Eglė Obcarskaitė
Jau šiandien, rugsėjo 14 d. britų „The Tiger Lillies“ koncertu Rusų dramos teatre prasideda penktasis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Rugsėjo 15 ir 16 d. toje pačioje scenoje bus vaidinamas naujas šios trupės spektaklis „Septynios mirtinos nuodėmės“. (Šių ekscentriškų teatro ir muzikos paribių „lelijų“ kūryba „7 meno dienose“ buvo pristatyta liepos mėn.). Rugsėjo 20 ir 21 dienomis Umiastovskių rūmuose (Trakų gt. 2) kasdien po tris kartus, 18.00, 20.00 ir 22.00, bus parodyti teatro „Orthographe“ iš Italijos „Bandymai skristi“. O rugsėjo 29 ir 30 dienomis 19.00 ir 21.00 – belgų kolektyvo „Berlin“ dokumentinis filmas „Bonanza“ Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.
Nedaug tarptautinių festivalių Lietuvoje, vežančių stambaus kalibro menininkus, imasi pristatyti dar ir eksperimentines, tiriamąsias savo srities kryptis. Ir tai suprantama: jos mažiau populiarios, ne visada „skanios“, reikalauja aktyvesnių intelektualinių pastangų visų pirma dėl savo formos. Rizikuoju pasakyti per drąsiai, bet manau, kad Lietuvoje eksperimentinio teatro tradicijos neturime. Ar tai tiesa, ir jei taip, tai kodėl, ir apskritai, ką turėtume vadinti eksperimentiniu teatru – tekalba teatrologai. Tačiau kadangi sąvokos ir apibrėžimai neturi vienos nekintančios reikšmės, eksperimentiniu teatru čia pavadinsiu tiriamuosius teatro projektus, kuriuos jau visai netrukus išvysime Lietuvoje „Sirenų“ festivalio metu.
Jei bent kažkiek domitės šiuolaikine medijų samprata, lietuvių scenoje pasitaikantis projekcijų, filmavimų ar pan. naudojimas, pavadinant tai skirtingų medijų sąveika ar interaktyviais spektakliais, jūsų neturėtų tenkinti. Kol teatro kūrinys iš esmės neužklausia, kaip viena ar kita medija veikia ir, svarbiausia, nesiima keisti mūsų suvokimo, kiek ji yra simuliacinė ar tikra, kiek (ir ar) viena medija gali transformuoti kitos medijos esmę, kiek pačios formos transformacija yra pavojinga anksčiau ta forma išreikštam turiniui – tol tai tėra tuščias švaistymasis madingomis menų formulėmis.
Du nedideli teatro projektai, pristatomi šių metų „Sirenose“, kaip tik ir imasi šių klausimų. Tai – italų grupės „Orthographe“ projektas „Bandymai skristi“ ir belgų menininkų grupės „Berlin“ projektas „Bonanza“.
Maždaug prieš metus teko matyti pirmąjį „Ortographe“ (menininkų duetas Angela Longo ir Alessandro Panzavolta) projektą, „Othographe de la physionomie en mouvement“. Tuomet dar negirdėtas projektas intrigavo bent dėl dviejų priežasčių – programoje buvo žadami keturi „spektakliai“ per vakarą ir tai sukėlė savotišką masinės produkcijos arba tiesiog techninės reprodukcijos įspūdį, o šį įspūdį patvirtino ir susidomėjimą didino projekto aprašymuose figūravusi camera obscura sąvoka. Buvo žadama žiūrovus susodinti būtent dideliame „tamsiame kambaryje“. Taip ir atsitiko – maždaug 15 žiūrovų susėdome medinėje dėžėje, sukonstruotoje pagal principą, pagal kurį camera obscura buvo konstruojama prieš kelis šimtus metų ir dar anksčiau, kuomet jos buvo tik pirmykštė mūsiškio fotoaparato idėja. Rugsėjo 20 ir 21 d. Vilniuje pristatomas trečiasis 2004 metais įkurtos grupės projektas „Bandymai skristi“ taip pat vyks tokiame tamsiame kambaryje.
