„Jo stilius išskirtinis ir kontraversiškas. Režisierius Michaelis Thalheimeris laikomas vienu iš kūrybingiausių ir savičiausių vokiškai kalbančių šalių teatre. Kylanti scenos žvaigždė skrodžia klasikinius tekstus tarsi valdytų skalpelį, trumpindamas iki pačios esmės ir šitaip atverdamas pačią jų šerdį. Jo tikslas – pasiekti pačią klasikinių tekstų kvintesenciją, apvalyti nuo visų bereikalingų puošmenų, paradinių atributų ir perteikti jų emocionalumą čia ir dabar,“ – taip prieš kelerius metus apie Thalheimerį rašė vienas vokiečių kritikas, vertindamas Berlyno Deutsches teatre režisuotą Goethe‘s „Fausto“ pirmąją dalį. „Ištikimybė kūriniui neturi nieko bendra su ištikimybe tekstui“, sako pats Thalheimeris.
Gimęs 1965 Franfurte prie Maino, pradėjęs studijas kaip perkusininkas, nuo 1985-ųjų jis studijavo aktoriaus meistriškumą Berne, Šveicarijoje, paskui vaidino keliuose teatruose Šveicarijoje ir Vokietijoje, o 1997 Chemnico miesto teatre pastatė savo pirmąjį spektaklį – Fernando Arrabalio „Architektas ir Asirijos imperatorius“. Savitu, nepriekaištingai tiksliu naujojo režisieriaus braižu susidomėjo ir kiti teatrai: netrukus Thalheimerio spektaklių premjeros įvyko Bazelio, Leipcigo ir Freiburgo teatruose.
Pripažinimas atėjo netrukus. 2001-ųjų metų Berlyno Theatertreffen (Teatro susitikimų) festivalis, pristatantis naujus įdomiausius vokiečių teatro darbus, pakvietė du tada dar mažai žinomo režisieriaus spektaklius: Ferenco Molnáro „Lilijomą”, režisuotą Hamburgo Thalia teatre, ir sceninę Thomo Vinterbergo filmo „Šventė“ interpretaciją, sukurtą Drezdeno dramos teatre. „Lilijomą“, sentimentaloką XX a. pradžios baladę, Thalheimeris pavertė egzistencine drama, slegiančia bežadės meilės istorija dviejų nuskriaustųjų, kurių kūnai nuolat purtomi varginančių impulsų ir skausmingų protrūkių. Toks radikalus požiūris į šią pjesę atrodė kaip akivaizdus pasikėsinimas į jos režisavimo tradiciją ir sukėlė tam tikrą skandalą premjeros dieną, tačiau geriausio vokiečių teatro forume tai tapo režisūrine sėkme. Festivalio žiuri „Lilijomą“ ir jautriai šeimos santykių dramą interpretuojančią „Šventę“ įvertino prizu už novatoriškumą, kuris buvo paskirtas Thalheimeriui ir nuolatiniam jo spektaklių scenografui Olafui Altmannui.
Michaelis Thalheimeris vengia dekoracijų, galinčių sužadinti žiūrovų atsiminimus ar sugestijuoti tam tikrą nuotaiką, taip pat bet kokios butaforijos, kuri galėtų tapti prieglobsčiu aktoriams. Jis kuria spektaklius didžiulėse, tuščiose erdvėse, kuriose aktoriai veikia priešais medžio, akmens ar metalo sienas. Thalheimeris ne tik trumpina dialogus. Aktorių jo spektakliuose irgi nedaug, šalutinių veikėjų išvis atsisakoma. Kaip ir tradicinės psichologinės analizės darbe su aktoriais. Vietoj jos koncentruojamasi į kūno kalbos ekspresiją. Personažo esmė atskleidžiama keletu taupių gestų ir išraiškingų pozų. Anot vokiečių kritiko Gerhardo Jörderio, Thalheimeris „siekia atpažinti pamatinę teksto substanciją, išlaisvintą nuo viso įgyto bagažo ir išversti jos emocinį poveikį šiuolaikiniam pasauliui. Pjesėse jį domina tik tai, kas nepriklauso nuo laiko ir nėra susiję su tam tikra konkrečia vieta, „universalusis teatro pobūdis“.
