Režisierė Ramunė Kudzmanaitė į kiną atėjo 9-tojo dešimtmečio pabaigoje. Jos dokumentinės juostos „Teka saulė vakaran“ (1989) „Aviečių laukai“ (1997), „Ketursparnė“ (1998) savitai tęsė lietuvių poetinės dokumentikos tradicijas. Šie filmai pelnė ne vieną prestižinį tarptautinių festivalių apdovanojimą, ir, atrodė, kad į lietuvišką kiną ateina talentinga režisierė. Tačiau daugiau jos filmų ir nebepasirodė. Keletą pastarųjų dešimtmečių Ramunė sėkmingai dirbo teatre, televizijoje, pedagoginį darbą. Tačiau šį rudenį laukiama jos naujo filmo premjera. „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ - taip vadinasi dokumentinis filmas apie seseris Chodakauskaites, labiau žinomas kaip Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Negana to, rudenį pasirodys ir naujas Ramunės vaidybinis filmas, sukurtas Kinijoje.
Ramune, Tavo dokumentinės juostos buvo vertinamos ir apdovanojamos festivaliuose, juose ryškėjo autorinis balsas, ir staiga, beveik prieš dvidešimt metų, dingai iš kino. Kodėl?
Daug metų praėjo, sunku viską tiksliai atsiminti. Po paskutinio filmo „Ketursparnė“, tiesa, paskui buvo kartu su Rimu Morkūnu kurtas „Už devynių jūrų“ (2005), rašiau scenarijus, bet taip sutapo, kad paraiškos pasidarė labai sudėtingos, keliems projektams negavau finansavimo. Tada, pamenu, atsirado beprasmybės jausmas, kam rašyti, stengtis, jei vis tiek niekam negauni finansavimo. Ir tais laikais valstybinis kino rėmimas buvo labai mažas, užsidarinėjo kino studija, kino teatrai.... Toks kino - jo nereikalingumo jausmas. O aš turėjau šeimą, dukrą, kurią reikėjo auginti, maitinti, į būrelius vesti, ir atsirado teatre labai daug pasiūlymų. Tiesiog vienas po kito. Pamenu, kad vieną spektaklį baigus, jau žinojau, ką dirbsiu kelerius metus į priekį. Taip ir pasitraukiau iš kino. O laikas labai greit bėga.
Tada belieka klausti, kodėl sugrįžai į kiną?
Čia vėl su teatru susiję. Visą mano gyvenimą teatrą keitė kinas, ir atvirkščiai. Net aktyviai dirbdama kine stačiau ir spektaklius. O grįžimo į kiną istorija prasidėjo nuo Arvydo Juozaičio pjesės „Prezidentienė“ apie Sofiją Smetonienę ir jos seserį Jadvygą Tūbelienę. Turiu prisipažinti, kad aš, kaip dauguma lietuvių, nelabai ką žinojau apie tarpukario laikotarpį. Keletą populiarių istorijų apie brangų Smetonos sviestą ar žąsis, į užsienį parduodamas. Apie seseris Chodakauskaites nežinojau nieko. Besiruošdama spektakliui, kurį Rimas Tuminas pakvietė statyti Mažajame teatre, pradėjau rinkti medžiagą, ruoštis ir pamačiau, kokios jos nepaprastai įdomios asmenybės. O mano daug darbų apie moteris. Tačiau Mažajame teatre pasikeitė situacija, nebenorėjo nei tos pjesės, nei mano paslaugų. O surinkta medžiaga mane jau „šildė“, net „degino“, buvo daug darbų padaryta: eskizai, skaitymai ir kt. Nenorėjau ir negalėjau tų dviejų seserų pamiršti ir palikti. Ir grįžau į kiną ne todėl, kad norėjau vėl į kiną, o nenorėjau į nebūtį tos medžiagos paleisti. Dar nebuvo Ingridos Jakubavičienės knygos „Seserys“ apie jas, tik keli straipsniai. Tada ir pagalvojau, kad šiai medžiagai dėkingiau būti kine nei teatre, įspraustai į siužeto rėmus turinčią pjesę. Joje tikrai nebūtų tilpę tiek, kiek sužinojau. Tai gal filmas apie seseris Chodakauskaites tiesiog tapo priemone, galimybe, kalbėti apie tai, kuo „degiau“ - tarpukario Lietuvos gyvenimu ir tomis dviem nepaprastomis asmenybėmis.