 |
| „Bonanza“. Festivalio archyvo nuotraukos |
„Orthographe“ kolektyvas susikūrė kaip meninio tyrimo grupė, kurios dėmesio centre atsidūrė optinių prietaisų naudojimas šiuolaikiniuose vizualiuosiuose menuose. Nenuostabu, kad jie ėmėsi ne tiesiog kokių video projekcijų, o camera obscura tyrimo ir taikymo: camera obscura ne tik nusako pamatinį vaizdus reprodukuojančių technikų principą, bet yra tapusi viena sąvokų, charakterizuojančių būtent šiuolaikinį vizualumą nagrinėjantį diskursą. Nenuostabu ir tai, kad „Orthographe“ Italijoje buvo greitai pastebėti ir garsiojo režisieriaus Romeo Castellucci‘o pakviesti į 37-osios Venecijos bienalės šokio sekciją, kuri ir tapo jų tramplinu į pasaulinę areną. Vargu, ar kas scenos menuose yra taip nuosekliai ir giliai analizavęs „Orthographe“ kolektyvo tyrimui pasirinktą modelį, ir vargu, ar kam, analizuojančiam skirtingų medijų bei meno šakų sąsajas, būtų pavykę taip tiksliai „pataikyti“ į paties turinio, o ne tik paviršutinės formos analizę. Panašiuose bandymuose dažna, kad iš esmės liekama vienoje medijoje, o kita tėra interpretuojama pirmosios pagalba. „Orthographe“ siūlo interpretaciją, kurioje abi medijos transformuojamos ir nei viena nėra privilegijuojama.
Su camera obscura, nors ir netiesiogiai, susijęs ir dar vienas „Sirenose“ pristatomas meninis medijų tyrimo projektas - „Bonanza“. Jį sukūręs kolektyvas „Berlin“ – tai menininkų trio (Bartas Baele, Caroline Rochlitz ir Yves Degryse), kuriantis dokumentinius filmus ir perkeliantis juos į teatro sceną. Sakoma, kad iš visų ribas tarp skirtingų medijų tiriančių menininkų šie galėtų būti laikomi įvykdžiusiais didžiausią šuolį nuo vienos medijos prie kitos. Tačiau ne scenoje „vaidinantys“ filmai iš tiesų yra verta dėmesio medija, bet ja tampantis menininkų tyrimo objektas – šiuolaikiniai miestai.
„Berlin“ balansuoja tarp iš anksto parašyto scenarijaus bei jo išnykimo arba išlikimo dokumentinėje „realybėje“ ir parodo, kad nemedijuotos, objektyvios tikrovės savaime nėra. Šių menininkų projektai – tai lyg televiziniai realybės šou, nemeluojantys, jog jie yra šou. Trupė pavadinimą pasirinko pagal vieną Europos didmiestį, ypač pamėgtą menininkų – miestą, turintį įspūdingą apribojimų kūrimo ir jų naikinimo istoriją. Berlynas – tai šiuolaikinis miestas par excellence. Tačiau ne mažiau tikras šiuolaikinis miestas yra pirmajam grupės projektui pasirinkta Jeruzalė, arba mažas, nuo pasaulio arkties ledu atskirtas miestelis Kanadoje Iqaluit. Trečiojo projekto „Bonanzoje“, buvusiame Kolorado valstijos (JAV) kalnakasių miestelyje, dabar gyvena tik septyni nuolatiniai gyventojai. Tačiau intrigų ir santykių dramos čia ne ką mažesnės nei tankiai apgyvendintuose didmiesčiuose.
Pabaigai norėčiau perfrazuoti choreografo, teatro ir kino režisieriaus, „Ultima Vez“ tupės įkūrėjo ir vadovo Wimo Vandekeyvbuso žodžius. Prieš kelias savaites duodamas interviu jis sakė, kad skirtingų medijų, ypač teatro ir kino, santykis jam yra esminis, bet eina daug giliau nei paviršutiniškas vienos medijos naudojimas šalia kitos. Pats menininkas prisipažino, kad savo spektakliuose nemėgsta tiesiogiai naudoti video projekcijų. Jam ir nereikia – santykį ir tarp dviejų medijų puikiai ir nebanaliai išreiškia choreografiniai, režisūros ir scenografijos sprendimai.
Mūsų horizonte tokie scenos menų tyrimų pavyzdžiai yra būtini bent jau dėl vienos priežasties – jie atpratina nuo suvokimo ir vertinimo, kurio smaigaliuose įsitaisiusios kategorijos „gerai“ arba „blogai“, „tikras teatras“, ar ne. Ir tai nereiškia sutikimo su paviršutiniškai interpretuojamu postmodernizmo šūkiu „anything goes“, ir taip pat nereiškia, kad mūsų laikais menu (ar, konkrečiai, teatru) gali būti bet koks šlamštas, kuriam pavyksta „prikabinti“ tinkamą etiketę. Tai veikiau reiškia, jog egzistuoja skirtingos suvokimo sistemos, kuriose randame daug platesnį reiškinio ar objekto vertinimo ir apmąstymo kategorijų spektrą. Tuo pačiu ir patį suvokiamą reiškinį galime daug įvairiau apmąstyti skirtingose sistemose ir skirtinguose kontekstuose. Tikėtina, kad ir intelektualinis malonumas tada didesnis.
