Birželio 3-iąją įvyko paskutinė Vilniaus senojo teatro sezono premjera – režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis „Moters dalys“. Pagal Katos Wéber pjesę sukurtas spektaklis yra pirmasis profesionalus lenkų kalba valstybiniame Lietuvos teatre nuo tarpukario. „Vilniuje lietuviakalbiai žiūrovai eina į spektaklį ir skaito titrus, o ne atvirkščiai. Man tai ir yra daugiakalbio, daugiaetnio Vilniaus veidas“, – sako režisierė.
„Moters dalyse“ pasakojama pirmagimio besilaukiančios jaunos poros istorija. 30-metė pjesės veikėja Maja grumiasi su asmenine tragedija – po ką tik gimusio vaiko mirties ji turi sukurti save iš naujo, o darnios šeimos paveikslas ima eižėti – atsiveria kadaise užglaistyti konfliktai, įtampa. Šeimoje kyla noras rasti kaltą, jį nubausti ir taip įvykdyti tariamą teisingumą.
Apie gedulą, kitokią publiką ir tikrąjį Vilniaus veidą – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su spektaklio režisiere U. Bartoševičiūte.
-----
„Moters dalys“ – gana žinoma Katos Wéber pjesė, 2019-aisiais pelniusi didįjį prizą kaip geriausias Lenkijos spektaklis festivalyje „Boska Komedia“, o 2020 m. pagal ją sukurtas ir „Netflix“ filmas tuo pačiu pavadinimu, jame vaidino žinomi Holivudo veidai. Kaip pasirinkote šią pjesę?
2018 metais teatre „TR Warszawa“ pamačiau pirmąją šio spektaklio premjerą. Susižavėjau Katos Wéber ir Kornélio Mundruczó tandemu, vaidmenimis ir, svarbiausia, pačia pjese – ji pasirodė aktuali ne tik man kaip menininkei, bet ir mūsų regionui. Kalbėdama apie mūsų pasaulėžiūrą, iš jos kylančias problemas, apibūdina ir mūsų reakcijas bei charakterį, užčiuopia poliarizuojančią temą – gimdymą namuose. Be to, esu užsibrėžusi tikslą statyti moterų dramaturgių kūrinius. Aišku, nesakau, kad niekada nesiimsiu vyrų kūrybos, bet man Lietuvos teatre trūksta moterų dramaturgijos.
Taigi, taip sukrito tinkamos kortos – atsirado Vilniaus senojo teatro pasiūlymas, supratome, kad šis spektaklis gali būti lenkų kalba. Tai man pasirodė įdomus, galbūt net keistas socialinis, politinis bei meninis ir kartu mums labai svarbus sprendimas.
Šis darbas – pirmasis profesionalus spektaklis lenkų kalba valstybiniame Lietuvos teatre nuo tarpukario. Kaip manote, kodėl turėjo praeiti tiek daug laiko?
Svarbu pripažinti, kad lenkakalbis teatras Lietuvoje visada egzistavo – Vilniuje veikia teatrai lenkų kalba. Tik žmonės, dirbantys šiuose teatruose, gal ne visiškai teigiamai priėmė mūsų sprendimą statyti šį spektaklį. Norėjau per LRT pasikalbėti su Vilniaus lenkų teatro „Studija“ vadovu Edwardu Kiejziku, nes man labai svarbu išgirsti Lietuvos lenkų teatro bendruomenę šia tema, tačiau jis atsisakė viešai su manimi šnekėti.
