Prieš mėnesį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko Antono Čechovo „Trijų seserų“ premjera. Sceninės adaptacijos autorė ir režisierė Yana Ross spektaklio veiksmą perkėlė į šiuolaikinę Lietuvą, o Čechovo sukurtus personažus šiek tiek modifikavo pagal mūsų laikų realijas. Kaip ir visi šios režisierės spektakliai statyti Lietuvoje, „Trys seserys“ susilaukė įvairių įvertinimų.
Su režisiere Yana Ross kalbasi teatrologė Daiva Šabasevičienė.
1900-aisiais metais Maskvos Dailės teatras užsakė Antonui Čechovui parašyti „Tris seseris“. Šiandien Lietuvos nacionalinis dramos teatras Tavo dėka turi naują šios pjesės variantą. Adaptacijos autoriai - Tu ir Mindaugas Nastaravičius. Kodėl kilo būtinybė adaptuoti šią pjesę?
Į šį klausimą noriu atsakyti garsios kritikės Marinos Davydovos žodžiais, parašytais straipsnyje apie skandalingą Levo Dodino „Hamleto“ adaptaciją BDT (Didžiajame dramos teatre Sankt Peterburge): „Pagalvojus, mūsų šventas tikėjimas tuo, kad klasikai buvo teisūs ir žinojo didžiąsias tiesas, mūsų ištikimas noras iškabinti juos ant sienų kaip ikonas toks pat pavojingas, kaip ir bet kokios iliuzijos. Klasikos nereikia sudievinti, kaip negalima sudievinti viso kito. Jos negalima statyti „kaip parašyta“. Jeigu statai „kaip parašyta“, tai - pelėkautai. Tik kritinis žvilgsnis į pasaulį, į praeitį, į iškilius herojus gali mus išgelbėti".
Kritiškas klasikinės dramaturgijos diskursas ir yra mano darbo pagrindas, mes su Mindaugu Nastaravičiumi ne „parašėm“ naujos pjesės, mes tiesiog uždokumentavom repeticijos procesą. Kiekvienas klasikinis kūrinys yra apaugęs mitais, klišėmis, kultūriniu bagažu, ir mūsų darbas buvo pažvelgti į tą bendrą mitologiją iš mūsų dabarties taško. Aktoriai nekuria personažų, jie transliuoja savo poziciją ir būseną pokalbyje su Čechovu.
XX a. režisūros pakilimo laikotarpis itin susijęs su A. Čechovo dramaturgija. Garsiausi pasaulyje režisieriai Vladimiras Nemirovičius-Dančenko, Georgijus Tovstonogovas, Olegas Jefremovas, Jurijus Liubimovas, Laurence´as Olivier, Erwinas Axeris, Piotras Fomenko, Eimuntas Nekrošius, jau XXI a. Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, statydami jo spektaklius, tapo tikrais teatro reformatoriais. Šiandien kai kurie režisieriai net ragina palikti Čechovą ramybėje, „užrakinti“ jo kūrinius nuo visokių laisvų interpretacijų. Kiek Tau svarbus šis fonas?
Nelabai suprantu, kaip galima laisvą kūrinį „užrakinti“, „uždrausti“ ir „neliesti“. Tai tikriausiai sovietmečio laikų mokyklos mąstymas, kad kultūra turi būti kontroliuojama, draudžiama, moraliniai kodai saugomi ir tradicijos užtvirtintos. Toks požiūris į kultūrą stabdo apykaitos procesą, neleidžia menininkui kurti laisvai. Man toks požiūris yra svetimas. Demokratiška visuomenė toleruoja daug krypčių ir skatina meno vystymą. Man artimesnis Vakarų, ypač vokiečių mokyklos fonas: tokios pavardės kaip Maxas Reinhardtas, Bertoldas Brechtas, Dimiteris Gotschefas, Frankas Castorfas ir Christophas Marthahleris, Amerikos avangardo grupės, tokios, kaip „Wooster Group“ ir „Mabou Mines“, režisieriai Robertas Woodroffas ir Anne Bogart.
Atskirus pjesės epizodus Čechovo amžininkai susieja su dokumentiniais dramaturgo gyvenimo faktais, ypač aprašant karinę aplinką. Lietuviams šis Čechovo istorinis kontekstas mažiau svarbus ir vargu ar atpažįstamas. Tačiau Tu ir tavo pasirinkta komanda remiatės šiuolaikiniu Lietuvos kontekstu. Gyvendami karo fone, mes patiriame įvairiausių išgyvenimų, be to, visa jūsų grupė buvo išvykusi į Ruklą. Kiek svarbi ši autentiška patirtis?
