Šįmet Niujorke esančiame „Watermill centre“ (The Watermill Centre), kurį įsteigė ir visapusiškai prižiūri žymusis režisierius Robertas Wilsonas, 23-ąjį kartą vyko Vasaros programa, kurioje dalyvavo ir prodiuserė iš Lietuvos Ana Ablamonova - „Operomanijos“ direktorė, NOA (Naujosios operos akcijos) festivalio vadovė ir viena iš iniciatorių, gastrolėmis užsienyje gyvenančios šiuolaikinės operos „Geros dienos!“ prodiuserė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centro vadovė, kuri dirba kur kas daugiau nei kalba apie savo darbus. Tačiau patirtis dirbant greta režisieriaus Roberto Wilsono ir jo komandos negali likti neaptarta.
Roberto Wilsono įkurtas „Watermill centras“ turbūt yra vienas didžiausių ir populiariausių meno centrų pasaulyje. Kokia veikla jame vykdoma?
Dabartinio „Watermill centro“ pradžia siekia 1991-uosius metus, kuomet režisierius Robertas Wilsonas, ieškodamas erdvės būsimai kūrybinių eksperimentų laboratorijai, Niujorko valstijoje įsikūrusiame Vater Milo miestelyje atrado apleistą mokslinių tyrimų laboratorijos pastatą. Erdvė ir jos aplinka buvo itin prastos būklės, tačiau Wilsonas joje įžvelgė didžiulį potencialą. „Watermill centras“ plačiai duris atvėrė tik 2006 metais. Iki to laiko Centras buvo mažiau institucionalizuotas, nors jame jau vyko kasmetinė Vasaros programa, Wilsono ir jo kūrybos partnerių dirbtuvės, įvairūs meniniai projektai. Šiandien Watermillas tobulai išpuoselėtoje aplinkoje sėkmingai tęsia scenos menų eksperimentų, kūrybinės laboratorijos misiją. Be kasmetinės Vasaros programos, individualių menininkų rezidencijų, mokslinių konferencijų, paskaitų, edukacinių programų, tarptautinių kūrybinių projektų, Centras turi didžiulę Wilsono sukauptą meno objektų kolekciją ir unikalią meno leidinių biblioteką. Vasaros programa, kažkada buvusi Watermillo atspirties tašku, išlieka intensyviausia ir triukšmingiausia, tačiau jau nėra vienintelė šiuo metu Centro vykdoma veikla.
Kas paskatino dalyvauti Tarptautinėje „Watermill centro“ Vasaros programoje? Ko apskritai dalyviai tikisi iš programos ir ar ji pateisino lūkesčius?
Nutariau dalyvauti atrankoje, nes pirmiausiai, žinoma, intrigavo galimybė pažinti Roberto Wilsono aplinką. Tai legendinė asmenybė, jo kūryba ir gyvenimo istorija žavi. Be to, labai domino Vasaros programos formatas, turinys ir organizaciniai niuansai. Kažkuria prasme šis projektas, nors yra tikrai gerokai didesnio masto ir yra išskirtinis Bobo Wilsono asmenybės dėka, priminė „Operomanijos“ jau 9 metus Neringoje rengiamas kasmetines vasaros kūrybines rezidencijas. Todėl buvo labai smalsu ištyrinėti visas Watermillo Vasaros programos detales, prisirinkti inspiracijų ir galbūt kokias nors gerąsias patirtis pritaikyti Lietuvoje. Prieš atvykdama į JAV, gavau vasaros programos rengėjų patarimą nieko konkrečiai nesitikėti, o tiesiog būti atvirai visoms įmanomoms situacijoms ir mėgautis akimirka. Taip ir nusiteikiau. Manau, tai buvo labai geras ir savalaikis patarimas.
„Watermill centro“ Vasaros programos esmė - ne kūrybinės dirbtuvės, bet praktika, produkcijų kūrimas. Kaip tai vyksta? Kiek laisvės turi dalyviai ir kiek jie kontroliuojami Roberto Wilsono ar/bei jo komandos?
