Epizodas I
 |
| Scena iš spektaklio „36, Avenue Georges Mandel“. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka |
Po vokiečių choreografo Raimundo Hoghe‘s spektaklio „36, Avenue Georges Mandel“ nusilenkti išėjusiems kūrėjams dalis žiūrovų pasipiktinusi šaukė: „Nulis, visiškas nulis! Gėda!“, kita dalis šiuos ramino: „Jūs neišauklėti, turėkite mandagumo!“, visi kiti plojo – vieni tyliau ir atsargiau, kiti garsiai ir aistringai. Buvo tokių, kurie salę paliko spektakliui įpusėjus, buvo ir tokių, kuriems pasidarė bloga – prie manęs sėdėjusi pagyvenusi pora ilgokai muistėsi kėdėse, vyras gaivinosi kitos kaimynės pasiūlytu vandeniu, jo žmona rūpinosi, kad jam būtų viskas gerai ir bandė jį vėduoti kitos kaimynės parūpinta vėduokle, bet abudu vis tiek išėjo. Už manęs sėdėjusi moteris nesiliovė džiūgavusi ir aikčiojusi su kiekvienu nauju muzikiniu pasažu ir pajudėjusiu atlikėju... Jei visa tai, kas vyko scenoje, būtų trukę apie 40 minučių, sakyčiau, kad formos, turinio ir atlikimo prasme „36, Avenue Georges Mandel“ – vienas preciziškiausių ir racionaliausių choreografinių darbų. (Žinoma, nekalbant apie Avinjone parodytą šiųmetę Romeo Castellucci „Hey girl!“)
Hoghe, pradžioje pasirinkęs žurnalisto darbą, vėliau, 1980-1990 m. buvęs Pinos Bauch spektaklių dramaturgas, nuo 1994 m. pradėjo savarankišką choreografo ir atlikėjo karjerą, dabar vertinamas ne mažiau nei su savuoju „Insideout“ šįmet Avinjoną aplankiusi Sacha Waltz. Sakytum, Hoghe visiškai neturi šokėjo duomenų – žemaūgis, su kupra, ilgų rankų ir keistai blyškaus veido. Tačiau jis ir nešoka. Spektaklio pavadinimas – tai garsiosios Maria Callas namų adresas Paryžiuje, kur ji mirė 1977 m. Tad choreografas bando sukurti tokią scenos ir žmogaus jame atmosferą, kokią paskutiniais metais turėjo jausti uždarai, vien savo muzika ir prisiminimais gyvenusi Callas.
Benamystė, tiksliau, apleisti, tušti ar negyvi namai Hoghei asocijavosi ir su 1977 m. vykusiu Libano karu – žmonių klajonės, persikraustymai, laikinas prieglobstis. Visą spektaklį skamba Callas arijų įrašai, keičiantis „scenoms“ – jos interviu amerikiečių radijui apie vienatvę, tėvų namų, šeimos, meilės ilgesį. Scenos – tai lėti Hoghe’s perėjimai nuo vieno čia pat gulinčio daikto prie kito, jo atsistojimai, atsigulimai, rankos ištiesimai. Pradėjęs spektaklį pakilimu tarsi iš miego, apsigaubęs pilku pledu, atlikėjas juda ratu – nusirengdamas savo drabužius ir apsirengdamas juodas kelnes, marškinius, apsiaudamas aukštakulnius batelius, o spektakliui įpusėjus, pakartodamas viską tarsi ritualą, vėl apsirengdamas savo drabužiais, ankstesnius sudėdamas į vardinių parduotuvių maišelius ir vėl atsiguldamas. Nė vieno nereikalingo judesio, kiekvienas gestas išgrynintas iki grafinės linijos: kūno padėtis išsitempus, sudėjus rankas ant krūtinės, apsiavus aukštakulniais, ištiesus vieną koją atgal ir pritūpus. Skambant Callas balsui atrodo, kad Hoghe – tai pati dainininkė, sunkiai judanti, pavargusi ir apleista, tačiau pakelta galva, susikaupusi, atsidavusi muzikai. Paradoksalus, šiek tiek groteskiškas ir kartu dramatiškas muzikos, balso ir vaizdo scenoje neatitikmuo, pateiktas Hoghe’s be lašelio ironijos, be mažiausio lūpų krustelėjimo, išties kuria bauginantį, ne tiek gailesčio, kiek pagarbos reikalaujantį įspūdį. Ir šokiruoja. Statiškas, beveik negyvas, fiziškai deformuotas kūnas, tarsi mašinaliai atliekantis judesius, fiksuojamus keliasdešimčiai sekundžių ir visomis spalvomis besiliejantis, varijuojamas, sinkopuojamas, emociškai pilnas ir skaidrus balsas... Žinoma, kad tokį vaizdą regėti pusantros valandos nėra lengva...