Kaip jauteisi po ilgo laiko kine?
Man rodos, labai gerai. Nors ir praėjo daug metų, bet pasaulio suvokimas vaizdu neužsimiršo, niekur neišnyko, gal kaip tik pagilėjo, pasikeitė. Aš įgijau patirties, mano akys įgavo patirties. Buvo labai smagu, atrodo, kad niekur nebuvau išėjus iš kino. Tik gėda šiais laikais prisipažinti, ypač jauniems žmonėms, bet nebuvau dirbusi su skaitmenine aparatūra, tai jaučiausi panašiai kaip mūsų seneliai su mobiliais telefonais. Aišku, vaizdas yra tas pats, ką matau ir filmuoju, bet montuojant skaitmenine aparatūra sunkumų buvo.
O kokią tų dviejų iškilių moterų istoriją pamatė Tavo akys? Juk kurdama filmą apie jas, norėjai pakalbėti ir apie šiandieną. Kas šioje istorijoje Tau pasirodė svarbiausia?
Dabar, kai jau turiu galimybę matyti sumontuotą filmą, man svarbiausia, kad per tų dviejų moterų gyvenimus, jų nuopelnus, kurie bus išvardinti filme, pavyko užfiksuoti (ir man pačiai labai gražu į tai žiūrėti) laikmečio šviesą, žmonių laikyseną, kuri visiškai, rodos, kontrastuoja su šia diena, šiandienos politika, visuomeniniu gyvenimu, kai pamiršti tokie dalykai - šviesa, taurumas, sąžinė.
Gavosi šviesi filmo atmosfera. Dažnai žiūrėdami į senas fotografijas sakome: kokie gražūs žmonės, kokie jų žvilgsniai. Kažkodėl tos laiko paliestos fotografijos - gal dėl foto popieriaus ir fiksažų - šviečia. Dabar, darydami postprodukcijos darbus, matome, kad sena nuotrauka tiesiog kvėpuoja ekrane. Kiekviena turi savo spalvą, šviesą. Kiekviena unikali. Kuo senesnė, tuo ypatingesnė. Palikome ekrane jų rėmelius, užrašus. Viskas, atrodo, turi didelę vertę. Ekrane to labai pasiilgau ir seniai kur mačiau.
O tų seserų gyvenimai nors ir buvo turtingi, bet archyvinės medžiagos nėra daug. Tais laikais nei Smetonienės, nei Tūbelienės nelabai kas filmavo, išskyrus Petrą Klimą Paryžiuje, kuris, matyt, mėgo filmuoti moteris, nes yra nemažai jų filmavęs. A. Smetonos nuotraukų daug, bet tos moterys - šešėliuose, antrame plane.
Kurdama filmą apie jas, visą laiką jaučiau kažkokį ilgesį. Gal man to trūksta, ar atvirkščiai, jos tuo man artimos - net nežinau. Jų laikysena gyvenime, pačių savęs suvokimas, savigarba. Jos neleido žeminti nei savęs, nei savo vyrų. Ir negali sakyti, kad tuometinis gyvenimas buvo lengvesnis. Jis, ko gero, buvo sunkesnis. Ir politiniu požiūriu, o jos, būdamos prie valdžios viršūnės, turėjo padėti priimti sudėtingus, nelengvus sprendimus. Ir jų asmeninis gyvenimas buvo labai nelengvas - Smetonienės vienas vaikutis mirė, Tūbelienės dukra gimė neįgali ir t.t. Bet niekur, nei viename laiške ar kur kitur, nerasime jokio padejavimo, užuojautos prašymo, silpnumo parodymo. Nėra nei vienos nuotraukos, kur jos nepasitempusios ar pavargusius. Net senatvėje - su žiedukais, šukuosenomis... Gal tai auklėjimas, gal bajoraičių ar grafaičių genai. Šiandien to labai trūksta. Mūsų filmas ir baigiasi Tūbelienės anūko žodžiais: „civilizaciją sugriauti reikia daug laiko“. Sovietams užteko penkiasdešimt metų. Filmas šiek tiek kalbės ir apie Lietuvos genofondo, kuris toks ryškus šiose moteryse, sunaikinimą. Kokia galėjo būti Lietuva ir jos žmonės, jei nebūtų įvykę to, kas įvyko. Jų giminė iš tikrųjų turėjo galingus genus. Domėjausi jų praeitimi. Nuo XVI a. visi vyrai tarnavo Žygimanto Augusto, Napoleono armijose, dalyvavo mūšiuose, buvo apdovanoti ordinais, statė dvarus ir t.t. Gal šių dviejų moterų drąsa, kova už Tėvynę buvo ir paveldėta.