Visą Vasaros programą, trunkančią pusantro - du mėnesius, galima skaidyti į dvi dalis. Pirmoji skirta pasiruošimui grandioziniam „Watermill Center Gala Benefit“ renginiui ir jo realizacijai. Pagrindinis renginio tikslas - surinkti lėšas „Watermill centro“ funkcionavimui. Renginio metu visose Centro erdvėse ir sodo bei miškų plotuose būna Vasaros programos dalyvių ir Wilsono kūrybos partnerių specialiai sukurtos instaliacijos ir performansai. Taip pat rengiamas tylusis aukcionas su kokteiliais bei didysis aukcionas su prabangia vakariene: juose parduodami madingų pasaulio meno kūrėjų darbai. Šiais metais įvyko daugiausiai lėšų per visą Centro istoriją surinkęs „Gala Benefit“ - į Watermillo taupyklę per vieną vakarą iš bilietų pardavimų ir abiejų aukcionų įkrito virš 2 mln. JAV dolerių.
Antroji dalis skirta Wilsono projektų kūrybinėms dirbtuvėms. Taip pat jos metu vyksta viešų paskaitų ciklas bei atvirų durų diena, orientuota į vaikus ir šeimas ir reikalaujanti specifinės meno programos.
„Gala Benefit“ performansų ir instaliacijų galutinę programą formuoja ir tvirtina pats Robertas Wilsonas. Ir nors šiai programai siūlymus gali teikti visi atvykę dalyviai, tačiau tikrai ne visi pasiūlyti sumanymai patenka į programą, arba ne visi atrinkti pasiūlymai pristatomi būtent taip, kaip juos įsivaizduoja autoriai. Autoritetingas vadas laisvai žongliruoja sumanymais, juos pritaiko bendram vakaro programos kontekstui.
Pasiruošimas „Watermill Gala Benefit“ yra pats intensyviausias Vasaros programos laikotarpis. Tik atvykę projekto dalyviai iškart įmetami į įvairiausių užduočių sūkurį. Be to - tyrinėji naujus plotus ir taisykles, pratiniesi gyventi privatumo nepaisančioje didelėje komunoje, o dar karštis, vėlyvi vakarai, ankstyvi rytai, audringi vakarėliai - ir begalinis noras šioje pašėlusioje aplinkoje susikaupti ir pagimdyti unikalius kūrybinius sprendimus.
Nuo rugpjūčio pradžios Centro gyvenimo ritmas kiek sulėtėja, jau įprasta tapusi aplinka nereikalauja papildomos energijos. Visa Watermillo komuna dirba su projektais, kuriuos Wilsonas kuria visame pasaulyje - vyksta įvairaus formato kūrybinės dirbtuvės. Šiemet buvo dirbama su beveik 10 projektų - nuo klasikinės bei šiuolaikinės operos, dramos teatro, muzikos ir šiuolaikinio šokio, Australijos aborigenų dainų inspiruotų pastatymų iki juvelyrikos dirbinių kolekcijos, instaliacijos naujo šiuolaikinio meno muziejaus atidarymui, Wilsono kėdžių kolekcijos parodos, papildomo „Watermill centro“ korpuso architektūrinio sprendimo. Visose kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo Wilsonas bei jo partneriai, susirinkę iš šalių, kuriose vyksta kūrybinėse dirbtuvėse plėtojami projektai. Tuo tarpu jaunieji/naujieji Vasaros programos dalyviai turėjo galimybę pasyviai stebėti arba aktyviai dalyvauti savarankiškai pasirinktose ar tikslingai pasiūlytose dirbtuvėse.
Bet ar tokiu atveju Vasaros programa netampa Wilsono metodu susirinkti nemokamą jauną ir kūrybišką darbo jėgą savo projektų vykdymui?
Tai interptretacijos ir požiūrio klausimas. Galima visa tai suvokti būtent taip. Arba priešingai - itin pompastiškai. Bet kuriuo atveju tai labai naudinga ir unikali patirtis.
Programos aprašyme nurodyta, kad dalyviai patys rūpinasi namų ruoša, maisto gaminimu ir panašiai. Kuo tai svarbu Vasaros programos veiklai ir ar tai netrukdo kūrybiniams procesams?