Thalheimeris oponuoja ne tik ligtolinei vokiečių režisūrinio teatro kartai (kurią įasmenina Peterio Steino kūryba 8-ajame dešimtmetyje), bet ir žaismingai klasikos dekonstrukcijai, įsivyravusiai paskutiniajame praėjusiojo tūkstantmečio dešimtmetyje. Vyresniosios kartos vokiečių režisūros metro Franko Castorfo režisūra jam atrodo pernelyg savavališka dramaturgijos atžvilgiu. Pats Thalheimeris teigia, kad jam labai rūpi tikslumas ir tai, kas pjesėje neišvengiama. Palankūs jam teatrologai, vadinantys jo režisūrinę virtuvę redukcionizmu, tvirtina, kad atsisakydamas didelės teksto dalies, režisierius kruopščiai įkūnija atmestųjų teksto atkarpų reikšmes spektaklio ritmais, erdvės konstravimu ir kūnų ekspresija.
Sėkmės faktografija
Triukšmingo pripažinimo sulaukė ir 2001-ųjų metų spektaklis, G.E.Lessingo „Emilia Galotti“, kuriuo Thalheimeris debiutavo Berlyno Deutsches theater, viename iš reikšmingiausių vokiečių teatrų (jis buvo įkurtas XIX a. pabaigoje ir pirmuosius praėjusio šimtmečio dešimtmečius, kai jam vadovavo režisierius ir aktorius Maxas Reinhardtas, buvo vadinamas vokiečių teatro Olimpu). „Emilia Galotti“ tapo kultiniu spektakliu, nešamu melodramatinio srauto ir įtaigios kino muzikos. Klasika čia vėl buvo išrengta iki skeleto. Spektaklis buvo apdovanotas nacionaliniais ir tarptautiniais prizais, gastroliavo nuo Niujorko iki Tokijo ir Maskvos (beje, čia gavo „Auksinę kaukę“).
 |
| Constanze Becker - Klitemnestra, Katharina Schmalenberg - Kasandra. Iko Freese nuotraukos |
Po sėkmingo debiuto Berlyno Deutsches teatre Thalheimeris režisavo Antono Čechovo „Tris seseris“, Gerhadto Hauptmanno „Vienišus žmones“, Goethe‘s „Faustą“ (I ir II dalis), Jono Fosse „Miegą“, Aischilo „Orestėją“ ir Johano Strausso „Šikšnosparnį“. Dabar jis – vienas labiausiai teatrų medžiojamų režisierių vokiškai kalbančiose šalyse. Daugiausiai jo spektaklių šiandien galima pamatyti Berlyno Deutsches ir Hamburgo Thalia teatrų repertuaruose (šiam teatrui, kuriame režisavo Franko Wedekindo „Lulu“, Friedricho Schillerio „Klasta ir meilė“ ir kt., jis sako jaučiąs ypatingą prisirišimą). Thalheimerio režisuoti spektakliai kviečiami dalyvauti Vokietijos ir tarptautiniuose festivaliuose, vaidinami užsienio scenose (gastrolių geografija driekiasi nuo Europos miestų iki Mechiko ir Bogotos). 2005-aisiais Thalheimeris tapo Berlyno Deutsches teatro vyriausiuoju režisierium ir vienu meno vadovų. Be to, tais pat metais debiutavo kaip operos režisierius Leošo Janačeko „Katia Kabanova“ Berlyno miesto operoje, o tikros sėkmės operos scenoje sulaukė režisuodamas Verdi „Rigoletą“ Bazelio teatre Šveicarijoje.