Šią pjesę Čechovas parašė būdamas Kryme; tuo metu tai buvo Rusijos imperijos dalis. Dabar, po daugiau nei šimto metų, grįžtame prie pakylėto Rusijos ekspansijos imperializmo, ir vėl Krymas aneksuotas. Tuo metu Lietuva irgi buvo Rusijos imperijos dalis... Mes puikiai suprantam, kodėl Lietuvoje NATO pajėgos trigubėja kas mėnesį. Todėl susipažinti su kariais buvo labai smalsu, jautėme didelę pagarbą, tuo labiau, kad pjesės veiksmas „apsuptas“ garnizono gyvenimo.
Konstantinas Stanislavskis „Tris seseris“ vadino geriausia Čechovo pjese. Kuo ši pjesė Tau svarbi?
Aš negalėčiau šios pjesės atskirti nuo Čechovo dramaturgijos viso palikimo. Kiekvienoje jo pjesėje aš randu „vaiduoklių“ iš kitų jo pjesių. „Trijų seserų“ Maša, aišku, „kalba“ su Maša iš „Žuvėdros“, Irina turi ryšį su Nina ir Ania, Teleginas, Jepichodovas ir Kulyginas yra vieno kraujo broliai. Aš užaugau literatūros komparatyvistiniame lauke ir man svarbu į kūrybą žiūrėti kaip į tęsinį ir dialogą su kitais literatūros „vaiduokliais“. Be abejo, Čechovas skaitė Ibseną ir net „imdavo“, tiesiogine to žodžio prasme, iš norvegų dramaturgo. Pavyzdžiui, Jelenos ir Sonios pokalbis apie plaukų grožį tiesiogiai „pavogtas“ iš Hedos ir Fru Elvsted scenos iš „Hedos Gabler“. O kiek Shakespeare´o citatų! O kaip Čechovas tyčiojasi iš Maeterlincko!
Išlaikydama pagrindines kūrinio gijas, vis dėlto Čechovą „apvertei“. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad turi ypatingai tvirtą, naują kūrinio koncepciją. Tau rūpėjo kurti spektaklį lyg gyvus Čechovo namus, tekstą laikant tik papildomu įrankiu. Kas Tave pastūmėjo tokiai, sakytume, kraštutinei Čechovo interpretacijai?
Mane stebina, kad pasaulyje vis dar gali atsirasti diskusijos dėl klasikos interpretacijos. Vakarų Europoje jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų po Antrojo pasaulinio karo, po katastrofos ir sulaužyto pasaulio, ant „griuvėsių“ prasidėjo mūsų vertybių ir kanonų permąstymas. Brechto dėka šis procesas atvėrė langą kritiniam dramaturgijos diskursui ir pradėjo nagrinėti kūrinio konstrukciją, taisykles ir prasmę, būtent iš konkretaus taško. Tas procesas daug vėliau buvo apibūdintas kaip „postdraminis teatras“, nors tai irgi susiaurino šiuolaikinio teatro tendencijas. Karas sugriovė mūsų pasaulio suvokimą, mes turėjome pradėti nuo „ground zero“ - permąstyti, pergalvoti savo klaidas, iš griuvėsių, iš dėlionės gabalų sustatyti naujas, mums suprantamas koordinates. Nežinau, ar žodis de-konstrukcija tikrai atspindi šį procesą (de-maskavimas, di-skursas, di-lema), kai atsistoji prieš kūrinį ir turi atsakyti į klausimą: kam kurti, statyti jį dabar / šiandien?
Kada sugalvojai personažus „lipdyti“ pasitelkiant ir aktorių „dokumentinius“ gyvenimus? Nors truputį juos pažįstant, nesunkiai atseki jų realius gyvenimus, jų silpnybes ar talentus. Šios įdomios detalės gimė repeticijų metu ar buvo kruopščiai apmąstytos iki repeticijų?
Manęs jau seniai nebedomina klasikinio teatro vaidyba, kai aktorius turi sukurti neegzistuojantį personažą ir kuo natūraliau atlikti tą melagingą darbą, pristatinėdamas neegzistuojantį žmogų. Žymiai įdomiau stebėti stiprią asmenybę, bandančią suvokti, kad ji gyvenime daro tas pačias klaidas, kaip ir dramaturgo pasiūlyta „idėja“.... Tik tuomet prasideda gyvas publikos ir aktoriaus dialogas. Aktorius, išsilaisvinęs nuo melagystės, pradeda „žaisti“ personažą, neslepia nuo žiūrovo, kad ji ar jis žaidžia, demonstruoja tą personažą, arba tiesiog pasakoja savo mintis, kalba temomis, o ne charakteriais. Be galo svarbi aktorių biografija, patirtis ir požiūris, pozicija. Tą aš turiu suprasti, atpažinti ir žinoti iš anksto, dar prieš vaidmenų paskirstymą.
