Savo naujuoju kūriniu – CD „Septynios mirtinos nuodėmės“ – britų brechtiškasis kabaretas sukėlė nuostabą: negi apie tai jie anksčiau nedainavo? Jų visa diskografija – vienos nuodėmės, kur įvairias dainas vien apie dorovinius ir fizinius paklydimus ir traukia savo falcetu Martynas Jacques‘as. Kaip kalė Kristų prie kryžiaus, kaip ištisą savaitę ką nors žudė, o po to ėjo išpažinties, kaip gėrė, ištvirkavo, naudojo narkotikus ir t.t. Spektakliu tai tik buvo patvirtinta, greta specialiai šiam kūriniui sukurtų dainų įterpiant „Heroiną ir kokainą“ net pirmojo CD ar vėlesnį „Džiną“. Laisvas klydinėjimas po praeitį šiam kabaretui tinka, o dabar viskas persikėlė į dar laisvesnę erdvę, Lietuvos rusų dramos teatrą paverčiant gatvės teatru.
Pančo ir Džudės teatro mes neturėjome, gatvės ar mugių lėlių teatro neprisimename. Artimiausias tokio fenomeno aidas – Gintaro Varno „Šėpos“ teatras: lėlės, kalbančios draudžiamą tiesą ar bjaurastis, pykdančios vienus, juokinančios kitus, tampančios pykčio nuleidimo katilu. Istorija liudija, kad Pančui ir Džudei ne kartą teko atsėdėti kalėjime – joms, bet ne jas valdančiam lėlininkui, kažkodėl vadintam Profesoriumi.
Štai tokį kabareto ir lėlių teatro mišinį, vienus pykdantį, bet daugumą juokinantį (juk žino, kur eina), ir pateikė „The Tiger Lillies“. Scenoje jie kėlė visišką betvarkę, kurioje britų žiūrovai dalyvauja aktyviau nei lietuvių (žino, kada ką lėlėms rėkti), pavirsdami suaugusiais vaikais. Maža obsceniškų žodžių – žiūrovai bus apmėtyti išmatomis. Vėliau pasirodys, kad tai šokoladas, bet scenos dėsniai verčia bent jau įsivaizduoti tai, ką Adrianas Huge‘as traukia iš klozeto, ant kurio sėdi. Džudė virsta Džudu ir su Panču sudaro civilinės partnerystės sutartį, patraukdami per dantį (metaforiškai) Eltoną Johną. O viską vainikuoja sceną pereinanti Ophelia Bitz – eks-strip-klubo mergina, plaukusi iš pieno su viskiu ir turinti viską, kas priklauso tokio žanro kūrėjai ir ką būtina parodyti. Ji būtų puiki Ofelija, kuri niekad nenusiskandintų: klubo merginos amatas išmokė ją per akimirką užmegzti pažintį su auditorija, pelnyti jos simpatijas ir per kitą akimirką parodyti savo požiūrį į dainą, į nuodėmę, ir tuoj pat simpatiškai nusidėti.
Nors pasakoti pradedama nuo biblijinių laikų, mirtinos nuodėmės šmaikščiai perkeliamos į šiandieną: abstraktusis apsirijimas virsta bulimija, čipsų ir spragintų kukurūzų šlamštimu, kuris psichologiškai tiksliai interpretuojamas kaip noras užkišti savo tuštumos ir liūdesio skyles. Gobšumas prasideda nuo susileistos dozės, baigiasi prarasta savigarba. O pavydas, nusiraminimui, – ne vienų lietuvių bruožas, bet užtat koks spalvingai kvailas! Klausimas, kaip išvengti tų nuodėmių, būtų naivus, bet į jį netiesiogiai atsakoma kitu klausimu – ar dar liko tau kiek garbės, ar jau guli ekskrementuose – ir kaip aš į tave tokį žvelgsiu? Hepiendas neįmanomas, bet XXI amžiuje moralitė verčiama aukštyn kojom savotiška paguoda: visi pragare ir visi smagiai siautėja. Nes išvengti nuodėmės neįmanoma, kaip ir aiškiai žinoti, kur keliausi po mirties, ir „taigerliliai“ siūlo vienintelį viduramžių kilmės spektaklio būtiną palydovą – juoką. Kol gyvi fiziškai ir dvasiškai, mums belieka tik tai.
„Septynios mirtinos nuodėmės“ ir savo raiška labiau primena turgaus betvarkę: dainos pertraukiamos lėlių pokalbių (tarpais šmaikščių, bet visada pasibaigiančių muštynėmis), muzika yra neįmantri, bet dažnai neišraiškinga, tarpais monotoniška, kietai atliekama (ar kaltas tereminas, pirktas tik už 300 svarų?). Scena, lyginant su pernai matyta „Mergaite su degtukais“, tiesmuka ir „bardakiška“. Bet tokį grubumą ir tiesmukumą visada galima pagrįsti konceptualiai, ir jo, manau, buvo siekta. Visada gelbsti žodžiai (be jų dainos bisui nesusilaukė reakcijos) ir Ofelija, pati žodingų formų.
„Tiger Lillies“ parodė, kad dar turi sočiai parako, kad jie vis dar smagiai įnirtę ir kandūs. Bet po stilistinio pragaro visgi taip norisi rojaus bent vilties...