Tiesa, matau tam tikrą sisteminį negirdėjimą. Galiu ir klysti, nes neturėjau galimybės tiesiogiai išgirsti kritiškiausios bendruomenės dalies, tačiau manau, kad Lietuvos lenkai teatre yra sistemiškai nereprezentuojama grupė ir dėl to jaučiasi neįvertinta bei negirdima. Veikiausiai tai susiję su nevienodu finansavimu, arba tai, kad lenkakalbį spektaklį stato lietuvė režisierė, jie laiko neetišku sprendimu. Tačiau „Studijos“ teatras turi profesionaliojo scenos meno įstaigos statusą, gali dalyvauti Lietuvos kultūros tarybos skelbiamuose finansavimo konkursuose, bet, matyt, esti povandeninių, man iki galo nežinomų srovių, kurios šį, o kartu ir kitus etninių mažumų teatrus verčia jaustis nevisaverčiais Lietuvos scenos dalyviais. Tad mūsų sprendimą statyti spektaklį lenkų kalba kai kurie lenkų bendruomenės nariai laiko tam tikra invazija į jų monopolizuotą teritoriją.
Esu įsitikinusi, kad kalbos neįmanoma monopolizuoti. Esu trečios kartos vilnietė, užaugusi lietuviškai kalbančioje šeimoje, bet lenkų kalbą girdėjau visą gyvenimą – kieme, gatvėse, mokykloje. Lietuvos lenkų bendruomenė yra integrali Vilniaus bendruomenė, be kurios šis miestas atrodytų visai kitaip – nebūtų ir Vilniaus senojo teatro, kurį pastatė lenkų architektas, o interjerą kūrė Varšuvos dailės mokyklos profesorius. Tad vienas mano tikslų buvo pripažinti ir įgalinti šios didžiausios Vilniuje esančios etninės mažumos tapatybę, esatį, įtaką bei tradiciją.
Viešinant šį spektaklį buvo daug kalbama, kad tai yra pirmas spektaklis lenkų kalba valstybiniame teatre – neneigiant to, kad nevalstybiniuose teatruose ši bendruomenė visada kūrė ir kurs. Mes neturime tikslo perrašyti istoriją ir pasakyti, kad esame pirmieji po tarpukario, pastatę spektaklį lenkų kalba. Labai viliuosi, kad šis veiksmas kiek sujudino ne tik lenkakalbių teatralų, bet ir visos teatro bendruomenės vandenis, mums visiems iškėlė klausimą, koks yra Vilniaus senojo teatro identitetas, ką reiškia 2025-aisiais Vilniuje vaidinti lenkiškai ir kodėl tai išprovokavo gana stiprią dalies bendruomenės reakciją.
2018 metais šveicarų režisierius Milo Rau, perėmęs vadovauti teatrui „NTGent“, kartu su teatro komanda parašė manifestą, kuriame, be kitų punktų, pažymėjo, kad scenoje turi būti kalbama bent dviem skirtingomis kalbomis. Skaitydama manifestą svarstau, kad „Moters dalys“, nors ir kiek kitomis aplinkybėmis, atliepia teatro tikslą atsiverti, persverti jėgas, ir tai aš laikau esminiu teatro raidos etapu. Vilniuje lietuviakalbiai žiūrovai eina į spektaklį ir skaito titrus, o ne atvirkščiai. Man tai ir yra daugiakalbio, daugiaetnio Vilniaus veidas.
Ne pirmą spektaklį režisuojate nemokėdama tos kalbos, kuria vaidina aktoriai. Kaip atrodė jūsų darbas?
Tokiame procese labai svarbu pasitikėti aktoriais, jiems tai didžiulė atsakomybė. Be to, dalyvavo ir puiki lenkų kalbos mokytoja Beata Piasecka. Kai ji ateidavo į spektaklio repeticijas ir sakydavo pastabas, jausdavomės kaip egzamine. Bet kartu jos ramybė ir džiaugsmas, kai mums pavykdavo, buvo stipri atrama.
Reikia pripažinti, kad dalis vaidinančių aktorių nekalbėjo lenkiškai, tai jiems kėlė didžiulį iššūkį. Trims iš jų lenkų kalba yra gimtoji, viena aktorė gimė lenkiškoje šeimoje, bet pateko į rusakalbę mokyklą ir bendruomenę. Kiti pirmą kartą scenoje vaidina lenkų kalba. Dėkoju aktoriams už įdirbį, drąsą, pasitikėjimą. Kad ir kaip būtų keista, kalba yra mažiausia bėda repetuojant – vis dėlto pjesę išmoksti mintinai.