Tačiau sukūrei filmą ne vien tik iš archyvinės medžiagos. Jame bus ir filmuoti interviu, ir animacija, ir vaidybinės scenos. Kaip sekėsi filmuoti vaidybines scenas? Juk pirmą kartą susiduri su vaidybiniu kinu.
Galime sakyti, kad su tokiomis tikromis vaidybinėmis scenomis taip. Tačiau Rimvydas (filmo operatorius R. Leipus - aut. past.) man sakė: „Ką čia dabar sakai - pirmą kartą?! Visi tavo dokumentiniai filmai buvo vaidybiniai.“ Iš tiesų, ta mūsų poetinė dokumentika turėjo pastatyminių elementų - bobutei buvo tiksliai pasakoma, kur eiti, kur karvę laikyti...
Taip, tačiau šį kartą tai buvo aiškios dramaturgijos scenos su profesionaliais aktoriais. Padėjo teatrinė patirtis?
Labai bijojau, kai pirmas scenas filmavome. Bet greit pasijutau labai gerai, nes labai mėgstu džiazuoti, improvizuoti, ir žiūrėti, kas vyksta. Ir teatre aš šitaip režisuoju. Ne tiek į tekstą žiūriu, o labiau į aktorių, jo duomenis, tuo metu vykstantį bendravimą tarp aktorių, atmosferą, jų savijautą, nuotaikas. Žinojom, ką turime padaryti, ir man labai patiko, tiesiog išnykdavo laikas filmuojant... Ir pasirodė, kad paprasta tai daryti. O po Kinijos patirties man, apskritai, atrodo, kad vaidybinį filmą kurti lengviau nei dokumentinį. Nenoriu, kad nuskambėtų kaip gyrimasis, bet atrodo, kad man lengva pasiekti to, ko noriu iš aktorių. Gal čia padėjo teatrinė ar pedagoginė patirtis. Net nesuprantu, kodėl aš iki šiol nesiėmiau vaidybinio filmo...
Dabar mums bekalbant - prisiminiau, kodėl. Man atrodė, kad tai yra taip sudėtinga, kad reikia būti kažkokia ypatingai didžia asmenybe, kaip tie režisieriai, kuriais jaunystėje žavėjomės: antonioniai, tarkovskiai, bergmanai... O kadangi tokia nesu, taip kaip galiu drįsti imtis didelio vaidybinio filmo!? O pasirodė, kad ne šventieji puodus lipdo. Kad iš tikrųjų nėra taip neįveikiamai sudėtinga.
Ar seserų Chodakauskaičių gyvenimai neįkvėpė kurti vaidybinio filmo? Juk jų gyvenimai - puikūs, tiesiog holivudiniai scenarijai. Ypač Jadvygos Tūbelienės, kuri dar buvo ir neįtikėtina gražuolė.
Tikrai įkvepia. Norėčiau kurti vaidybinius filmus, o nebe dokumentinius. Ir ruošiantis šiam filmui, jau buvo minčių daryti jį vaidybinį. Tačiau tada, matyt, pritrūko drąsos ir ryžto. Pasirodo, Lietuvos istorija tokia įdomi, ten tiek kriminalų, dramų, meilės istorijų, visko... Mes jos tiesiog nežinome.
