Dvi valandos traukiniu (jei nevyksta remontai, kelionę prailginantys dar maždaug valanda), bent trys autobusu (bet dažniausiai ne trys, o puspenktos) arba pustrečios automobiliu – tiek laiko skiria Vilnių nuo Saulės žemės. Regis, ne tiek ir daug, bet kartais toks atstumas – neįveikiamas. Ne todėl, kad gaila laiko ar tingu judėti, o todėl, kad suvilioja ir tą laiką pasisavina kitos vietos. Ne tik pačiame Vilniuje, kur renginių tiek daug, kad būtų galima niekur neišjudėti, bet ir itin lengvai pasiekiamame Kaune, ir kiek daugiau nei už valandos magistralinio kelio, Stasio muziejumi bei trimis teatrais viliojančiame Panevėžyje, ar kultūra bei gamta turtingoje Klaipėdoje. Pasidavus patogesnių kelių ir platesnės pasiūlos vilionėms Šiauliai darosi sunkiai pasiekiami. Tačiau per pastaruosius kelerius metus šis miestas atsidūrė ir populiariosios kultūros dėmesio centre, ir bendrame mūsų pasakojime apie save (dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį išgyvenusius lietuvius), ir vis dažniau vilioja užsukti susipažinti ne tik su jo praeitimi, bet ir dabartimi.
Žemė ir jos kultūra
Pasakojant Lietuvos istoriją, Šiauliams tenka ne pati ryškiausia vieta. Kone visi girdėję apie Saulės mūšį, gal dar šiek tiek apie miesto įkūrimą, jo pramonę XIX amžiuje, galbūt ir apie 1931 m. įsteigtą antrąjį valstybės teatrą. Bet jei nesi šiaulietis, jei nesimokei istorijos ir menotyros, neturi kažkokių ypatingų su Šiauliais susijusių pomėgių – gyvenantieji atokiau apie šį miestą retai tepagalvoja. Bent jau taip buvo iki 2016 metų, kai pasirodė Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“, priminęs ne tik apie valstybės perkūrimo laikotarpį praėjusio amžiaus pabaigoje, bet ir apie patį miestą. Praėjus dešimtmečiui, rašytojo pasakojimas apie XX a. pabaigą, tuo metu vykusias šalies ir jaunų žmonių tapatybės paieškas ir Šiaulių miestą, tapo knygų serija, keliais spektakliais, filmu, – tad dabar jau retas kuris nepagalvoja apie Šiaulius. Tiesa, vis dar labiau apie miesto praeitį, o ne dabartį. Apie pramonę, sportą, karybą, Rimantą ir Editą, bet ne apie vilas, parkus, parodas, koncertus, teatrą. Apie tai, kas buvo, o ne kas yra.
O yra kartu ir daug, ir mažai. Šiaulių miesto savivaldybės puslapyje galima suskaičiuoti dešimt kultūros įstaigų (bibliotekos, galerijos, muziejus, koncertinė įstaiga, kultūros centras, choras, teatras). Nevyriausybinės organizacijos mieste daugiausiai orientuojasi į sportą, edukaciją, labdarą, sveikatą ir pomėgius (yra, žinoma, ir kultūrine veikla užsiimančiųjų; dauguma jų – muzikos kolektyvai, tautodailininkų ir etnokultūros draugijos). Yra Šiauliuose ir aukštojo mokslo įstaigų: Vilniaus universiteto Šiaulių akademija, kur vykdomos daugiausiai pedagogikos studijos, ir Šiaulių valstybinė kolegija, kviečianti studijuoti inžineriją, sveikatos mokslus, vadybą. Galima mokytis ir profesijos (taip pat ir menų, pavyzdžiui, fotografijos). Ne mažiau svarbu ir tai, kad Šiauliuose veikia Sauliaus Sondeckio menų gimnazija, Šiaulių menų mokykla, yra daugybė kitų galimybių vaikams ir jaunimui išbandyti kūrybą ir stiprinti įgūdžius, augti ugdant smalsumą ir pagarbą menams.