O kokia bėda buvo didžiausia?
Didelių bėdų nebuvo, tačiau reikėjo šiek tiek laiko aktoriams susiderinti tarpusavyje, nes dirbo šeši Vilniaus senojo teatro aktoriai ir trys nepriklausantys trupei. Taip yra beveik visuose mano spektakliuose – beveik niekada nedirbu tik su trupe. Teatro funkcionavimui svarbu nuolatos įsileisti šiek tiek jauno kraujo, taip pat svarbu ir jauniems aktoriams įsilieti į trupę ir pamatyti, kaip veikia vienas ar kitas teatras. Tad šis gaivaus oro gurkšnis užtrunka – reikia rasti bendrą meno kalbą, vaidybos manierą, santykį su tekstu ir su tuo, kas vyksta scenoje.
Viename interviu minėjote, jog tekstą teko keisti, kad jis būtų artimesnis mūsų diasporai ir šalies kultūrai. Kaip tai darėte?
Tekstas šiek tiek kito ir trumpėjo. Truputį pakeitėme vietų nuorodas – pjesėje minimas Šventojo Kryžiaus tiltas tampa Riešės viaduku, žymiąją Varšuvos palmę papildo Lukiškių paplūdimys, o kalnakasių profsąjunga tapo dujotiekininkų sąjunga. Tai laikyčiau daugiau verbaliniais žaidimais, kontekstą priartinant prie mums žinomų vietų. Šis procesas natūraliai vyko repetuojant. Net nebežinau, kas pasiūlė Lukiškių pliažą, bet tai pasirodė kaip pirštu į akį.
Mums reikėjo parodyti, kad veiksmas vyksta Vilniaus lenkų šeimoje, gyvenančioje vietinėmis realijomis. Pjesė parašyta Varšuvos lenkų kalba. Mes galėjome imtis radikalaus sprendimo ir keisti pačią lenkų kalbą, atkurdami daugiau Lietuvos lenkų tartį, sakinių struktūras, tačiau nenorėjome šios šeimos stereotipizuoti, standartizuoti. Tad pasirinkome tarpinį būdą – palikome nuorodas į mūsų gyvenamąją teritoriją bei sociopolitinį jos kontekstą ir tuo pat metu išlaikėme Varšuvos lenkų kalbą.
Žinau, kad Lietuvos lenkų bendruomenės narių nuomonė apie šį spektaklį yra įvairi, tuo džiaugiuosi. Man tai rodo, kad kažkas buvo užsistovėję ir mes tapome tam tikru skalpeliu, prapjaunančiu ir leidžiančiu išpūliuoti sankaupoms. Mažų mažiausiai tai paskatino dialogą, o tai juk ir yra svarbiausia teatro užduotis.
Pagrindinė spektaklio tema – jaunos šeimos netektis. Ši tema jūsų spektakliuose nagrinėjama jau antrą kartą.
Nežinau, ar netektis yra šio spektaklio tema, nes pats netekties aktas scenoje trunka lygiai 27 sekundes. Būtent jos tampa pretekstu vykti antram veiksmui – šeimos dramai.
Man įdomi gedulo tema. Manau, ją nagrinėti yra tam tikra prasme gydanti patirtis. Taip pat man įdomi gedinti moteris. Nežinau, kodėl. Mes šimtmetį Lietuvos profesionaliajame teatre turėjome vyrą ir jo egzistencializmą, kad ir ką tai apimtų: jo gedulą, lūkesčius, meilę, neapykantą, baimę, liūdesį, melancholiją… Ir prieš 20–30 metų po truputį pradedame įsileisti moterį – ir kaip menininkę, ir kaip personažę. Taigi, mane domina moters gedulo, jos genofondo, transgeneracinio paveldimumo temos.
Pastebėjau, kad ir teatro publika buvo kitokia.