Tai po šio filmo ir ėmeisi vaidybinio kino - išvažiavai filmuoti į Kiniją. Kiek atsimenu, pirmą kartą Lietuvos režisierė kviečiama režisuoti kitos šalies kino produkciją. Neįtikėtinas nuotykis.
Viskas prasidėjo nuo spektaklio “Naujas laukas“, kurį pastačiau Pekine ir, kaip jie sako, tapau Pekino teatro pasaulio „žvaigžde“. Kinijos teatrinė visuomenė vieningai pripažino, kad tas spektaklis yra pirmas kartas, kai užsienietė geriau nei patys kinai atskleidė jų istorinę temą. Jie buvo labai nustebinti. Prašiau atsiųsti spektaklio recenzijas. Sakau, nieko nematau, kokia čia aš „žvaigždė“, bet man atsakė, kad apie tą spektaklį tiek prirašyta, kad vertėjas tiesiog tiek neišvers.
Apie ką šis spektaklis?
Tradicija, kad moteris neturi jokių teisių šeimoje, Kinijoje iš tiesų tebėra gaji iki šiol. O Mao Dzedungo laikais buvo labai gyva. Tėvai supiršdavo, jaunieji tik vestuvių dieną pamatydavo vienas kitą. Aišku, nebūtinai atsirasdavo meilė ir supratimas. O kad ten parenka vyrą/žmoną pagal zodiako ženklus - tik iki Lietuvos atėjusios pasakėlės. Ir pjesėje jaunam vyriškiui tiesiog nepatinka jo jauna žmona. Jis pabėga į miestą, įsijungia į revoliucinę veiklą. Ta jauna moteris lieka viena, su uošve. Grįžti pas tėvus, į savo šeimą, Kinijos moterys negali - jų niekas nepriims, tai didelė gėda. Be to, jeigu vyras paliko moterį ir susirado kitą, tai dar didesnė gėda. Ji toliau privalo gyventi su uošve, būti jos žeminama tarnaite, dirbti visus ūkio darbus. Porą kartų vyras grįžta, ji bando nesėkmingai kovoti už jo meilę. Ir pjesė baigiasi žiauria tragedija, ji nužudo uošvę, taip tarsi išsilaisvina. Klausiau autorės Wan Fang, nes buvo sunku suprasti, ar ji smerkia tą moterį, ar ne, bet atsakymą irgi buvo sunku suprasti. Ji mano, kad tos moters ateitis kalėjime. O aš sukūriau spektaklį, kaip įprasta lietuviškame teatre, su metaforomis ir potekstėmis - kad čia iš tiesų buvo nužudyta senoji Kinija, su jos pasenusiais papročiais. Nužudyta uošvienė prisikelia plaukiodama žuvele, prie jos prisijungia dar ir kiti aktoriai. Ir visi kinų žiūrovai, iš tikrųjų, labai aiškiai suprato tą metaforą kaip laisvės siekį, kad laisvė netoli, tik reikia nepasiduoti. Po premjeros prieidavo jaunos merginos, dėkodavo už spektaklį dėl to, kad dabar jos suprato, kad skyrybos nėra taip baisu.
XXI amžiuje?!
Taip. Arba ateidavo moterų, kurios prisipažindavo, kad iki šiol gyvena su tokiais vyrais, kurie smurtauja visokeriopai: ir fiziškai, ir psichologiškai, ir jos bijo skirtis. Joms 50-60 metų, jos buvo taip ištekintos, ir jos nedrįsta.
Pas mus irgi daug kas nedrįsta, nepaisant to, kad aplinka visiškai kitokia.
Taip, panašios problemos, bet mes neturime tokių griežtų papročių.
O kaip jie surado Tave, kaip pakvietė tam spektakliui?
