Visą 2024 m. spalio mėnesį svarbiausias, žinomiausias ir labiausiai pripažintas Prancūzijos sostinės teatras tapo visiškai lietuvišku. Mišrios Lietuvos scenos meno formos į Paryžiaus Théâtre de la Ville atnešė naują laisvą politinį ir estetinį mąstymą.
Apie judesį
Reikia įsiminti, tiksliau, gerai įsikalti sau į galvą, kad Lietuva yra kūrybiškumo židinys. Kai Lora Juodkaitė šoka, iš pradžių slapta, o paskui – prieš pilną 1500 žiūrovų salę, ji mus užburia. Šiai atlikėjai skirtas Rachido Ouramdane’o intymus ir jautrus spektaklis „Lora“ – tai šokėjos portretas. Sukinys – Loros gyvasties dalis. Ji kaip dovaną supakuoja savo širdį, kad išgirstų savo kvėpavimą ir taip perkeltų žiūrovus į savo vidų. Jai sukantis vis greičiau ir greičiau, pasaulis ima skrieti aplink. Būtent tada, kai stebime, kaip Lora išsiveržia į kitą visatą, ji mums atsiveria. Kūnas besisukdamas tarsi persimaino – galva tarytum atsiskiria, judesiai skrodžia kintančią formą.
Šokėjos metamų šešėlių kuriami stroboskopiniai vaizdai sustiprina transo pojūtį, vizualiai pagreitina sukinį. Prie artistės sielos kelionės prisijungiame ir mes – vedami Juodkaitės žodžių, kvėpavimo. Suprantame, kad „realybė kontroliuoja ne viską“. It sąmoningame sapne atlikėja leidžiasi nešama kartu su savuoju pasauliu. Sukinys jai – saviraiškos priemonė ir prieglobstis, o judesys – lyg susivijęs siūlas, leidžiantis suprasti choreografinės kūrybos kančias.
Apie vaizdą
Dar vienas įspūdingos „Focus Lituanie“ programos siurprizas – Prancūzijoje visiškai nežinomų Gabrielės Labanauskaitės, Gailės Griciūtės ir Viktorijos Damerell performansas „Sporto grupė“. Jei reikėtų apibendrinti šį kūrinį, reziumuočiau taip: „Be kančios nėra laimės.“
„Sporto grupė“ parodijuoja tobulo, raumeningo ir sveiko kūno, kaip egzistencijos alfos ir omegos, kultą. Irklavimo, šlaunų, jėgos treniruokliai, suolelis pilvo presui stiprinti... Šioje minimalistinių spalvų sporto salėje nieko netrūksta. Viskas juoda ir pilka, išskyrus sportininkus bei sportininkes, kurie dėvi rožines striukes, miško spalvos džemperius ir žalius arba mėlynus marškinėlius. Daugumos jų kojos tatuiruotos, tarsi dėmėtos. Šioje erdvėje stebina netikėtai scenoje įkomponuoti vargonai.
Veiksmas prasideda atlikėjui nutraukus oro tiekimą į vieną iš vamzdžių; tuomet, kūnams sąveikaujant su treniruokliais, o šiems – su vargonais, gimsta originali muzikinė partitūra, panaši į šiuolaikinės klasikinės muzikos kūrinius, primenančius Cage’o, Reicho, Glasso. Skambantys tekstai – iš šiandieninės visuomenės surinktų citatų mišinys: juose galima atpažinti jogos pamokas „YouTube“ ar mantras, išrašinėtas ant sporto klubų sienų.
Situacijos absurdiškumas spektakliui suteikia humoro prieskonį. Ar tai muzika yra sportiška, ar sportas tampa melodingas? Gailės Griciūtės sukurta kompozicija griežtai elektroakustinė, tačiau tai netrukdo melodijai kilti, panaudojant galingus balsus ir kone technomuzikai priskirtinus akcentus. Mūsų tobulos fizinės išvaizdos apsėsto pasaulio karikatūra čia tiesiog puiki, svyruojanti tarp žavesio ir ironijos.
Tiek savotiška beprotybės forma „Loroje“, tiek tobulo kūno kulto tironija bei pasmerkimas „Sporto grupėje“ leidžia suprasti, kad „Focus Lituanie“ svarbus politinis dėmuo.
Apie politiką
Pradėkime nuo Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Didysis sprogimas“, kuriame atrandame miniatiūrinio pavidalo didžiąją žmonijos istoriją. Čia susipažįstame su mažyčiu miestuku – iš kompiuterio dalių ant grindų sudėliota jo scenografija. Tik įsivaizduokite: SSD, vidiniai ir išoriniai kietieji diskai, jų korpusai, serverių likučiai, USB atmintukų gabaliukai, atminties kortelės, jų skaitytuvai, procesoriai, – iš viso to susideda miestas, kurį sudaro maždaug šimtas alėjų, o jo gale stūkso tarši gamykla. Kitas, mažesnis pastatų ansamblis yra dviejų pagrindinių šios istorijos veikėjų – šeimininko ir jo šuns, kuriuos atitinka rezistorius ant laidų ir kvadratinė 9V baterija, – gyvenimo centras.
