Praėjusią savaitę „Sirenų“ teatro festivalis rodė rūsčius spektaklius, kuriuose vaidino ne tik aktoriai, bet ir videoekranai, o lietuviai džiaugsmingai klykė pramoginiuose „Striptizo ereliuose“.
„Sirenos“ kasmet darosi vis griežtesnės ir pabrėžia žiūrovams, kad spektaklių žiūrėjimas – nuožmus sielos ir proto darbas, o ne kokia nors atgaiva laisvalaikiu.Kad nesijaustum tuščiai praleidęs „Sirenų“ suviliotą vakarą, reikia būti labai aistringu teatro gerbėju, kuris domisi šio meno naujovėmis.
Žudyti įprasta ir skaudu
Žinau, kiek būta svarstymų, ar eiti į kruvinąją „Orestėją“, režisuotą vokiečių teatro pažibos Michaelio Thalheimerio. Ar kraujo scenoje baimė tikrai buvo didesnė už smalsumą pažinti talentingo menininko darbą?
„Orestėja“, kurios aktoriai tiesiog slidinėjo po tą kraują, nėra kruvinesnė už bet kurį dienraščio numerį, sklidiną kraupiausių nusikaltimų aprašymų. Pats gyvenimas kruvinas. O režisierius viso labo surado Aischilo pjesę ir būdą parodyti žudymą be prošvaisčių taip akivaizdžiai. Beveik tiesmukai. Maksimaliai aiškiai. Ir sutelpa visa prakeiksmo istorija dviejuose siauruose fanerinės dekoracijos takuose visai palei žiūrovus. Čia ir vaidmenys kuriami taupiai, tačiau taip, kad matai charakterio, būsenos koncentratą.
Užtenka detalių. Klitemnestra (Constanze Becker), žudomos ir žudančios šeimos motina, – kaip vilkė kraujo spąstuose. Kraują ji spektaklio pradžioje susipila ant galvos. Mašinaliai, vadinasi, neišvengiamai. Kaip lemtį. Kruviname jos veide šviečia vienišo, pjudomo ir kerštaujančio žmogaus akys. Tokios akys – ir jos sūnaus Oresto (Stefanas Konarske), kompleksuoto, traukulių apimto motinos žudiko.
Jokio žvilgsnio neturi Klitemnestros meilužis Aigistas (Michaelis Benthinas), kuriam net cigaretės nepavyksta užsidegti. Į nirtulingą sužeistą žvėrį panašus Klitemnestros vyras Agamemnonas (Henningas Vogtas). Arba žudo jis, arba žudo jį. Arba – trumpa sužeisto žvėries pertrauka tarp žudymų. Kito turinio jo gyvenime nebūna.
Daug Hamletų ir galvosūkių
Nėra lengva tokį spektaklį žiūrėti. Režisierius ir nesirūpina žiūrovų patogumu. Užtat vis atsikartojantis „Orestėjos“ motyvas „Poelgis. Kančia. Pamoka“ išlieka sąmonėje.
Daug sunkiau buvo susikalbėti su choreografo Sašos Pepeliajevo spektakliu „Hamletai“, atvežtu iš Talino teatro „Von Krahl“. Hamletus ir jo partnerius scenoje ir ekrane vaidino vienas jaunas aktorius Juhanas Ulfsakas. Jo kūnas, balsas, išraiška gali viską, ko tik choreografo fantazija geidžia.
„Hamletai“ – jaunų, kanonus ironizuojančių menininkų požiūris į chrestomatinę tragediją. Herojus atveria širdį, dūręs į ją ir prakirpęs dureles. Akivaizdu – jis prakirpo kartoninę batų dėžutę, užsikištą už juodų marškinėlių. Bet kadangi tai vyksta scenoje, ir pats kirpimas, ir dėžutė apauga prasmėmis, kaipgi be to?
