Prieš užverdami duris nežinia kiek laiko truksiančiai renovacijai Umiastovskių rūmai, įsikūrę pačioje Trakų gatvės pradžioje, priglaudė keletą renginių, sujungiančių senąsias informacines technologijas su naujausiomis vaizdo ir garso atkūrimo bei sintetinimo galimybėmis. Į svarbiausio Lietuvos teatrinio festivalio „Sirenos“ programą įtrauktas „Spettacolo per camera ottica“ „Bandymas skristi“ vyko salėse, kuriose surengta XIX a. afišų paroda byloja apie turtingą renginių ir reginių įvairovę, tarp kurios apstu buvo ir visokiausių optinių spektaklių.
Po pusantro šimto metų atgyjantis teatro ir kino mišrūnas, puoselėjamas grupės „Otrographe“ ir, kaip byloja renginio informacinis lapelis, remiamas kelių rimtų kultūros programų, buvo parodytas šmėklomis ir vaiduokliais apgyventuose grafienės Umiastovskos apartamentuose. Senojo teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojos iki šiol prisimena girgždančias duris ir klebenamas rankenas – šiais garsais savo valdas tikrindavo legendinė gražuolė, pas kurią, pasak padavimų, laiptais į antrąjį aukštą raitas užšuoliavo pats Napoleonas Bonapartas.
 |
| ... ir ekrane. Nuotrauka iš www.orthographe.it |
Todėl juodu audeklu išmuštame kambaryje laukiant spektaklio pradžios natūraliai kilo prislopintas kikenimų su vaiduokliškomis asociacijomis šurmulys, kurį nutildė po kurio laiko ekrane išryškėję baltų pamėklių kontūrai. Keista vaizdų ir garsų sinestezija, kurios siekė reginio kūrėjai (režisierių grupės vadovai – Angela Longo ir Alessandro Panzavolta) kiek daugiau nei pusvalandį manipuliavo vaizdų ir garsų konstrukcijomis, įgaunančiomis ir biomorfinių, ir antropomorfinių bruožų, tačiau nesiekiančiomis nuoseklaus pasakojimo ir logiškos vaizdinių sekos.
Erdvėje besisukančios asketiškos, pirmapradės augalų formos, keistose erotinėse sampynose nugrimzdę nejaukiai pulsuojantys kūnai, langinės, staiga ir gąsdinančiai atsiveriančios ir vėl pradingstančios tamsoje – keistas potyris, kurį sunku tinkamai aprašyti ir įvertinti. Pasibaigus šiam seansui, žiūrovams sudaroma galimybė pažvelgti į ką tik matytų mistiškų vaizdų radimosi užkulisius – gal vertėjo išdrįsti ir plačiau atskleisti šio reginio kūrimo paslaptis, parodyti, kaip iš tikro sukuriami šie vaizdai, kuo jie skiriasi nuo įprastinių vaizdo projekcijų.
Vienaip ar kitaip, pusvalandinis pabuvimas senuose rūmuose neprailgo, buvo įdomu pamatyti Romeo Castellucci sudominusį reginį-eksperimentą – galbūt kitose grupės programose projektuojamų veiksmų seka, įvaizdžių variacijos taps įtaigesnės, o vaizdo ir garso atkūrimo technologijų sąveika žadins ne vien smalsumą ar regos bei klausos jusles, bet meninio suvokimo receptorius.