Džiugu matyti kitą publiką. Beveik visuose teatruose, kuriuose esu dirbusi, nuolat girdžiu: kaip į teatrą pakviesti kitų žiūrovų? Kaip pritraukti kitas socialines grupes? Kaip atsiverti? Pasirodo, kalba yra vienas iš būdų susitikti su kitu žiūrovu. Natūralu, ši publika man dar kol kas nepažįstama. Kalbu apie lenkakalbę, daugiausia moterų publiką. Tai mane labai džiugina.
Statistiškai Lietuvoje pagrindinės teatrų lankytojos yra moterys – jos perka bilietus, vedasi vaikus, vyrus. Jos yra pagrindinės meno, arba konkrečiai teatro, vartotojos. Man labai gražu matyti tiek daug motinų, dukrų, močiučių, sesių ir pusseserių, ateinančių į šį spektaklį.
Pirmoje spektaklio dalyje pagrindinį vaidmenį atlieka ir kameros, fiksuojančios veikėjus savo namuose, o pati scena nuo žiūrovų paslėpta. Kodėl nusprendėte istoriją pradėti būtent taip?
Galima į šį klausimą atsakyti dvejopai. Pirmiausia taip parašyta pjesėje. Mes, be abejo, turėjome laisvę jos nepaisyti, yra buvę pastatymų ir be kamerų, tačiau aš mačiau medijuoto vaizdo prasmę. Kartu su videomenininku Martynu Norvaišu kalbėjomės, kaip matome šią transliaciją, kokioje pozicijoje yra žiūrovai – detektyvai, įkalčių ieškotojai ar kitų žmonių atsiminimų stebėtojai? O atmintis, kaip žinome, yra linkusi keistis, trintis, modifikuotis.
Mūsų versijoje kameros atlieka žvilgsnio kontrolę ir objektyvios tiesos paieškas. Pjesėje neparašyta, kodėl mirė vaikas. Kai kalbėjomės su akušere Karina Gžibovskaja, ji mums pasakė, kad veikiausiai jam buvo įgimta patologija, dėl kurios išgyventi būtų mažai šansų. Kūdikis vis tiek būtų miręs, nesvarbu, būtų gimęs namuose ar ligoninėje. Šio aspekto pjesėje nesužinome, ir man tai patinka: žiūrovas, turėdamas mažai informacijos, gali pats fiksuoti, vertinti ir svarstyti, kas čia įvyko, kas kaltas.
Taip šiek tiek supanašėjame ir su pagrindine veikėja Maja – mums nematant, ji ieško atsakymo, kas yra kaltas: ar ji, kad gimdė namuose, ar pribuvėja, ko nors iki galo nepadariusi, ar jos partneris Larsas, neįkalbėjęs jos važiuoti į ligoninę, ar mama, kadaise ją išdavusi. Ji griaužiasi ieškodama atsakymų. Antrajame veiksme visi, kas netingi, taip pat ieško atpirkimo ožio, kol Maja pamano, kad galbūt jo čia ir nėra.
Dėl šios priežasties man buvo svarbu sukurti pirmą veiksmą taip, kad žiūrovai turėtų erdvės svarstyti, nustatyti kalčiausią, bet galiausiai šis veidrodis atsisuka į juos pateikdamas atsakymą: galbūt nereikia visada ieškoti, kas kaltas? Galbūt esmė ar gijimas yra ne tai? Gal ne rodydami pirštais mes galime vėl atsistoti ant kojų?
Antrasis aspektas – intymumas. Martynas turėjo idėją sudaryti įvaizdį, kad veiksmą matome stebėjimo kamerų akimis. Daug svarstėme, kas mus mato intymiausiomis gyvenimo akimirkomis, ir supratome, kad skaitmeniniame amžiuje mus stebi ne tik kiti žmonės, bet ir kameros – nuo šaldytuvo iki durų skambučio, vaiko lovelės, roboto siurblio… Esame nuolatos stebimi, norime to ar nenorime. Nebent atsisakome technologijų. Be to, kėlėme klausimą, kas apskritai šiuos vaizdus mums rodo. Kas juos montuoja? Atsakymus pasilikome sau. Tokia žvilgsnio kontrolė susijusi su antruoju veiksmu: žiūrovas atminties vaizde ieško objektyvios tiesos, kuri niekada negalės būti objektyvi, nes yra medijuota.
