Svetainėje humanite.fr Oskaro Koršunovo „Tartiufo“ pasirodymą Avinjono festivalyje recenzuoja Marie-José Sirach.
Lietuvių režisierius su įkarščiu ir pasimėgavimu senoje galynėjasi su sprogstančia Molière´o pjese.
Atrodytų, kad Molière´o pjesė pasmerkta būti amžina. Gerai apsižvalgykite: kiek savanaudžių tartiufų šlaistosi aplink? Kiek? Kai tik kalbama apie valdžios - patriarchalinės, religinės, politinės - perėmimą, tartiufų daugybė. Metafora akivaizdi - ir Molière´o tekste, ir Koršunovo spektaklyje.
Jo Tartiufas kilęs iš kruopščiai Molière´o sukurto personažo, kurį šis bus perėmęs iš Shakespeare´o. Iki begalybės suvešėjęs cinizmas, akiplėšiškiausias melas, nuolatinės išdavystės. Koršunovas galvoja apie buvusio Rytų bloko valstybių vadovus (jis žino, apie ką kalba, jis su tuo užaugo), apie jų atsivertimus ir apie jų įpėdinius. O mes galvojame apie mūsiškius, apie paskutinįjį, tą, kuris dedasi Jupiteriu ir vyriškai apsikabina futbolininkus, juos bučiuodamas į kaktą. Jis ne vienintelis. Jupiterių, kaip ir tartiufų, pilna visur, visose šeimos, įmonės, valstybės, Kultūros ministerijose ir net Avinjojo gatvėse.
Žmona - kaip iš filmo „Kerėtoja“
Apsimestinai dievobaimingas Tartiufas, tikras manipuliatorius, vedžioja Orgoną, šeimos galvą, gerą pilietį, už nosies. Orgoną, sensacingai įėjusį į salę pro atsarginį išėjimą, jo žmona, kaip iš TV serialo „Kerėtoja“ (254 epizodų JAV televizijos serialas, rodytas 1964-1972 - Red.), pasitinka kaip pavyzdingą šeimos tėvą; jis tiki viskuo ir neaišku kuo, apakintas Tartiufo, ir šis susižavėjimas primena hipnozę ar meilės kerus. Koršunovas labai greitai parodo šią meilę Tartiufo ir Orgono prancūzišku bučiniu. Lietuvių režisierius kala geležį kol karšta ir iškart žeria klausimus apie galią, valdžios užgrobimą ir melą.
Labirintiškuose labai versališkuose soduose, kurie vyrauja scenoje (nuostabi ir išradinga Vytauto Narbuto scenografija) visas šis mažas pasaulis pajudės iš savo vietų, pasimes, slėpsis, atsiskleis. Tačiau vaidinama ne tik čia - taip pat ir užkulisiuose, kur kamera seka paskui aktorius ir kur matome juos atgaunančius kvapą, valgančius, geriančius, rūkančius, vaidinančius, kritikuojančius režisieriaus sprendimus... Kiekvieną kartą sugrįžimas į sceną - lyg tūžmingas įžengimas. Yra dėl ko būti įtūžusiems. Scenos, nors ir ne visos tokio paties lygmens, vienodai intensyvios. Koršunovo pasirinktas kelias remiasi vodeviliu su jam būdingais personažų įėjimais ir išėjimas, farsu: Dorina skaito žurnalą tualete „ant sosto“, ponia Pernel, kaip britų karalienė, šauna į viršų iš pistoleto, kad nutildytų tuos, kurie blogai atsiliepia apie „jos“ Tartiufą; iš commedia dell´arte ateina virtualios kaukės - įterpus video vaizą, kuris deformuoja, ištęsia aktorių (visi be išimties nuostabūs) veidus, rodomus stambiu planu. Viskam akomponuoja Joris Sodeika, kuris pianinu distiliuoja klavesino - kaip Karaliaus Saulės dvare - ir elektroninius garsus.
Karti konstanta, kur dominuoja liberali ideologija
Niekas neprasprūsta pro Koršunovo akis, jis labai greitai kuria Tartiufą, linksminasi siųsdamas replikas žiūrovams, labai profesionaliai jungdamas visus mūsų šiuolaikinėms visuomenėms būdingus bruožus, palikdamas nuošalyje religinį klausimą tam, kad daugiausia dėmesio skirtų politinei kritikai. Tartiufas yra strategas, pasirengęs viskam, kad užkariautų Elmirą, Orgono žmoną; jis pasirengęs vesti dukrą Marianą ir pasiryžęs užkariauti visus namus, tapdamas vieninteliu teisėtu Orgono turtų paveldėtoju, kuriuo jį padaro pats Orgonas, palikdamas savo paties vaikus be nieko. Prireiks viso Elmiros apsukrumo (nuostabi Toma Vaškevičiūtė), kad įtikintų savo vyrą, jog visa tai apgavystė. Elmira kūniška, užkelta ant smailių aukštakulnių, aprengta raudona suknele su giliais praskiepais - kaip Betty Boop (XX a. ketvirtajame dešimtmetyje JAV prodiuserio ir režisieriaus Maxo Fleischerio sukurtas animacinis personažas, iki šiol pasirodantis komiksuose ir reklamose - red.), kuri kvailai šypsosi, bet reikiamu momentu parodo nagus. Jokios laimingos pabaigos, jokios netikėtos atomazgos, grąžinančios Orgonui jo turtus. Žiauri konstanta, karti konstanta, kur dominuoja liberali ideologija: Orgono šeima liks gatvėje. Tai kelia žiaurų ir gąsdinantį juoką. Tartiufams šypsosi sėkmė. Jie valdo pasaulį kaip startuolį, ir veikia abejingai. Šiandien tartiufai necenzūruojami. Cenzūra klastinga - ji virsta autocenzūra. Ir tai atskleidžia visą mūsų bejėgiškumą...
Iš prancūzų kalbos išvertė Julija Šabasevičiūtė