Reginių mieste taip pat nemažai. Koncertai, parodos, spektakliai, kiti susibūrimai ir šventės viešosiose miesto erdvėse, renginiai įvairioms bendruomenėms organizuojami kiekvieną savaitę, net ir vasaros sezono metu. Erdvės pasirodymams turi įvairių krypčių profesionalai, komercinio meno kūrėjai, mėgėjai. Be to, Šiauliai turi dėmesio vertos architektūros: nors miestas degęs ir naikintas per karus, čia stovi ne kartą rekonstruota Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, išliko XIX a. baigti statyti Zubovų rūmai, Chaimo Frenkelio vila, yra ne vienas įdomus lietuviškos modernistinės architektūros pavyzdys (daugiausiai sukurti vyriausiojo miesto architekto pareigas ėjusio Vlado Bitės), pramoninės architektūros paveldo. Be to, architektūra, net ir nebūdama visa išskirtinė ir vertinga, yra puikus būdas prisiminti ir pasakoti miesto istoriją ir transformacijas.
Man pačiai apie miestą ir pokyčius jame daugiausiai pasakoja teatras. Pirmasis prisiminimas apie apsilankymą Saulės žemėje yra iš jau nebevykstančio studentų teatrų festivalio „Po saule“. Nuo jo prasidėjo mano pažintis su Šiauliais, šio miesto teatru ir dabartine teatro vadove Nomeda Šatkauskiene. Festivalis man taip pat tapo atskaitos tašku stebint kas ir kaip čia keičiasi: darbų ar smalsumo atvesta vis grįžtu pasitikrinti, kaip atrodo Šiaulių teatrinė kultūra. Kad ir kaip norėtųsi iškart pulti prie teatro, turiu sustoti. Nes renginių gausa ir aktyvios organizacijos neapsaugo miesto nuo iššūkių ir sunkumų. Nepaverčia jo neišvengiamu traukos centru. Kas trukdo Šiauliams būti ne tik pramonės, karinės bazės ar sporto miestu, ne tik Rimanta ir Editas, bet ir kultūros miestu?
Iššūkiai. Ir galimybės?
Šiauliai yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas. Kultūros įstaigų čia yra, renginių netrūksta. Šiauliuose jų pasiekiamumas bei dalyvavimas juose, kaip ir visoje Lietuvoje, pastaruoju metu auga[1]. Bet prieš porą metų, tada dar eidama teatro meno vadovės pareigas, N. Šatkauskienė sakė, kad tokiame mieste kaip Šiauliai nesusiformuoja žmonių poreikis kultūrai[2]. Geri dalyvavimo kultūroje ir jos pasiekiamumo rodikliai taip pat atrodo kaip netikėtas kontrastas itin žemai Šiaulių miesto vietai 2022 m. sudarytame savivaldybių kultūros indekse[3].
Tai kaip yra iš tikrųjų?
Iš tikrųjų tyrimai ir kultūros profesionalų akys nemeluoja. Pagal „Lietuvos gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimą“ šiauliečiai dalyvauja kultūrinėje veikloje (54 proc. kaip dalyviai, 62 proc. kaip vartojantys bent keturias kultūros paslaugas per metus[4]), taip pat kultūros paslaugų pasiūla yra nemaža ir ji vis didesniam gyventojų skaičiui pasiekiama greičiau nei per valandą (tai vaizdžiai perteikta Lietuvos kultūros tyrime „Erdvinė kultūros paslaugų tinklo analizė 2023: kultūros paslaugų prieinamumo Lietuvos regionuose žemėlapis“[5]). Tačiau tas pats tyrimas atskleidžia ir tai, kad tik 62 proc. respondentų kultūros paslaugų kokybę vertina teigiamai. Be to, šiame tyrime klausiama, kaip jaučiasi patys gyventojai-kultūros vartotojai ir nevertinta daugybė kitų parametrų (organizacijų kiekiai, finansavimo dydis ir šaltiniai, aktyvių menininkų bei viso kultūros sektoriaus dydis ir t. t.). Tad kai pjaunama giliai, kreipiamas dėmesys ne tik į tai, ką žmonės pasakoja apie savo patirtis, bet ir į tai, kiek čia investuojama į kultūrą, kokia bendruomenė kuriama, kiek ir kokių organizacijų veikia, kaip Šiauliai atrodo kitų savivaldybių kontekste, o tada situacija ima atrodyti kur kas blogiau.