Gyvenimas komunos principu yra labai svarbi Watermillo patirties dalis. Watermillo bendruomenė nėra chaotiška, čia galioja savos taisyklės, labai griežta tvarka, per ilgus metus susiformavo specifinės bendravimo tradicijos. Visų šių tradicijų saugojimo garantas ir pagrindinis Watermillo įstatymų leidėjas - Bobas Wilsonas. Kadangi šiai personai estetiniai gyvenimo būdo aspektai yra be galo svarbūs, juos, kaip ir visą jį supančią aplinką jis suvokia kaip savo meno kūrinį, kuriame nėra vietos asimetrijai, chaosui, netvarkai. Be abejonės, tai stipriai įtakoja ir Watermillo komunos gyvenimą. Todėl kažkuria prasme Watermillo patirtis yra puiki gyvenimo būdo mokykla, tobuli savęs ir aplinkos pažinimo kursai. Pažvelgus į gyvenimą už kūrybos (darbo) ribų kaip į svarbų estetinį procesą arba šio proceso dalį, suvoki ir pajunti, kaip iš tikrųjų visos gyvenimo grandys yra susijusios tarpusavyje, daro įtaką viena kitai. Jeigu darbe sieki estetinės švaros, aiškumo, jis turi būti ir kasdienėje aplinkoje, buitinėse situacijose, ant darbo stalo, kompiuterio dokumentuose ir net lėkštėje.
Kaip sekasi sutarti centre besistažuojantiems prodiuseriams, aktoriams, režisieriams, scenografams ir kitiems menininkams?
Watermillo komuna - didelė įvairių žmonių, skirtingų meno sričių ir profesijų atstovų bendruomenė. Visi šios bendruomenės nariai tikrai turi erdvės realizuoti savo profesinius gebėjimus - kai vyksta dalyvių atranka, yra atsižvelgiama, kokių specialybių ir įgūdžių reikia šio konkretaus projekto programai. Tačiau įdomu ir tai, kad kartais tenka atsiriboti nuo savo profesinės tapatybės. Komunos dėsniai veikia ir šiuo atveju. Principas „visi daro viską“ nėra svetimas ir Watermillui. Visiems Vasaros programoje dalyvavusiems žmonėms gerai pažįstama Wilsono mėgstama frazė „to do whatever is needed to be done“ - „Padaryti viską, kas turi būti padaryta“.
Kuo „Watermillo centro“ programa naudinga jums kaip prodiuserei?
Vienas įdomiausių ir naudingiausių profesinių įspūdžių - galimybė dalyvauti Wilsono kūrybinėse dirbtuvėse, matyti, kaip režisierius plėtoja savo projektus: nuo ko pradeda, kaip struktūruoja darbą, iš kur semiasi inspiracijos, kaip dėlioja užduotis, kaip mąsto, kokia logika vadovaujasi, kaip bendrauja su savo kūrybos partneriais. Įdomu ir tai, kad, būdamas itin reiklus menininkas, jis vis dėlto rimtai atsižvelgia ir į organizacines aplinkybes, situacijų galimybes, kuriamų projektų tarptautinės sklaidos perspektyvas, publiką - veikia ne tik kaip režisierius ar vizualiųjų menų kūrėjas, bet šiek tiek ir kaip prodiuseris.
Itin įdomus ir naudingas darbas buvo ruošiantis „Gala Benefit“ renginiui. Teko gyvai patirti, kaip veikia JAV būdinga privačių lėšų pritraukimo sistema, kokią funkciją šiuose lėšų pritraukimo procesuose iš tikrųjų užima menas, dėl kurio ir yra dedamos visos šios kapitalistinės pastangos, kaip veikia „Wilsono“ prekės ženklas, kaip programuojamos situacijos, skirtos palengvinti sunkias turtingų renginio lankytojų kišenes.
Be to, antroje Vasaros programos dalyje atsirado galimybė plačiau pristatyti ir savo vykdomą veiklą - to pageidaujantys projekto dalyviai pagal iš anksto derinamą grafiką vedė nedideles kūrybines dirbtuves arba pasakojo apie savo kūrybą. Pasinaudojusi tokiomis aplinkybėmis, pristačiau „Operomaniją“, NOA festivalį, rodžiau skirtingų darbų vaizdo įrašų ištraukas, klausėmės garso įrašų.
Kokie žmonės atvyksta į „Watermill centro“ Vasaros programą? Daugiau jaunų, pradedančių menininkų ar patyrusių žmonių, galbūt scenos menų įžymybių?
