21 dieną festivalį pradėjo iš Indijos atvykę tradicinio Chhau šokio šokėjai. Purulijos Chhau šokio kilmė susijusi su Indijos kovų menais, jo temos pasiskolintos iš Mahabharatos bei Ramajanos epinių poemų. Jo kilmės data nėra tiksliai žinoma, tačiau, kaip ir dauguma tradicinių šokių, Chhau buvo šokamas festivalių metu, garbinant viešpatį Šivą, tai - ritualas. Greta akinančių kostiumų ir ritmiškų būgnų dūžių bei indiško Shehnai trimito, svarbiausios Chhau šokio ypatybės yra puiki šokėjų koncentracija, galingi judesiai, energijos išlaisvinimas - taigi, visa tai, kas ugdoma ir Suzuki metodo pagalba. Skirtumas tas, kad Chhau šokyje būtent šie faktoriai ir tapo esmine pasirodymo dalimi (tuo tarpu režisieriui Suzuki tai yra tik priemonės idėjoms išreikšti).
Klaidinga būtų indų pasirodymą priskirti profesionaliųjų scenos menų kategorijai. Šokėjai meistriškai atliko sudėtingus triukus, nuolat judėjo ir ilgą laiką išbūdavo itin neaptogioje pozicijoje, tačiau jų šokio negali vadinti scenos kūriniu, jis greičiau ir tepriminė ritualą, žadino instinktus, skatino tarp publikos ir atlikėjų bendrystę. Situacija tokia ir buvo - indų šokėjai nėra trupė. Viename Indijos kaimų surinkta keliolika vyrų - šokančių ar grojančių, bet neturinčių sceninės patirties. Neįtikėtinai įdomu stebėti, kaip akivaizdžiai šokėjai ruošiasi atlikti judesį (nepaisydami jokios organikos), kaip kaskart mėgaujasi aplodismentais už teisingai ir greitai atliktą atbulinį salto (nepaisant skaudžiai atrodančių nusileidimų), o svarbiausia - jų „buvimą užkulisiuose“. Pasirodymo pradžioje atlikėjai tiesiog žvilgčiodavo iš už kulisų, tikrindami, kada ateis jų laikas pasirodyti, o vėliau visai nebesivargindavo išeiti iš scenos, jie liko stebėti veiksmą atviroje nišoje scenos atpakalyje.
Indų Chhau šokėjų pasirodymas visų pirma tapo egzotika tiek užsienio svečiams, tiek, greičiausiai, ir vietiniams, įpratusiems prie Suzuki spektaklių. Tuo tarpu kritikuojant neprofesionalų atlikėjų elgesį scenoje drauge peršasi kritika mums patiems, žiūrovams: akivaizdu, jog prigimtinė teatro paskirtis būti bendruomenėje ir kartu siekti bendro tikslo šiais laikais dažnam žiūrovui ne tik neimponuoja, bet netgi yra visiškai nepriimtina.
Toks buvo pirmasis šių metų svečių pasirodymas Togoje. Tuo tarpu tikrasis festivalio atidarymas kasmet pažymimas spektakliu Togos amfiteatre (Toga Open Air Theatre). Svarbiausi atidarymo elementai - režisieriaus kalba prieš spektaklį, fejerverkai spektaklio metu, rėmėjų ir valdžios atstovų kalbos po spektaklio bei dviejų sakės statinių dangčių nudaužimas, idant publika (apie 800 žmonių) galėtų pasivaišinti gėrimu. Šįmet atidarymo spektakliu tapo „Linkėjimai iš pasaulio pakraščio“, kurio tikroji premjera įvyko prieš 24-erius metus, 1991-aisiais. Tai paties Suzuki parašyta pjesė. Veiksmas vyksta pokario metu senelių namuose, kurių Vadovas, kalbėdamasis su dukra Sayaka mena Japonijos klestėjimo bei karo laikus ir svajoja apie tai, kokia didinga galėtų būti jo šalis. Tikrovė, tuo tarpu, visai kitokia: Japonija pralaimėjo karą, jos teritorija stipriai sumažėjo, o senelių namų gyventojai, nepaisydami Vadovo tikinimo, kad gyvenimo sąlygos čia kur kas geresnės nei Amerikoje, nuolat skundžiasi menku maitinimu ir sumažėjusiu asmeninės erdvės plotu. Vadovas atšauna, jog valgo jie geriau nei didelė pasaulio dalis, o kalbant apie erdvę - po karo Japonijos teritorija susitraukė, tad natūralu, kad susitraukti privalo ir kiekvieno asmeninė erdvė.