Tad N. Šatkauskienės nusivylimas, jog Šiauliuose nesiformuoja poreikis kultūrai, skamba visiškai logiškai, jei galvojame apie įvairovę, menininkų bendruomenės augimo galimybes, kūrybinius iššūkius žiūrovams ir kūrėjams. O jei teatrologės frazėje žodį „poreikis“ pakeistume „aukštais lūkesčiais“ arba „reikalavimais“, ji, regis, dar tiksliau nurodytų situaciją, kai renginių daug, kultūros vartojama nemažai, bet kultūrinis gyvenimas mieste vis tiek netenkina.
Vienas didžiausių miesto skaudulių – praradimas, kurio pasekmės jausis dar ilgai – tai nebevykdomos menų studijos. Šiaulių universiteto menų fakulteto nebėra, mieste aukštojo mokslo siekiančių meno kūrėjų – taip pat. Tad čia aktyviai veikiančių menininkų bendruomenė atsinaujinti tegali į Šiaulius priviliodama grįžti arba atvažiuoti kūrėjus, išsilavinimą įgijusius kitur. Tačiau kaip puikiai žino Šiaulių dramos teatras, net ir sudarius palankias sąlygas, pasiūlius įdomių kūrybinių darbų, privilioti menininkus (ypač jaunus) ne tik kartais sudalyvauti kūrybiniuose projektuose, bet ir likti Šiauliuose – itin sunku. O jei neatsiranda vis naujų čia likti norinčių kūrėjų – bendruomenė užsidaro, suvienodėja ir galiausiai išsisemia.
Žinoma, Šiaulių universiteto menų fakultetas nebuvo tobulas. Pavyzdžiui, ten vykdyta Estrados meno studijų programa, nors ir išugdė ne vieną dabartinį teatro trupės aktorių, vis dėlto nebuvo prestižinė ir ugdė labiau lokalius, o ne didžiųjų šalies scenų poreikius atitinkančius, aktorius. Be to, nebuvo apsieita ir be skandalų[6], o eilinės aktorius rengiančios programos Lietuvai akivaizdžiai nebereikėjo. Tačiau reikėjo Šiauliams. Bet tuometinei vyriausybei užsimojus optimizacijos kūju nebebuvo kada sustoti ir pagalvoti, kam ko reikia ir kaip tuos poreikius tenkinti kokybiškai ir protingai.
Miesto kultūriniam gyvenimui dinamikos trūksta ir dėl to, kad čia beveik nėra nevyriausybinių meno organizacijų – veikiančių ne tik mieste, bet ir žinomų šalyje. Organizacijų, kurios galėtų bendradarbiauti arba mesti iššūkį savivaldybės įsteigtoms ar kuruojamoms institucijoms, atvertų naujas procesų inicijavimo ir įgyvendinimo galimybes, kurtų avangardą ir jo norinčius žiūrovus / klausytojus / lankytojus bei bendraminčių ratą.
Į skonių, poreikių ir lūkesčių įvairovės augimą, atsinaujinimo galimybes ir jų troškimą, regis, svarų indėlį įdeda stiprus moksleivių meninis ugdymas. Deja, nuoširdžios ir vaisingos pastangos, menu ir kūryba išugdyti jaunuoliai negarantuoja, kad kūrybinis miesto potencialas nuolat atsinaujins. Kad taip nutiktų, reikia, kad smalsūs ir motyvuoti jaunuoliai liktų Šiauliuose. Dažniausiai, deja, nutinka priešingai – labiausiai motyvuoti keliauja ten, kur galimybių ir pasirinkimo daugiau, kur gali mokytis, įsilieti į bendruomenę ir tapti savarankiškais kūrėjais. Tad teko girdėti liūdnai juokaujant: Šiauliuose užauginami puikūs meno vartotojai (taip pat ir kūrėjai) kitiems miestams.