Lėlininkai, scenarijaus bendraautoriai Monika Mikalauskaitė-Baužienė, Vytautas Kairys bei Kęstutis Bručkus manipuliuoja šios išties gykiškos „Minecraft“versijos elementais, smerkdami mūsų vykdomą gamtos okupaciją ir ekologinį grobstymą. Scenografija pati savaime yra aktas – visos jos dalys realiame gyvenime nereikalingos. Čia skaitmeninis sąvartynas pakylėjamas, tampa svajonių pasauliu, tačiau kokia kaina? Spektaklyje klausiama apie galimą sugrįžimą į žaliuojančią gamtą, apmąstomos mūsų civilizacijos ištakos. Tai ragina iš naujo įsižiūrėti į primityvius piešinius ant urvų sienų, atkreipti dėmesį į pėdsakus. Kūrinys įvyksta be žodžių, tačiau jame netrūksta garso. Trijulė smagiai kalbasi su mumis „Teletabiškomis“ onomatopėjomis, o Kobe’ės Shmuelio elektroninė muzika įtraukia žiūrovus į prieš jų akis besiveriantį miniatiūrinį pasaulį, kuris tampa vienu dideliu šou.
Agnietės Lisičkinaitės pasirodymas taip pat labai įtraukiantis. „Hands Up“ – tai demonstracija, kvestionuojanti rankų pakėlimo aukštyn gestą. Galima pakelti kumštį iš pykčio, mojuoti sveikinantis, mosuoti rankomis iš džiaugsmo. Minėtame performanse dėmesys sutelkiamas į plakato nešimą per miestą. Spektaklis trumpas, 40 minučių, bet nepaprastai paveikus. Jis suskirstytas į tris dalis: savo plakato pasirinkimą, ėjimą grupėje jį nešant bei pasirodymo laiką – šokio partitūrą, kuri, akivaizdu, prasideda nuo iškeltų rankų. Pateikiami ženklai pristato protestuose išreiškiamų idėjų priešingybę: Izraelis arba Palestina, taip arba ne, už arba prieš abortus... Praeiviams šaukiant ant žiūrovų, kurie akivaizdžiai skelbia žinią, su kuria jie nesutinka, jaučiamas be galo stiprus diskomfortas. Atsiranda ir tų, kas pasivaikščiojimo metu jiems svetimus pareiškimus slepia.
Šis spektaklis – grynojo smurto išraiška, nes žodžiai per trumpi, kad apibendrintų mintį, bet pakankamai ilgi, kad sukeltų pyktį. Dažydama savo liemenį ir krūtinę baltai, šokėja pereina prie judesio, artimo „Femen“ aktyvistų naudojamam gestui. Galiausiai jos rankos pakeltos aukštyn, bet dabar – kaip bendrystės ženklas. Priblokšta pasaulyje vykstančio smurto, Lisičkinaitė dainuoja: „Do you believe in life after love?“, ir šie populiariosios Cher žodžiai nuskamba itin paveikiai.
Apie istoriją
Visos „Focus Lituanie“ programos metu matėme giliai atsidavusius menininkus. Paskutinis elementas, kurį norisi išskirti kaip esminį, yra tai, kaip kūrėjai neša ir perima savo šalies istoriją. Aptarkime du pavyzdžius. Pirmas iš jų – „Radvila Darius, Vytauto“, sukurtas Karolio Kaupinio. Iš Lietuvos televizijos archyvų surinktų vaizdų mozaikoje režisierius mus nukelia į 1989–1990 m. sūkurį – lemtingą akimirką, kai Lietuva, vis dar tebegaubiama Sovietų Sąjungos šešėlio, ruošiasi atgauti laisvę. Viena scena keičia kitą, kartais ji jaudinanti, kartais – nuspalvinta švelnia ironija: Lenino statula nukeliama, aikštė lieka tuščia. Ką daryti? Kuo pakeisti komunistinių metų palikimą? Nepažįstamų žmonių liudijimai pinasi su diskusijomis, jaunų mergaičių, grakščiai pozuojančių prieš švelnius, šiek tiek sumišusius motinų žvilgsnius, portretais ir santūriais pranešimais iš muzikos mokyklos. Visuomenė balansuoja ant ribos, pakibusi tarp slegiančios praeities ir dar nesukurtos ateities. Vis įsiterpdami į šią nostalgišką kelionę keturi neregimi, tačiau aktyviai vyksme dalyvaujantys muzikantai įtraukia mus į tai, kas neišsakyta, supindami emocijas ir viltis epochos, kuri pamažu prabunda laisvo džiazo forma nuskambančiai atsinaujinimo idėjai.
Antrasis pavyzdys, susijęs su „Rakija Klezmer Orkestar“ – jautresnis. Žydų genocido mastas Lietuvoje siekė 95–97 proc. ir buvo vienas didžiausių Europoje. Po Holokausto neliko nieko arba beveik nieko. Ir būtent šio „beveik“ Darius Bagdonavičius, Haroldas Parulis, Skirmantas Rumševičius, Povilas Jurkša, Simonas Kaupinis, Oleksiis Gmyria, Mikas Kurtinaitis, Denis Cuniot, Bruno Girard’as ir Rémy Yulzari ėmėsi ieškoti, kad sukurtų „visumą“ – meistrišką koncertą, sujaudinusį Paryžiaus publiką. Kitaip tariant, prancūzų trio bei lietuvių grupė susivienijo, kad atgaivintų didžiąsias jidiš pasaulio melodijas, suteiktų joms gyvą klezmerių ansamblį, dabartį ir ateitį šiuolaikinėje muzikoje.
Taigi, dėmesys Lietuvos teatrui prestižiniame Théâtre de la Ville išplėtė Paryžiaus žiūrovų akiratį spektakliais, pažangiais ne vien savo turiniu, bet ir forma.
Iš prancūzų kalbos vertė Ignas Zalieckas
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