Kartais tos prasmės randa atgarsį, o kartais virsta minklėmis, gimnastika, tiesiog garsais ir judesiais. Taip ir gyveni šiame spektaklyje: tai su juo, tai su jo antuždaviniais. Bet Lietuvos artistai galėtų pavydėti J.Ulfsakui progos šitaip pažinti savo universalias galimybes.
 |
| „Nedėkingųjų šokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Penki atskiri gyvenimai
Mažiausiai panašus į spektaklį buvo nepaprastai įdomus „Bonanzos“ seansas, sukurtas belgų grupės „Berlin“. Po dekoracija su mažų namukų maketais kabėjo penki ekranai. Visi penki rodė vieną dokumentinį filmą – apie Bonanzos miestelį Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Bonanza kadaise buvo angliakasių miestelis, o dabar čia tik septyni nuolatiniai gyventojai penkiuose nameliuose. Jie pasirinko Bonanzą dėl jos kalnuoto grožio, dėl atskirumo nuo pasaulio. Net radijas čia neveikia. Rojus žemėje.
Visi Bonanzos gyventojai susipykę ir kiekvienas gyvena savame ekrane kaip savame vienišiaus ar šeimos name. Visi septyni galėtų būti savo miesto tarybos nariai, bet negali vienas kito matyti. Miestas be tarybos pagal įstatymus neturi teisės egzistuoti. Amen rojui?
Gausėja mirtinų nuodėmių
„Sirenų“ kasmet parodomi dar nematyti teatro kūrimo būdai turėtų provokuoti ir menininkus, ir žiūrovus. Plėsti akiratį ir padrąsinti. Sukelti norą išsiveržti iš esamų normų. Tikiu, kad tai veikia sąmonę tų, kurie nusiteikę nekomerciniam – nepatogiam, dažnai nesuprantamam teatrui, kuriam, kaip pamatėme Jono Vaitkaus „Svajonių piligrime“ Mažajame teatre, reikalingas „vertėjas“. Tikiu, kad „Sirenos“ išlaisvina jaunus artistus, kūrybingų režisierių mokinius – kad ir Gintaro Varno studentus, su kuriais festivaliui „Banchetto musicale“ pastatytos Claudio Monteverdi madrigalinės operos.
G.Varnas su dailininke Julija Skuratova „Nedėkingųjų šokyje“ paleido į sceną krūvą senučių, kenčiančių pragare už tai, kad saugojo skaistybę. Kokie išraiškingi nekaltųjų veidai! Ir kokie velniūkščiai valdo tas milžiniškas lėles! Ar neteks kentėti pragariškų kančių, jei saugosime Lietuvos teatro pramoginę skaistybę, neatsiliepdami į „Sirenų“ raginimą „septynioms mirtinoms nuodėmėms“, kuriomis erzino „The Tiger Lillies“?
„Sirenos“ vyksta ramiai, taikiai, lydimos suinteresuotų profesionalų ir ištikimų gerbėjų būrio. O žiūrovų masės aplipusios „Domino“ teatrą su jo „Striptizo ereliais“. Lietuviai ten veržiasi žiūrėti nuogų lietuviškų artistų ir klykia, kai tos akimirkos artėja. Ir net nenujaučia, kad tie artistai pakiša jiems ne nuogus užpakalius, o galimybę pasijuokti iš savęs. Pramogoje atsiranda saviironijos. Irgi neblogai.
„Sirenos“ primins garsų aktorių
* Spalio 7 ir 8 d. „Menų spaustuvėje“ bus rodomas režisieriaus P.O.Sorenseno spektakliskoncertas „Ateik!“.
* Spektakliskoncertas „Ateik!“ skirtas švedo A.Edwallio, daugelio I.Bergmano spektaklių ir filmų aktoriaus, taip pat švedų mylimo bardo, poeto, atminimui.
* Spektaklyje vaidina O.Rogeris (jis kūrė vaidmenis Norvegijoje režisuotuose O.Koršunovo vaidinimuose), dalyvauja muzikantai: pianistė K.Skaare, gitaristas G.Sundstolas ir perkusininkas E.Dahlenas. Spektaklis sukurtas iš A.Edwallio muzikos ir tekstų.