Aktyviausiu Watermillo Vasaros programos laikotarpiu Centre susirenka nuo 80 iki 120 žmonių. Dalyvių skaičius priklauso nuo tuo metu vykdomos veiklos. Visą šią bendruomenę sudaro labai įvairūs žmonės: garsūs menininkai, su kuriais Wilsonas pradėjo savo kūrybinį kelią, tradiciškai atvyksta į Watermillą vasaros atostogų; iš viso pasaulio suvažiuoja režisieriaus kūrybos partneriai, asistentai, organizacijų, kuriose vyks būsimi Wilsono projektai, atstovai, kai kurie ankstesnių vasaros programų dalyviai, teatrų, kuriuose režisierius sėkmingai dirbo, technikai. Kasmet programos dalyvių gretas papildo apie 30 naujokų - jauniausioji Watermillo komunos grandis.
Nuo pat Watermillo įkūrimo pradžios kasmet programoje dalyvauja ir režisieriaus kūrybos talismanas - poetas ir dailininkas Christopher Knowles.
Koks mokytojas yra Robertas Wilsonas? Kuo jis žavi jus pačią?
Nors Wilsonas labai griežtas ir be galo reiklus, jam nėra svetimas humoro jausmas, šiltas bendravimas, rūpestingumas. Labai žavi jo įvairiapusiškumas, intelektas, domėjimasis skirtingomis gyvenimo ir kūrybos sritimis, gilus šių sričių išmanymas, imponuoja ir jo prodiuseriška gyslelė. Kadangi žaviuosi Renesanso vertybėmis ir personalijomis, imponuoja Wilsono asmenybei būdingos, tuo laikmečiu ypač vertintos žmogaus idealo charakteristikos.
Kokius esminius Wilsono kūrybinius ir žmogiškus principus pastebėjote pati?
Preciziškumas, reiklumas sau ir kitiems, tvarka ir simetrija. Režisierius negali pakęsti tinginių ir darbo simuliacijos. Aplink jį viskas privalo intensyviai veikti. Jeigu laiku susitvarkoma su jo numatytomis užduotimis - jis būtinai sugalvoja dar daugiau iššūkių. Wilsono ir jo aplinkos situacija gerokai primena populiaraus romano ir filmo „Ir velnias dėvi Prada“ istoriją.
Ar „Watermill centre“ įvykdyti projektai turi tęstinumą, ar jie pasibaigia uždarius centro duris?
Antroje programos dalyje vykstančios kūrybinės dirbtuvės turi užtikrintą tęstinumą ir yra tik tarpinė stotelė pakeliui į dideles sales bei scenas. Naujieji programos dalyviai dažniausiai prie šių darbų prisiliečia tik Watermille - vėliau projektai plėtojami ir užbaigiami pagrindinių jų užsakovų. Labai retais atvejais dalyviai kviečiami tęsti bendradarbiavimą, asistuoti režisieriui. Kita vertus, ne visi nepriklausomi menininkai būna suinteresuoti šiuo tęstinumu, kadangi tokiu būdu - geriausiu atveju - tapsi Wilsono asistentu, jo užduočių vykdytoju, jo sugalvotų koncepcijų realizuotoju. Watermillo Vasaros programoje ši „Win-Win“ situacija yra labai natūrali: dalyviai, dirbdami su režisieriumi, mokosi iš jo, o režisierius turi visą suinteresuotų pagalbininkų komandą.
Kitas lygmuo, turintis daug įdomaus tęstinumo galimybių - tai tarp pačių programos dalyvių užsimezgantys kontaktai, kartu sukuriamos idėjos. Čia susirenka daug įdomių kūrėjų iš viso pasaulio, todėl yra labai rimta tikimybė atrasti bendraminčių, panašių interesų.
Kas dar, be „Gala Benefit“ renginio, finansuoja „Watermill centrą“ ir jo veiklas?
„Watermill centras“ išlaikomas privačiomis lėšomis. Valstybė šios organizacijos neremia. Wilsonas yra lėšų pritraukimo meistras, jis turi didžiulį kontaktų ratą, moka produktyviai palaikyti ryšius, pagarbiai ir labai rezultatyviai eksploatuoja savo vardą bei įvairias lėšų pritraukimui palankias situacijas. Šį jo talentą teko labai dažnai stebėti vasaros programos metu. Long Ailendas, kuriame įsikūrė „Watermill centras“, yra vienas turtingiausių Niujorko valstijos regionų. Čia gyvena arba savo rūmuose atostogauja labai daug itin turtingų, meną palaikančių žmonių. Nemažai tokių personų kone kasdien apsilankydavo Centre, buvo kviečiami bendrų vakarienių su Watermillo gyventojais. Čia Wilsonas puikiai demonstravo savo šoumeniškus sugebėjimus, o tai, kaip ir potencialių rėmėjų pritraukimas, atrodo, teikia jam didžiulį malonumą.