Dažniausiai tai vyksta kaip „Voodoo“: labai intuityviai turiu „perskaityti“ žmogų ir pabandyti atrasti jo ir personažo ryšį. Kartais tai yra pavojinga, jeigu aktorius nori „vaidinti“, o vietos vaidybai nėra. Naudoju aktorių girtumo, kraujomaišos ir kitas gyvenimo traumas, bet nuo pat pradžių perspėju, kad tai darysiu.
Stanislavskis Dailės teatre vaidino Veršininą. Po antrajame veiksme įvykusio gaisro trečiajame jis vaidino sunerimusį, sutrikusį herojų. Čechovas pritarė Nemirovič-Dančenko, kad iš užkulisių gali sklisti nerimo garsai, o scenoje turi būti visiška ramybė, nuovargio jausmas. Tu suformavai labai paveikias, gyvas „lūžines“ Čechovo vietas. Spektaklis gyvas, įdomus, šmaikštus. Kas daugiau „provokavo“ scenos atradimus - Čechovas ar aktoriai?
Čechovas „paliko“ raktus, kodus. Kiekvienoje jo pjesėje vyksta kokia nors šventė, kieno nors gimtadienis, vakarėlis; šampanas, muzika, kažkokia „puota maro metu“. Labai įdomu stebėti, kaip atsiskleidžia žmogus per šeimynines šventes. Pagalvokite apie krikštynas, laidotuves, vestuves, - kiekvienas galvoja, kad turi teisę pamokyti kitą žmogų, kaip jam reikia gyventi. Mes turėjome tik atrakinti tą kodą, ir aktoriai puikiai suprato įtampą ir disonansą tarp svečių ir tragedijos, kuri vyksta su šypsena veide...
Čechovo teoretikai, peržvelgę daugybę „Trijų seserų“ pastatymų, pripažįsta, kad sociologiniu raktu šios pjesės neatrakinsi. Koks buvo Tavo raktas?
O kas tai yra, jeigu ne visuomenės diagnozė? Mūsų liga. Sociologijos geriausia draugė - antropologija.
Po revoliucijos Rusijoje „Tris seseris“ statė retai, nes buvo manoma, kad po esminių politinių lūžių stebėti, kas vyksta tarp personažų - per daug smulku. Kaip Tu charakterizuotum šiuolaikinę lietuvių visuomenę, kas jai svarbiausia?
Negaliu pasakyti, kad lietuviai labai skiriasi nuo kitų europiečių, bet gal dar vyresniam žmogui galioja sovietmečių traumos ir iškreiptos sampratos. Manau, jaunimas labiau atviras ir laisvas, todėl tikrai visuomenė auga ir tobulėja.
Manau, kad „Trijų seserų“ premjera - kontroversiškiausias šio sezono pastatymas. Ką Tu pastebėjai po premjeros? Ar likai nustebinta nuomonių įvairovės?
Aš manau, kūrinys neturi tikslo visiems pataikauti ar sužavėti daugumą. Jis turi aiškią edukacinę misiją - išryškinti, įrodyti, kiek mes skiriamės vienas nuo kito, kaip skirtingai mąstome, kokiu pagrindu analizuojame ir vertiname meną ir kaip suvokiame „klasiką“. Atsimenu audringos diskusijas po „Mūsų klasės“, kuomet buvome apkaltinti Holokausto apropriacija ir profanacija. Be abejo, dabar tai pasikartos, kalbant apie Čechovą. „Šalin rankas nuo mūsų liaudies pasididžiavimo“, viešai pasakė rusų kritikė Irina Megkova apie mano islandišką „Žuvėdrą“ Torunės tarptautiniame teatro festivalyje. Ir aš jai buvau dėkinga.
Tavo kūrybos tyrinėtojas vokiečių teatrologas Thomas Irmeris tiksliai charakterizavo situaciją: šiandien daug kas klasiką perkelia į šiuolaikinį scenovaizdį, negalvodami apie personažų laikyseną. Tave jis išskiria dėl to, kad Tu sugebi sukurti visiškai šiuolaikinius charakterius. Kyla klausimas, kam tokiu atveju imti klasiką? Ar trūksta šiuolaikinės dramaturgijos?
Negalvoju tokiais terminais, ar klasika, ar šiuolaikinė pjesė. Galvoju, ar ta dramaturgija yra man aktuali? Lenkijoje, teatre „TR Warszawa“ prieš metus dirbau su puikiu šiuolaikiniu rusų dramaturgu Michailu Durnenkovu, statydama jo pjesę „Ežeras“. Ir man pasirodė, kad tai - visiškai šiuolaikinis čechoviškas tekstas. Autorius sąmoningai argumentuoja ir naudoja Čechovo būseną, bet tuo pačiu kuria savo unikalią kalbą. Nuostabus rašytojas! Kartais dirbu ir be dramaturgijos, kartais rašau milžiniško romano adaptaciją. Taisyklių kūryboje nėra ir neturi būti.
