Šiemet su spektaklio „Fedra(os)“ premjera į „Odeono“ teatrą Paryžiuje sugrįžo lenkų teatro grandas Krzysztofas Warlikowskis. Sukūręs čia jau tris spektaklius, ketvirtajam jis ir vėl pasikvietė prancūzų kino ir teatro žvaigždę Isabelle Huppert. Interpretuodamas graikų mitą, kaip pamatą savo teatriniams ieškojimams režisierius pasiėmė Nobelio literatūros premijos laureato J. M. Coetzee mintį: „tie, kurie geba savyje užgniaužti aistrą, taip daro dėl to, kad toji jų aistra yra pakankamai silpna, jog galėtų būti užgniaužta“.
Premjera, kovo mėnesį įvykusi Paryžiuje, birželio 9-18 d. bus vaidinama festivalio LIFT programoje Londone, o kitą sezoną pasieks Liuksemburgo ir Lježo publiką. Dalinamės spektaklio atgarsiais prancūzų spaudoje.
„Kas per vieną vakarą sugebėtų priversti žavėtis Wajdi Mouawadu, atvertų sielos žaizdas su Sarah Kane, per ašaras šauktųsi Racine´o ir kviestų kvatotis su J. M. Coetzee? Isabelle Huppert. Jos aktorinis talentas neabejotinas, tačiau naujausiame Warlikowskio spektaklyje ji vis dėlto pranoksta pati save, pasiekia genialumo viršūnę: čia ji ta vienintelė ir daugialypė; tai Afroditė-Venera, tai Fedra; apsinuoginanti prieš publiką, tampanti furija, prabangia kekše, karališka sutuoktine, besiblaškančia emigrante, pamote ir motina, nužudytąja, nusižudžiusiąja, pakartąja, išniekintąja. O visa tai perėjusi, išsekusi, iškankinta, ji pažvelgia į salę ir su šypsena ištaria: „Dėkoju už jūsų dėmesį.“ Ir šviesos akimirksniu užgęsta, spektaklis baigtas”. (Brigitte Salino, Le Monde)
„Ryški, komiška, tragiška, begėdiška - Huppert nepalieka abejingų ir tik patvirtina esanti šiuolaikinio teatro primadona. Per visą virš trijų valandų trunkantį spektaklį nė karto nepalikdama scenos, keisdama įvaizdį ir personažus, ji nepaliauja stebinti ir skleistis dar neregėtais amplua. Spektaklio tekstas, ypač Wajdi Mouawado dalis, regis, atliepia ir pačios aktorės vaidybą. „Kaip tokiame mažyčiame lopinėlyje gali tilpti tiek jėgos?“ - klausia Fedra, o gal pati aktorė, o gal Huppert vaidybą stebintys žiūrovai“. (Anne Diatkine, Libération)
„Warlikowskis laikosi sau duoto beprotiško pažado. Jo „Fedra(os)“ - tai kelionė į viso pasaulio visų laikų fedrų vidinį pasaulį: dvidešimt penkeri moteriškos aistros amžiai, kur persipina nuodėmė ir mirtis, paniekinama tvarka ir dieviškumas. Tačiau lenkų teatro enfant-terrible, padedamas dramaturgo Wajdi Mouawado, nepaklysta skirtingose šios mitinės figūros reprezentacijose ir sukūria epinį, rokenrolišką, provokuojantį spektaklį. Po trumpo deivės Afroditės-Veneros prologo seka triptikas su trim skirtingom Fedrom: pirmoji rytietiška, laukinė, gimusi po libaniečių kilmės kanadiečių dramaturgo, režisieriaus Wajdi Mouawado plunksna (beje, šiuo atveju gerai įmirkyta antikiniame - Senekos ir Euripido - rašale); antroji moderni, demoniška, perinterpretuota Sarah Kane; ir trečioji - J. M. Coetzee alter ego Elizabeth Costello iš to paties pavadinimo rašytojo romano“. (Philippe Chevilley, Les Echos)
„Sarah Kane sukurta Fedra - tai mergina iš Vakarų, jos moderniškumas kilęs iš be galo senos Europos istorijos. Tuo tarpu Wajdi pateikia barbarišką, laukinę šio mito, Fedros beprotybės versiją, kurioje Afroditės-Ištarės šaknys kyla iš Vidurio Rytų tradicijos“, - taip režisierius kalbėjo apie skirtingas epochas ir civilizacijas vienijančią spektaklio idėją.
Jai puikiai tarnauja įstabi Malgorzatos Szczęsniak scenografija. Scena - tai didžiulis kambarys, išklotas mažytėmis plytelėmis. Čia matyti veidrodžiai, gilumoje dušas, kriauklės, ir didžiulis stiklinis kubas, tai pasirodantis, tai vėl pasislepiantis, o nuo lubų nuleisti du ventiliatoriai. Jautiesi lyg žvelgtum į neseniai Palestinoje atrastą romėnišką pirtį. Juolab, kad ir spektaklis prasideda „arabiškai“: skambant Norah Krief atliekamai garsiosios Umm Kulthum dainai, akomponuojant elektrinei gitarai, stebint pabrėžtinai moterišką, skulptūrišką Rosalbos Torres Guerrero šokį.
Ir vis dėlto be kelių ar daugiau dienų skaitymo, analizavimo, kapstymosi intertekstualiose citatose, vargu ar įmanoma suprasti, ką vis dėlto šiuo kūriniu Warlikowskis norėjo pasakyti. Kai tiek mikrofonų, vaizdo projekcijų, nuorodų, ištraukų iš garsių filmų, galiausiai taip įsitempi bandydamas kaip nors nepamesti siūlo galo, jog sunkiai pavyksta įsileisti kokią nors emociją. Išskyrus nebent iš pradžių, skambant minėtai dainai. Tiesiog viskas taip apgalvota ir intelektualu, kad nieko nebejauti. Ir - paradoksalu - kūniškumo perteklius sukuria priešingą efektą: dingsta fiziškumo pojūtis, ir tampa sausa ir tuščia“. (Armelle Heliot, Le Figaro)
„Apskritai, kaip dažnai nutinka šio režisieriaus spektakliuose, forma čia tokia svarbi, kad ima užgožti turinį ir panardina žiūrovą į nesibaigiantį sumišimą. Tad į klausimą, ar reginys palieka žiūrovą supratusį visa, kas juo norėta pasakyti, galima atsakyti, kad toli gražu nebūtinai. Tačiau jis savaip įtraukia, sukrečia, užvaldo, glumina“. (Jack Dion, Marianne)
Parengė Agnė Pulokaitė