Ką daryti?
Yra daugybė mažų ir didelių žingsnių, kuriuos galima žengti ir pačiai menininkų bendruomenei, ir Šiaulių savivaldybei, ir vyriausybei, kad mažėtų izoliacija, augtų bendruomenė ir Šiaulių kultūrinis gyvenimas būtų aktualus ne tik lokaliai. Gerinti susisiekimą su Saulės žeme, palaikyti NVO sektorių, skatinti menininkus (ne tik savivaldybės premijomis), atverti ir menininkų veiklai pritaikyti įvairias miesto erdves, investuoti į žmones, galvojant ne tik apie kūną, bet ir apie pramogos funkciją perlipančią kultūrą. Nes dabar Šiauliai, regis, daug dėmesio ir resursų skirdami sportui, primiršta ne mažiau būtiną meną. Juk mieste trūksta ne tiek kūrybinių pajėgumų, kiek bendros dalyvavimo meninėje veikloje kultūros, suvokimo, kad meno reikia, kad jis gerina gyvenimo kokybę. O ją kuriant, gali (ir turi) imtis iniciatyvos tiek vietinės bendruomenės ir organizacijos, tiek miesto ir valstybės valdžia.
Teatras žemėje
Kai kalbame apie teatrą Šiauliuose, kalbame apie Valstybinį Šiaulių dramos teatrą. Šis, išgyvenęs įvairius ryškumo, žinomumo ir kūrybinių pakilimų bei nuopuolių laikus, išlieka vienintele profesionalia scenos meno įstaiga mieste. Todėl turi kur kas daugiau užduočių ir atsakomybių nei dauguma kitų valstybinių teatrų Lietuvoje, kurie kituose miestuose veikia palaikydami ir papildydami skirtingų scenos meno įstaigų panoramą.
Paradoksalu, bet mano pačios pirmas susidūrimas su Šiauliuose sukurtu spektakliu (ar bent ankstyviausias prisiminimas iš profesionaliosios teatrinės Šiaulių kultūros) buvo Antano Gluskino režisuotas „Čia aš varatarius“ pagal to paties pavadinimo Pedro Lenzo knygą (BaltArt GmbH Switzerland, 2013, vertė Markus Roduner ir Rimantas Kmita) – ne dramos teatro, o dešimtmetį egzistavusios VšĮ „Istartas“ produkcija. 2016 m. Vilniuje, bare „Peronas“ parodytame darbe iš keturių vaidmenis kūrusių žmonių tik viena buvo profesionali aktorė (tuo metu dirbusi bare, ne teatre). Bet renkantis atlikėjus buvo svarbus ne tiek jų profesionalumas, kiek charizma ir puiki šiaulietiška tarmė. Mat Roduneris ir Kmita, versdami šnekamąja Berno vokiečių kalba parašytą romaną, nusprendė palikti kūriniui svarbų atotrūkį nuo bendrinės kalbos ir pasakojimą perteikė šiaulietiškai.
Kodėl kai kuriuos šio spektaklio aspektus atsimenu iki šiol? Nes pasakojimas apie žmonių gyvenimą, norą keistis ir kurti savo ateitį perteiktas autentiškai (ir vaidybos, ir aplinkos, ir kalbos požiūriu), aktoriai puikiai jautė vienas kitą.