Ironija spektaklyje yra pagrindinė priemonė, kuria režisierius skleidžia vieną ryškiausių savo idėjų - pasaulis yra ligoninė ir mes visi esame ligoniai su protine negalia. „Be abejo, ši liga nepagydoma. Tikrai aišku tik tai, kad vieni žmonės suvokia savo ligą ir su ja kovoja, kiti stipriai kenčia, demonstruodami savo ligą aplinkiniams, tuo tarpu dar kiti nepaisydami savo ligos tiki, kad yra sveiki, ir ramiai gyvena neišmanymo palaimoje“[1].
„Linkėjimai...“ yra trečias spektaklis režisieriaus karjeroje, kuriame jis išdėsto šią idėją. Pagrindinis spektaklio veikėjas neabejotinai priskiriamas trečiajai kategorijai - svaičiodamas apie tariamą Japonijos didybę ir pažangą jis nemato, kokia juokingai apgailėtina tapo tikrovė, kiek į ją įsismelkė absurdo. Pintuose krepšiuose sėdintys dvasininkai čia ginčijasi dėl sąvokos, kuria reikėtų pavadinti vienam jų iškilusią virškinimo problemą. Staiga jie nė iš šio, nė iš to pradeda kalbėti apie Budą ir viskas taip susipainioja, kad dvasininkai nutaria, jog tai Buda atliko funkcijas, kurias iš tiesų derėtų atlikti skrandžiui ir žarnoms. Vėliau Vadovo kalbas apie pažangą farmacijoje ir ilgėjančią japonų gyvenimo trukmę pertraukia į sceną įvažiavusi eilė akiniuotų pacientų neįgaliųjų vežimėliuose (aktoriai niekuomet nevaro vežimėlių ratais, visuomet tik savo pačių kojomis), pasipiktinusi dėl to, kad čia jie ne gyvena, o tik laukia mirties.
Vadovui nepaliaujant aiškinti, jog Japonijos didybė nesusitraukė drauge su jos teritorija, Sayaka ima pasakoti, kokios žavios ir jautrios kadaise buvo japonės. Čia vyras griežtai nukerta, kad jos tokios ir dabar. Tuoj pat suskamba viena jautriausių karo metais išpopuliarėjusių japoniškų baladžių „Karatachi Nikki“, į sceną išbėga mergina su balta suknele ir skėčiu rankoje. Priešais šį trapų ir plastišką vaizdą stoja pati Sayaka kaip įrodymas, jog viskas jau nebe taip gražu, kaip dainose apdainuota. Mergaitė atlieka performansą: sudainuoja, o tiksliau išrėkia jautrų tekstą sukinėdamasi į visas puses. Parodiją sustiprina tai, kaip naiviai mergaitė bando tapti japoniško subtilumo dalimi.
Muzika „Linkėjimuose...“ itin svarbi, dainos seka viena kitą, ir ne vien kuria atmosferą, bet japonams, žinantiems savo šalies istoriją karo ir pokario metais, sukuria atitinkamą kontekstą - jos primena propagandos, aklo tikėjimo karu laikus. Vakariečių akimis visa tai greičiau tampa atmosferos ir drauge ironijos kūrimo priemonėmis. Karo laikų patriotinės dainos šiais laikais skamba nepaprastai naiviai. Tačiau patriotines dainas keičia populiarioji muzika, kartais suskamba klasika ir visa tai dažnai palydima fejerverkų pliūpsniais. fejerverkai lydėjo kone visų dainų trečiuosius posmus.
Šįmet, priešingai nei pernykščiame „Sirano de Beržerake“, fejerverkai atliko ne tik estetinę funkciją. Vadovui prisiminus Japonijos kovas Singapūre, nuskamba karo laikų daina,tolumoje už medžių netoli kalnų kažkas sužiba tarsi laužas ir galiausiai prasideda fejerverkai - tarsi vyktų tikras susišaudymas. Tai sukuria retą įspūdį: karas, į kurį malonu žiūrėti. Į skaudžią Singapūro istoriją įsiterpia grožio lavina - ne kaip pateisinimas ar estetikos elementas, bet kaip priemonė sužadinti žiūrovams painias emocijas. Būtent priešpriešos ir ironija (kuri, be abejo, taip pat remiasi priešpriešomis) “Linkėjimuose iš pasaulio pakraščio” atveria erdvę apmąstymams: objektyvios tikrovės negali būti. Ir būtent dėl savo protinių ir fizinių gebėjimų stygiaus bei nenoro matyti tikrovę, žmonės neretai leidžia sau aklai tikėti svajonių išsipildymu, patys nedarydami nieko, kad tai iš tiesų įvyktų.
