Julijus Lozoraitis
Makabrišku „Tigrinių lelijų“ kabaretu prasidėjęs šiųmetis teatro festivalis „Sirenos“ praėjusią savaitę sukėlė sostinėje tikrą teatrinių formų, aistrų ir įvykių cunamį. Festivalio rengėjai ir jo dalyviai, regis, pasišovė nepaprastai intensyviomis ir išradingomis priemonėmis įrodyti, kad teatro menas kaip ir kadaise vis dar tebevaldo publikos sielas. Ir tai jiems pavyko: salės lūžo nuo žiūrovų gausos.
Iš pradžių paslaptingi erotinių sapnų šešėliai sklandė sostinės Umiastovskių rūmuose rodytame grupės iš Italijos „Orthographe“ performanse „Bandymas skristi“. Paskui jau kitur, penkiuose vaizdo ekranuose, realaus teatrinio gyvenvietės maketo fone buvo rodomos JAV užkampio miestelio ir jo paskutinių gyventojų godos bei bėdos. Tai - Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje savo reginį „Bonanza“ demonstravo grupė „Berlin“ iš Belgijos.
Bet festivalio publika buvo ištroškusi kraujo. Ir ne bet kokio, o tikro kino filmavimuose naudojamo butaforinio kraujo, kuris, kaip iš anksto buvo žadama, turėjo lietis upėmis per spektaklį „Orestėja“. Ir publika gavo, ko laukė: Europos teatrų žvaigždė režisierius Michaelis Thalheimeris sugebėjo ne tik klasikinę antikinę Aischilo trilogiją sutalpinti į pusantros valandos reginį, bet ir prisodrinti jį, be jau minėto kraujo, ir kitais skysčiais, kuriais sugeba trykšti žmogaus kūnas (savaime suprantama, irgi butaforiniais). Spektaklio kūrėjas scenoje nepašykštėjo ir realių (tikėkimės, nebutaforinių) nuogybių. Šiame kruviname smurto ir gašlybės „kompote“ scenoje murkdėsi ir Trojos karo didvyris Agamemnonas, ir jo klastinga žudikė žmona Klitemnestra, ir jos žudikas kompleksuotasis jaunikaitis Orestas, kiti personažai. Viso šio reginio prasmė buvo akivaizdi: neva visas mūsų dabarties pasaulis skendi smurte, klastoje, išdavystėje, apgaulėje, kaip spektaklio „Orestėja“ personažai - butaforiniame kraujyje. Ir jokios nuodėmės čia nėra, nes tokios sąvokos nėra herojų galvose ir sielose. Kadangi nėra nuodėmės, todėl nėra išeities, ir galingi antikiniai dievai, žvelgdami į visą šį siaubą, tyli. Su tokia versija galima sutikti arba jai prieštarauti, bet pateikta ir suvaidinta nepaprastai įtaigiai; „Deutsches theater“ iš Berlyno spektaklyje "Orestėja" nepalieka šansų publikai nuobodžiauti ir likti abejingai.
Istoriniai įvykiai klostėsi ir festivalio kuluaruose. Sostinės „Menų spaustuvės“ statybvietės užkaboriuose įvyko dviejų ryškiausių šio meto Europos teatro žvaigždžių, režisierių M.Thalheimerio (Vokietija) ir Oskaro Koršunovo (Lietuva) susitikimas su publika. Režisieriai kiekvienas iš savo pozicijų pasakojo, kaip jie „doroja“ klasikinius kūrinius, pritaikydami juos šiuolaikinei scenai. Kaip jie vertina įnoringą šiuolaikinę publiką, ir iš ko apskritai kyla noras šiuolaikiniams režisieriams griebtis tokių nenaujų pjesių kaip „Orestėja“ ir „Hamletas“. Ir čia O.Koršunovas, pagautas netikėto įkvėpimo, publikai pateikė glaustą, argumentuotą ir labai turiningą savo kolegos M.Thalheimerio spektaklio „Orestėja“ recenziją. Dera pripažinti, kad tai kol kas vienintelis istorijai žinomas atvejis, kai tokio masto režisieriai išdrįsta viešai recenzuoti vienas kito kūrinius kolegos akivaizdoje. Tad O.Koršunovas jau spėjo debiutuoti šiame festivalyje kaip recenzentas, dabar lauksime, ar jam taip pat gerai seksis kaip režisieriui – „Sirenų“ lietuviškoje programoje jis žada parodyti (tiesa, labai negausiai išrinktųjų auditorijai) savąją „Hamleto“ versiją. „Sirenos“ finišuoja šį sekmadienį.
O teatrinės aistros, įsisiūbuotos „Sirenose“, netikėtai sulaukė galingo atoveiksmio. Tai įvyko tuo pat metu vykstančiame kur kas kuklesniame festivalyje „Banchetto musicale“. Jo programoje buvo parodytas unikalus reginys - muzikinis lėlių spektaklis „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. Vaidinama buvo keturis vakarus paeiliui Vilniaus teatre „Lėlė“, reginį režisavo dar viena mūsų šiuolaikinio teatro pažiba režisierius Gintaras Varnas. Unikalu jau vien tai, kad spektakliui buvo pasirinktos dvi baroko epochos trumpos operos, kurias prieš keturis šimtmečius sukūrė madrigalo genijus italų kompozitorius Claudio Monteverdi. Šią muziką gyvai scenoje atliko konsortas „Brevis“ (vad. Darius Stabinskas). Spektaklyje dar dalyvavo šeši operos solistai, „Lėlės“ teatro aktoriai, būrys teatro meno studentų. Jaunos, bet jau daug apdovanojimų Rytų Europos šalyse pelniusios dailininkės-lėlininkės ir scenografės Julijos Skuratovos indėlis vienas didžiausių. Ji ne tik sukūrė C.Monteverdi madrigalų sceninį atitikmenį, bet ir sugebėjo Baroko epochos dailės, muzikos ir teatro dvasią pateikti šiuolaikiškai, aktualiai, netgi avangardiškai. Santūrus ir dinamiškas pirmosios operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ sprendimas - tarsi atgijusių riterių aistros ir kovos baladė.
„Nedėkingųjų šokis“ - ironiška pamokanti istorija apie nekaltybės manijos apsėstas moterų sielas, pašykštėjusias savo pernokusių skaistybės vaisių, ir dėl to besikankinančias pragare. J.Skuratova tai pateikė per didžiules žmogaus ūgio šaržuotas senų saloninių moterų lėles-kaukes, kurias mikliai valdė jauni energingi aktoriai. Juokingas ir graudus senatvės menuetas, kupinas padrikų judesių ir iš koto verčiančios kaukių mimikos, drauge su madrigalinės muzikos skambesiu, sukūrė scenoje apoteozę, kuriai lygios seniai neteko regėti. Šimtmečių senumo aistros suskambo vėl su nauja jėga kamerinėje lėlių teatro scenoje. Tai darsyk įrodė, kad tikrojo, aukščiausio lygio teatro meno atradimai gimsta nebūtinai didžiosiose scenose ir ne tik pagal grafiką.