Be to, kad jį atsimenu iki šiol, spektaklis man atrodo svarbus ir kaip vienas iš atsakymų, kuo pasižymi dabartinis Šiaulių teatras, kas čia vyksta kitaip. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šiam teatrui dedant daug pastangų aptarnauti įvairiausių amžiaus grupių ir poreikių publiką, repertuare atsiranda daug įvairovės ir tampa sunku išskirti vieną teatro kryptį, kad teatro veikloje daug blaškymosi ir netolygumo. Vis dėlto akivaizdu, kad šiauliečiams yra itin brangūs ir svarbūs jų tapatybę tyrinėjantys ir steigiantys spektakliai, darbai apie miestą ir miestiečius. Kūriniai, kurie kultūrinėmis patirtimis apaugina miesto erdves ir pačius miestiečius, tyčia ar netyčia tampančius spektaklių dalimi.
Be teatro vadovės N. Šatkauskienės, nuolat besiimančios iniciatyvų ir rizikų kurti naujus pasakojimus apie miestą ir miestui (ji taip pat vadovavo ir „Istartui“), labai svarbi figūra čia išlieka ir R. Kmita, kurio pasakojimai klesti Šiaulių dramos teatro repertuare. 2020 m. sukurtas spektaklis „Remyga“ (pagal to paties pavadinimo romaną, dramaturgas R. Kmita, režisierius Oskaras Koršunovas) tebėra populiarus ir gausiai lankomas iki šiol, o 2025 m. repertuarą papildęs spektaklis „Šok, Edita, šok“ (dramaturgas R. Kmita, režisierė Eglė Vertelytė) – ne tik populiarus tarp šiauliečių, bet ir įvertintas „Auksinių scenos kryžių“ nominacijomis bei apdovanojimu.
Prie šiaulietiškų pasakojimų kūrimo teatre prisidėjo ir režisierius, dramaturgas Aleksandras Špilevojus. 2018 m. su vyresniais trupės aktoriais sukūręs spektaklį „Bagadelnia“ ir taip priminęs apie tuos, kurie saugo miesto kultūrą ir teatro atmintį, ir juos pagarsinęs; o 2022 m. pastatė iki šiol neįtikėtinai populiarų „Bagadelnios“ tęsinį „Pakeliui“. Šis kūrinys kviečia keliauti ir po vieno iš 2018-ųjų spektaklio personažų atmintį, asmeninį gyvenimą, ir po Šiaulių miestą, – taip dabartinius vaizdus ir patirtis pripildydamas emocijų ir istorijų.
Matydama pasakojimų apie Šiaulius ir šiauliečius sėkmę, teatro lankytojų norą tapatintis, atpažinti ir kartu su personažais išgyventi arba prisiminti miesto istoriją, nė kiek nenustebau sužinojusi, kad per šių metų rugsėjo pabaigoje vyksiantį 95-ąjį teatro gimtadienį žiūrovai pamatys latvių režisieriaus Valtero Sīlio ir R. Kmitos spektaklio „Ovalas“ premjerą – dokumentinę dramą apie regbį. Apie Šiaulių kasdienybėje tokią svarbią vietą užimantį sportą, apie sportuojančius miestiečius, ir tai, kas slepiasi už sporto. Taip ir vėl viliojant atpažįstamumu, Saulės žemėje aktualia tema, spendžiami spąstai žiūrovų jausmams ir klojamas kelias į teatrą.
Būsima premjera primena (kartu su sėkmingai teatro repertuare gyvuojančiu „Skraidančiu Travolta“, dramaturgas Artūras Dīcis, režisierius Tomas Treinis, 2023) ir apie reikšmingus Šiaulių teatro ryšius su Baltijos šalių menininkais, pradėtus puoselėti dar tarpukariu. Artumas latvių scenai gali būti vienas iš būdų spręsti teatre kartais juntamus kūrybinių pajėgų iššūkius. Be to, iš Šiaulių pasiekti Rygą yra lengviau nei Vilnių, tad stebint sėkmingus bendradarbiavimo su Latvijos menininkais pavyzdžius Klaipėdos dramos teatre, norisi „sirgti“ už tokius pat sėkmingus bendradarbiavimus Šiauliuose. O tada gal jau ir ryšių atnaujinimą bei gilinimą su Estijos teatro kūrėjais.