Nesėkmės ir klaustukai
Visgi Vilniaus tarptautinis teatro festivalis “Sirenos’08” laukia ne neliečiamybės marmure sustingusio „gyvojo klasiko“, bet tiesiog gyvo režisieriaus, kurio režisūrą ne visada lydi vienbalsis kritikų ir žiūrovų pritarimas ir susižavėjimo šūksniai. Vokiečių kritika, vertindama Thalheimerį, yra aiškiai pasidalijus. Viena vertus, neginčijama, kad griežtasis Thalheimerio „redukcionizmas“ gali išgelbėti šiuolaikiniam teatrui į sentimentalumą linkstančias praeities pjeses (tokias kaip minėtasis „Liljomas“). Bet tokios „procedūros“ pavojai išryškėja taikant ją kitiems tekstams: tokiems, kaip Schillerio „Klasta ir meilė“, o ypač Čechovo pjesei „Trys seserys“. Anot kritikų, Schilleris tapo anemiškas, o Čechovo personažai virto pilkais šablonais. Prieštaringai vertinta ir Büchnerio „Voiceko“ interpretacija (Hamburgo Thalia teatro ir Zalcburgo festivalio koprodukcija, 2003): režisierius pavertė vargšą Voiceką, aplinkybių auką, savim pasitikinčiu nusikaltėliu, desperatišku pamišėliu. Anot to paties Gerhardo Jörderio, „sėkmės atvejais Thalheimeris puikiai reabilituoja senas pjeses. Nesėkmės – tos pjesės panaudojamos dvasiniams šalto konceptualaus teatro pratimams. “
Thalheimerio „Orestėja“
2007 metais Berlyno „Theatertreffen“ festivalyje buvo suvaidinta Thalheimerio režisuota Aischilo „Orestėja“ (premjera įvyko 2006-ųjų rugsėjį). Kasmet vykstančio geriausių vokiškų spektaklių festivalio žiuri savo sprendimą pakviesti šį spektaklį motyvavo taip: „Negailestinga, drastiška, radikalu. Kraujas – didysis ir svarbiausias spektaklio kodas, kurio pagalba Michaelis Thalheimeris atskleidžia Aischilo tragediją. Kraujas liejasi upėmis. Krauju varva rankos ir kūnai, kraujas laša į parterį ir nudažo Olafo Altmanno medinių lentų sienas. Scena užkalta – rojus uždarytas. O šalia jo lyg ant altoriaus veikėjai aukojasi savo neapykantai.“
Aischilo „Orestėja“ – vienintelė visa išlikusi antikinė trilogija, pirmą kartą pastatyta 458 pr. Kr., iš karto pelniusi pirmąjį tragedijų konkurso prizą. Trilogijos siužetas susijęs su Trojos karo įvykiais, tačiau jos fokuse – iš kartos į kartą perduodamo šeimos keršto tragedija. Agamemnonas, nesulaukdamas palankaus vėjo savo karo laivams, vykstantiems į Troją, paaukojo vyriausiąją dukterį Ifigeniją. Jo žmona Klitemnestra už tai nužudo iš karo grįžusį Agamemnoną, padedama savo meilužio Aigisto, vyro pusbrolio. Juos savo ruožtu nužudo už tėvą keršijantis Orestas. Persekiojamas erinijų, Orestas prašo Atėnę jį išteisinti, jį palaiko keršyti raginęs Apolonas. Trilogija užbaigiama susitaikymu: erinijos tampa palankiosiomis deivėmis eumenidėmis ir paliauja kankinti Orestą.
Tačiau Thalheimeris sąmoningai atsisako trečiosios „Orestėjos“ dalies „Eumenidės“, o tuo pačiu ir susitaikymo vilties. „Pasigailėjimo nėra. Dangus – tuščias. Finale scenoje susigūžęs vienišas Orestas. Šiuolaikinio žmogaus paveikslas“,– reziumavo Theatertreffen.
Penktosiose „Sirenose“ Thalheimerio „Orestėja“ bus suvaidinta spalio 1 ir 2 dienomis Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Daugiau informacijos www.sirenos.lt, bilietai jau parduodami Tiketoje.