Prodiuseris Wang Keran šiam pastatymui ieškojo europietės režisierės. Siunčiau savo CV, net filmo apie seseris ištrauką, kuri gal irgi padarė įtakos pasirinkimui. Be to, jis prisipažino, kad visada domėjosi Baltijos šalimis. Tas pats prodiuseris paskui pakvietė mane kurti ir filmą Kinijoje. Tai tos pačios prodiuserinės kompanijos „Beijing Hongfu Qitian Film and TV Culture Development CO.LTD“ projektas - vaidybinis filmas vaikams ir paaugliams. Ir taip aš vėl atsiradau Kinijoje, su lietuviška komanda - operatoriumi Rimvydu Leipumi, dailininku Antanu Zabielavičiumi ir kostiumų dailininke Rasa Taujanskiene. O visa kita filmavimo grupė buvo kinai. Linksmi, nekonfliktiški, draugiški žmonės. Rytietiškai gudrūs. Problemas sprendžiantys restoranuose ir su šypsenomis, jei tik kas negerai. Niekad nekelia balso ir nepamokslauja, bet bando paveikti dėmesiu ir gerumu.
Kur jūs filmavote?
Filmavome mieste Cheng Zhou. Kinų supratimu nedideliame miestelyje, turinčiame tik 5 milijonus gyventojų.
Kas buvo sunkiausia dirbant Kinijoje?
Sunkiausia gal buvo įrodyti jiems savo estetiką ir kitokį pasaulio matymą. Turėjau tris asistentus, vienas iš jų darbui su aktoriais. Ruošiantis filmui, kai turėdavau laiko, užbėgdavau pažiūrėti, kaip jie repetuoja. Ir mačiau, kad aktoriai mokomi blogiausio - rodyti. Buvo surinkti jauni žmonės, keturiolikmečiai - penkiolikmečiai iš mokyklos. Tad, kiek spėjau, darėm Michailo Čechovo, Konstantino Stanislavskio pratimus, ir po truputėlį pavyko pralaužti. Aišku, iki galo tikrais aktoriais netapo, kas jau turi talento, tas turi. Bet reikia pasakyti, kad Kinijoje aktoriai mokomi aukštojoje teatrinėje mokykloje pagal tą pačią Stanislavskio sistemą. Tik ją sumaišo su savo tradicijomis, nes dauguma aktorių savo tekstą vis tiek baigia tuo žvilgsniu nuleistomis akimis ir į publiką. Jie nesupranta, kad gali vaidinti nugara, gestai, plaukai, ar daiktai, ko mes visi iš Eimunto Nekrošiaus išmokome. O jie vis stengiasi atsisukti į publiką, arba vis papulti į kadrą. Tai reikėjo „sukioti“ visų veidukus, žandukus, rankytes dėlioti.
O koks filmo siužetas? Apie ką pasakojama istorija?
Graži paprasta istorija apie šunų ir žmonių draugystę. Filmas vadinasi „Giesmė apie laukinius šunis“. Kinijoje šie metai yra šuns pagal jų kalendorių, ir dar paskelbti laukinių šunų metais. Kaip žinia, kažkuriame Kinijos regione šuniukai vis dar valgomi, bet ne visi taip daro. Tad buvo pasirinktas scenarijus apie naminį šuniuką dalmantiną, kurį vaidina žmogus. Visus šuniukus, beje, vaidina žmonės. Tas šuniukas išeina su tėčiu, kuris yra žmogus, pasivaikščioti į parką, žaidžia ir pasimeta. Prieš tai pamato ir sužino iš tėčio, kad tokiame gražiai apipieštame autobusiuke yra labai blogi šungaudžiai, kurie dvidešimt pirmą dieną nužudo šuniukus, jei niekas jų nepasiima. Jie pradeda gaudyti tą šuniuką, tas bėgti, kol atsiduria laukinių šunų bazėje. Čia jis gyvena kartu su kitais šunimis ir supranta, ką reiškia laukinių šunų gyvenimas, kai tenka susirasti maisto, saugotis ir t.t. Naktį jis labai ilgisi tėvelių ir nutaria pabėgti. Bet jį pamato šungaudžiai, taip randa tą bazę, įsibrauna. Tada vyksta kova, kurią padėjo režisuoti ir filmuoti Jackie Chano kaskadininkai. Buvo labai įdomi patirtis, kaip galima daryti puikiausius triukus. Galų gale, viskas baigiasi laimingai. Įkuriamas gražus šunų viešbutis, kur jie laimingi gyvena ir laukia, kol juos žmonės „įsišunins“. Dar įdomu, kad filme įdėtos šiuolaikinės technologijos, Kinijoje labai populiari wechat programa. Žmonės per ją siuntinėja, perduoda žinutes, filmuoja, kad išgelbėtų gaudomus šuniukus. Taip parodomas to socialinio tinklo privalumas. Kai žmonės sužino, kad šunys buvo žudomi, uždaryti, jie nueina prie tos prieglaudos, išvaduoja šunis. Dar įdomios ir žmonių linijos: tėvų, restorano šeimininkės, šungaudžių ir kt.