Nors prieš porą metų ir teigė, kad Šiauliuose nesiformuoja gyventojų poreikis kultūrai, N. Šatkauskienė intensyviai dirba tą poreikį kurdama ir tenkindama. Pavyzdžiui, nuo 2023 m. rengdama festivalį „Teatrodromas“, kurio metu scenos meno kūriniai rodomi įvairiose miesto erdvėse, o žiūrovai kviečiami į daugybę nemokamų renginių. O 2026 m. pradžioje teatre pradėjo veikti „Teatro klubas“ – susitikimų ir diskusijų bei pjesių skaitymo erdvė. Iniciatyva dar jauna, jos rezultatų reikės palaukti, bet džiugina kvietimas teatro lankytojus kalbėtis, klausyti ir patirti scenos meno formų įvairovę. Ypač po to, kai keli drąsesni kūrybiniai eksperimentai nepasisekė, nes nerado savo publikos ar tiesiog buvo ne visai pavykę kūriniai.
***
Saulės žemė, Terra Saulen, vis dar turi daug erdvės naujoms iniciatyvoms. Stebėdama pozityvius bendruomenės pokyčius tikiuosi, kad ta erdvė pamažu pasipildys įvairove, drąsa, eksperimentais, kokybe, bendradarbiavimu ir taps siekiama bei pasiekiama. Kad Šiauliai bus kultūros, – ne vien pramonės, karinės bazės ar sporto, ne tik Rimanta ir Editas, – miestas. Bet kad taip tikrai įvyktų, reikia daug darbo ir nuoširdžių pastangų įvairiais lygmenimis, taip pat ir rimtos paramos tiems, kurie atiduoda savo laiką, kūrybą ir pastangas Šiauliams.
[1] „Lietuvos gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimas“, 2026. Rinkodaros ir komunikacijos mokslų institutas, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. Prieiga per internetą: https://www.ltkt.lt/tyrimai-ir-statistika/kulturos-tyrimai/lietuvos-gyventoju-dalyvavimo-kulturoje-ir-pasitenkinimo-kulturos-pasl-194
[2] LRT klasika laida „Pakeliui su klasika. Nuo Menų gimnazijos iki Akademijos, nuo architektūros iki chorų: kuo pulsuoja Šiaulių kultūrinis gyvenimas?“, 2024 m. balandžio 10 d. Prieiga per internetą:
[3] „Savivaldybių kultūros indeksas 2022“, 2023, Lietuvos kultūros taryba. Prieiga per internetą: https://www.ltkt.lt/tyrimai-ir-statistika/kulturos-tyrimai/savivaldybiu-kulturos-indeksas-2022-172
[4] „Lietuvos gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimas“, 2026. Prieiga per internetą: https://www.ltkt.lt/tyrimai-ir-statistika/kulturos-tyrimai/lietuvos-gyventoju-dalyvavimo-kulturoje-ir-pasitenkinimo-kulturos-pasl-194
[5] „Erdvinė kultūros paslaugų tinklo analizė 2023: kultūros paslaugų prieinamumo Lietuvos regionuose žemėlapis“, 2023. Lietuvos kultūros taryba. Prieiga per internetą: https://www.ltkt.lt/tyrimai-ir-statistika/kulturos-tyrimai/erdvine-kulturos-paslaugu-tinklo-analize-2023-kulturos-paslaugu-priein-189
[6] Pavyzdžiui, 2011 m., kai kurso vadovas Edmundas Leonavičius prašėsi atleidžiamas iš darbo, surinktam studentų kursui dar net nebaigus pirmųjų studijų metų. Daugiau: „Šiaulių universitete slopintas maištas“, 2011 m. kovo 31 d. Prieiga per internetą: https://menufaktura.lt/naujienos/siauliu-universitete-slopintas-maistas/
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