Epizodas II
 |
| Instaliacija „High Art“ („Vėliavų šokis“). Nuotrauka iš „Superamas“ archyvo. |
Ir visiška Hoghe‘s priešingybė – austrų ir prancūzų dailininkų, video kūrėjų, muzikantų, šokėjų grupė „Superamas“. Įkurta 1999 m. ir netrukus iš Paryžiaus persikėlusi į Vieną, grupė 2002 m. startavo nauja darbų serija pavadinimu „BIG“. „Superamas“ – tai astrofizikos terminas, apibūdinantis galaktikų telkinį ir jų judėjimą, taip vadinasi ir vienas JAV supermarketų tinklų. Remiama nemažo skaičiaus festivalių ir fondų, grupė kaitalioja darbo „specifiką“, tačiau artimiausias jai muzikos, veiksmo ir video sluoksniavimas, nestokojantis humoro ir ironijos, smagiai perfrazuojantis reklaminius šūkius ar blizgaus, „glazūrinio“ gyvenimo užkulisius. Be valandą trukusio „Big 3rd episode“ pavadinimu „Happy/end“, „Superamas“ vienoje festivalio erdvių rodė ir instaliaciją „High Art“ („Vėliavų šokį“) – atsisėdęs prie 10 baltų skirtingų šalių vėliavų stiebų, galėjai dėtis ausines ir klausytis muzikos, kurios metu, papūtus nematomam ventiliatoriui, vėliavos iš tikrųjų pasileisdavo šokti aukštyn ir žemyn, grupuodavosi, išskirdamos lyderiaujančias ir užgoždamos mažiau svarbias ar žinomas. Instaliacija buvo kurta 2006 m. – Mozarto metais, kurie Austrijoje, anot „Superamas“, įgijo neregėtą mastą. Tad grupė nutarė pateikti kažką priešingo bendrai švenčių tėkmei ir pagal Mozarto muziką pašokdinti vėliavas – suteikti visai mocartiškai euforijai politinį atspalvį. Tiesa, instaliacijoje skamba ir muzika iš Stanley Kubricko „Mechaninio apelsino“, ir iš Francis Fordo Coppolos „Apokalipsė šiandien“, – kad žiūrovą ir klausytoją veiktų ne tik vaizdo, bet ir muzikos „galingumas“.
 |
| Trečiasis „BIG“ serijos epizodas „Happy/End“. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka |
„Norėjome pasvarstyti apie vartojimo madą ir formas, – sako „Superamas“, pristatydami 3-ąjį „BIG“ kūrinį. – Mes visi esame vartotojai ir žiūrovai. Ir tai mus verčia vienaip ar kitaip suvokti daiktus, juos vertinti. Trys mūsų kurti spektakliai „BIG“ serijai neturi nieko bendra, čia nėra jokių istorijų ir jokių personažų, nekalbant apie tekstą, kuris iš tikrųjų skamba gana kvailai. Trečiasis, pavadintas „Happy/End“, kalba apie laimės ir sėkmės troškimą, kuris skatina mūsų fantazijas, įteigia tam tikrą tikėjimą. Ir mes klausiame: kodėl taip svarbu tikėti? Kaip kuriamas toks tikėjimas, jei iš tikrųjų apie gyvenimą mes mąstome labai mažai? Visuose trijuose „BIG“ epizoduose naudojame ir į tam tikrą prabangos kontekstą perkeliame masinės kultūros kodus bei pakartojimą, kuris kaip tik ir yra masinių informacijos priemonių grosso modo. Prisimename Davido Lyncho citatą: „Kodėl žmonės reikalauja iš meno kūrinių prasmės, jei didžioji jų pačių gyvenimo dalis visiškai beprasmė?“
Didieji „Superamas“ epizodai – tai po tris kartus iki išdidinimo ir „prasmės“ įteigimo kartojama viena ar kita situacija. „Happy/End’e“ tokių situacijų kelios. Pavyzdžiui, grupės vyrai groja gitaromis ir staiga vienas prisipažįsta, jog mylėjosi su grupės mergina, o ši staiga praneša esanti nėščia – kaip išspręsti „problemą“? Atviroje aikštelėje, suskaidytoje į kelis „vaidinimo“ planus (kairėje įsikūrę vyrai su gitaromis, viduryje pastatyta šokių aikštelės pakyla su neoninėmis šviesomis, virš jos kabo ekranas, dešinėje surikiuotos persirengimo kabinos ir sporto klubo dviratis, šalia jo suręstas nedidukas fontanėlis, pastatyta soliariumo kabina ir pan.), pasirodo mergina; vyrų pokalbis ir merginos judėjimas jų link kartojamas „stop kadrais“ tol, kol mergina prieina. Susitikimas nutraukiamas ekrane rodomais filmuotais grupės vakarėlio su sekso scenų priemaišomis kadrais, kurie montuojami su psichologo komentarais apie šiandien pasikeitusią meilės sampratą. Dar vėliau demonstruojami grupės gastrolių Niujorke kadrai, pasibaigiantys alaus reklama, dar vėliau – šokių aikštelėje vyksta dviejų grupės merginų „varžybos“, po kurių grįžtama ne tik prie nėštumo temos, bet ir prie fizinio kūno lankstumo, apskritai moteriško gyvenimo būdo ir problemų aptarimo. Viskas pateikiama linksmai, pritariant gitaroms, filmuotiems kadrams, svarbiausia – „gyvo veiksmo“ scenas kartojant ir sustabdant tuomet, kai tema įgyja netikėtą posūkį.
Montažas ir lakoniški komentarai suteikia dinamikos, muzikiniai ir šokio intarpai užkrečia – tarp žiūrovų ir atlikėjų akimirksniu atsiranda ne tik atraktyvus „party“ dvasios ryšys, bet ir ima kristalizuotis pati performanso mechanizmo forma. Kartojimai, išdidinimai, „stop kadrai“, video vaizdų ir sceninio vyksmo sluoksniavimas montuojami tarsi vaizdo klipe, staiga virstančiame reklaminių sėkmingo gyvenimo ir geros savijautos formulių kritika. Nors spektaklio pavadinimas „Happy/End“, merginos lanksčios, gražios ir erotiškos, vyrai puikiai groja ir dainuoja, pabaigoje vienas jų, mindamas dviratį, cituoja Jacques’ą Derrida: „O finale bet kokiu atveju viskas baigsis blogai!.. Tai bus mirtis, nes absoliuti laimė identiška mirčiai!“