Antrasis veiksmas atrodė kasdienis, net buitiškas – veikėjų pokalbiai gali būti ir kiekvieno iš mūsų. Ar norėjote, kad žiūrovas susitapatintų, ar verčiau pažvelgtų iš šono į tai, kas mums taip pažįstama?
Šis kasdieniškumas yra Katos Wéber meistrystė. Rašydama šią pjesę ji kartu su „TR Warszawa“ aktoriais užfiksavo puikią organiką ir atpažįstamumą. Man buvo svarbu sukurti šį natūralumą, hiperrealizmą, taip pabrėžiant žmogaus kondicijos absurdą.
Šioje buityje atsiskleidžia kažkas labai tragiško. Kai pajunti Majos egzistencinę vienatvę ir stiprų liūdesį, kol kažkas pjausto kiaušinius, tai pradeda šiurpinti – galbūt tai kas nors jaučia ir savo aplinkoje.
Mano tikslas nėra žiūrovų susitapatinimas su veikėjais ar turiniu – tikslas yra kritinis mąstymas. Noriu, kad matydami šias situacijas žiūrovai mąstytų apie tai, kokie šablonai jiems atpažįstami. Jų paieškos, dekodavimas ir savianalizė gali būti puikus pretekstas pasikalbėti su mamomis, močiutėmis, sesėmis ir pusseserėmis apie tai, ar mes, pažinodami savo šeimos narius, išsikalbame.
Apskritai teatras yra apie neišsikalbėjimą. Jeigu žmonės išsikalbėtų iki galo, teatro nebūtų. Jeigu galėtume prisėdę pasakyti viską, kas gyvena mumyse, apie ką kalbėtume scenoje? „Moters dalys“ yra geras to pavyzdys – jis yra apie neiškalbėtus dalykus, kurie tamsoje, paslaptyje bei tyloje gali išaugti ir rūdyti, pūti.
Spektaklyje nebijote ir juokauti. Kaip atrandate ribą tarp juoko ir tragizmo?
Aš ir asmeniniame gyvenime esu ironiškas žmogus, humoras yra labai svarbi mano dalis. Labai daug juokauju. Ar mes juokėmės iki ašarų kurdami spektaklį? Tikrai teko.
Riba tarp tragizmo ir humoro yra labai plona. Geriausia, mano nuomone, teatre išlaikyti ribą tarp krizenimo ir atsipalaidavimo ne tik tam, kad nepamestume minties, bet kad galėtume ištverti gyvenimo absurdą, kurį visi šiuo metu jaučiame. Čia pat vyksta karas, o tuoj – ir tavo gimtadienis. Viename instagramo vaizdo įraše – karas Palestinoje, kitame – detoksas, trečiame – rankinukų reklama. Kaip išgyventi postinternetiniame priešingybių laike, informacinio turinio pertekliuje? Ką veikti šiame absurde? Mes nesukurti tokiai nuolatinei minčių kaitai, ir tai, man atrodo, atsispindi ir teatre. Juokas kyla savaime, bet nežinau, ar dėl to, kad tikrai juokinga.
Taip dirba didžioji dalis režisierių, kurie supranta juoką kaip atsipalaidavimo mechanizmą. Visgi labai įdomu stebėti salę, kuri staiga nutyla išgirdusi Majos žodžius: „Aš nenoriu pabėgioti, aš noriu nušokti nuo tilto.“ Tarsi suskamba žadintuvas. Būtent tas nuščiuvimas man labai brangus.
Man rodos, toks yra gyvenimas. Jis nuolatos mus atakuoja radikaliai priešinga informacija. Teatras yra šio gyvenimo veidrodis.
-----
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