Visiška priešingybė „Linkėjimams iš pasaulio pakraščio“ formos prasme tapo naujausias, tik pernai publikai parodytas Tadashi Suzuki spektaklis „Dainos Karatachi Nikki kilmė“[2]. Erdvė čia uždara ir kamerinė, spektaklis rodytas pačiame seniausiame ir aukščiausiai esančiame Togos teatre, kuriame telpa 250 žiūrovų (nereikia pamiršti, kad visi sėdi ne patogiose kėdėse, bet susiglaudę laiptuotame parteryje). Renkantis žiūrovams trys aktoriai jau sėdi scenoje ir viso spektaklio metu nepajuda iš vietos. Apie spektaklio turinį jau rašyta anksčiau - tai tikrais faktais paremtas XX amžiaus pradžios įvykis, susijęs su politiko dukters neištikimybės istorija. Nobuo Kazawos pjesėje prasikaltusi Kamako Yoshikawa įstoja į vienuolyną. Po jos mirties dienoraščiuose rastas „Karatachi Nikki“ tekstas, pasakojantis moters gyvenimo istoriją.
Prasidėjus spektakliui nesunku tuoj pat įkristi į meditaciją. Sukurta nepaprastai jauki atmosfera - scenovaizdis primena tradicinius japonų namus, apšvietimas sukuria vakaro prie žvakės įspūdį, kartais suskamba klarneto ar lūpinės armonikėlės muzika - žinoma, tai „Karatachi Nikki“ melodija.Visą spektaklio istoriją pasakoja išprotėjusi Moteris, neišvengiamai į ją įtraukdama ir šalia esantį sūnų bei brolį. Nepaisant to, kad vyrai turi itin mažai teksto, nė vienas jų nė minutei nelieka paprasčiausiu klausytoju. Visiškoje statikoje arba itin lėtais judesiais kiekvienas jų nuolat veikia, reaguoja į Moterį ir keičiasi - tai akivaizdu iš jų kūnų, ir veido išraiškų. Aktoriai visuomet išlieka veiksme, įkūnydami vieną pagrindinių Tadashi Suzuki reikalavimų aktoriams -movement in stillness (judesį ramybės būsenoje). Informacija žiūrovams siunčiama ne nuolatiniais veiksmais, blaškymusi ar vizualiomis priemonėmis, bet energija, kurią žmogus sugeba sukurti scenoje. „Dainos Karatachi Nikki kilmė“ tapo ryškiausiu to pavyzdžiu šių metų festivalyje. Valandą laiko būti scenoje nepatogioje pozoje, nuolat susikaupus, gebėti keisti personažus nekeičiant nei kostiumų nei kūno formos - visa tai ir yra judesys ramybės būsenoje. Sujungę visus šiuos elementus, aktoriai sukūrė reiškinį, kai kalbos nemokėjimas visiškai netrukdė suprasti istorijos, nors ji visa buvo papasakota tekstu, o ne fiziniu veiksmu. Kone kas minutę keičiamas būsenas aktorė Chieko Naito kuria gebėdama kaskart pasukus galvą pamatyti naujus vaizdinius ir reaguoti į juos įvairiausiais būdais.
Tai tik viena trečioji dalis festivalio SCOT Summer Season 2015, skirto režisieriaus Tadashi Suzuki veiklos penkiasdešimtmečiui paminėti. Likę du festivalio savaitgaliai žada Kinijos, Korėjos ir Indonezijos gastroles bei dar dvi serijas Suzuki spektaklių, kuriuos žiūrėti nepabosta dėl neįtikėtinai akivaizdžios aktorių raidos.
[1]Suzuki, T. Culture is the body, New York: Theatre Communications Group, 2015, p. 117.
[2]Ta pati daina panaudota ir aprašytoje „Linkėjimų iš pasaulio pakraščio“ scenoje.