Vasaros programos dalyviai už galimybę būti projekte nemoka jokių pinigų (išskyrus simbolinį dešimties dolerių mokestį, kai pildai paraišką). Vienintelės išlaidos, kuriomis savarankiškai privalo pasirūpinti naujai atrinkti rezidentai - skrydžiai, kelionė iki Water Millo ir sveikatos draudimas. Šias išlaidas man pavyko padengti, pasinaudojus Lietuvos kultūros tarybos suteikta edukacine stipendija. Visomis kitomis aplinkybėmis ir porai gyvenimo mėnesių reikalingomis sąlygomis pasirūpina „Watermill centras“.
Kiek lietuvių jau yra dalyvavę „Watermill centro“ Vasaros programoje?
Mūsų šalies atstovai programoje dalyvauja gana aktyviai. Kiek teko girdėti, pastaraisiais metais Lietuvos vėliavą Watermille buvo įsmeigę Lietuvos menininkai Jokūbas Nosovas, Gintarė Minelgaitė, Inga Aleknavičiūtė bei iš Lietuvos kilusi, šiuo metu Suomijoje reziduojanti teatro vadybininkė Irina Duškova, šįmet tapusi etatine Vasaros programos prodiusere.
Kokie kūrėjai ugdomi „Watermill centro“ Vasaros programoje? Ir ką turi turėti ir sugebėti kūrėjas, kad „išliktų“ Watermillo sąlygomis?
Jis turi turėti tam tikrus konkrečiai programai reikalingus gebėjimus. Šie gebėjimai nėra viešai skelbiami, apie juos žino ir galutinę Vasaros programos komandą modeliuoja atrankos vykdytojai su Meistru priešaky. Gana svarbu tiksliai, aiškiai ir reprezentatyviai pateikti informaciją paraiškoje. Padeda ir gera išvaizda - Watermille susirenka daug tiesiog be galo gražių žmonių.
Tam, kad atrinktas dalyvis „išliktų“ Watermillo sąlygomis, rekomenduočiau iš tiesų neturėti jokių lūkesčių, būti atviram aplinkybių siūlomoms situacijoms ir mėgautis šia gyvenimo akimirka. Prasminga suvokti šį projektą kaip puikią scenos ir gyvenimo meno mokyklą.
Visi apsilankę Watermille ir išgyvenę Vasaros programą, be abejonės vienaip ar kitaip lieka paženklinti šios ekstravagantiškos patirties. Mano individualios pasekmės - gerokai paūmėjusi alergija chaltūrai ir chaosui. Panašu, kad tai ir gerokai palengvina, ir drauge stipriai apsunkina gyvenimą.
Kas gali važiuoti mokytis/stažuotis į „Watermill centrą“ ir kam rekomenduotumėte tai daryti?
Yra įvairių galimybių atvykti į „Watermill centrą“: egzistuoja menininkams ir vadybininkams atvira Vasaros programa, kurioje dalyvavau; yra individualios kūrybinės rezidencijos, skirtos tik menininkams; kas lankosi Niujorke ir iš anksto susitaria, gali atvykti į kelių valandų ekskursiją.
Dalyvauti „Watermill centro“ Vasaros programoje rekomenduočiau pirmiausiai tiems, kam įdomi Roberto Wilsono asmenybė. Visa Centro veikla, aplinka, Watermillo komunos gyvenimo būdas - visa tai yra apie ir sukasi aplinkui Wilsoną. Be to, svarbu, kad žmogus pajėgtų ilgą intensyvios veiklos laiko tarpą išbūti didelėje bendruomenėje. Dalyviai turi gebėti susitvarkyti su daugybe ekstremalių „paskutinės minutės pasiūlymų“, mokėti dirbti daug ir aktyviai.
Prieš sužinodama, jog esu atrinkta dalyvauti Watermillo Vasaros programoje, ketinau vasaros laiką skirti piligriminei kelionei į Santjago de Kompostelą. Nors teko koreguoti maršrutus Šiaurės Amerikos naudai, manau, Watermillas tapo lygiaverte alternatyva Jokūbo keliui.