Tai, pasirodo, teko kurti žanrinį filmą - muzikinę nuotykių komediją? Rimtas uždavinys.
Taip, reikėjo daryti muzikinę nuotykių komediją. Manau, vaikiškus filmus, kaip ir spektaklius, sunkiau kurti, kad jie būtų ir skoningi, ir juokingi. Bet vėlgi - aš dėsčiau miuziklą artistams, stačiau jų diplominius spektaklius. Prisimenu, pagalvodavau, ir kam man tie miuziklai, nemėgstu aš jų. Bet, pasirodo, išėjo į naudą. Teko ir šokius statyti, ką, beje, labai mėgstu, nes buvo tokių situacijų, kai kinai nesukurdavo tinkamai šokių. Reikėjo pridėti judesių, o ypač „vidaus“ - to kiekvieno judesio pateisinimo.
Kuo skiriasi pati filmo gamybos organizavimo sistema Kinijoje ir Europoje?
Jie dirba be išeiginių ir be limituotų darbo valandų. Sako - dėl to mūsų šalis taip suklestėjo, kad mes dirbame ir nesiilsime. Jie neturi atostogų, tik tas kelias laisvas dienas per savuosius Naujus metus. Reikėjo kovoti, kad mūsų grupė iš Lietuvos gautų vieną išeiginę - sekmadienį, ir kad pamaina būtų ne daugiau dešimties valandų. Sekmadienius laisvus gavome, bet jie buvo rytietiškai „nugudraujami“, tad šeštadienį naktinę pamainą dirbome. O pamainų trukmė būdavo ir 14, ir 16 valandų. Kinai iš tiesų tokie gudrūs, kad sugeba priversti dirbti žmogų be galo be krašto. Išsekina, bet tas jau jiems nelabai svarbu. Turėjome daug asistentų, kurie darė visą „juodą“ darbą. Į mus labiau žiūrėjo kaip į „meno vadovus“ ar „konsultantus“, autoriniams štrichams sudėti. Klausė kiekvieno sakinio. Šis filmas tikrai buvo be galo įdomi patirtis ir, pasirodo, visai įveikiama užduotis.
Kinija begalinė. Ten tiek veiklos, idėjų, pinigų. Jie gali daug ką sau leisti. Šito filmo premjera planuojama 10 000 kino teatrų vienu metu, vieną vakarą. Įsivaizduokite, kokie tai pinigai, kokia grįžtamoji galia, kokios galimybės toliau dirbti. Reiktų su kinų prodiuseriais, sugalvoti ką nors kartu, kažkokią bendrą produkciją. Tik kinams mūsų filmų tempas per lėtas. Jie įpratinti savo kovinių filmų. Nors, žinoma, yra ir kitokių filmų. Ir mūsų filme jie reikalavo daug judėti, mano operatorius sakė, kad per gyvenimą tiek nejudėjo filmuodamas.
Gal turi ir daugiau planų dirbti Kinijoje?
Kinų prodiuseris mūsų darbu liko labai patenkintas ir kalba apie kitus planus. Bet man trukdo tie svetimi scenarijai, norėtųsi kalbėti tomis temomis, kurios man įdomios. Juk daug laiko sugaišti įkūnydamas svetimus scenarijus, o gyvenimas bėga taip greit. Šį filmą baigus montuoti, mėginsiu sėsti prie savo mėgstamiausio darbo - scenarijų rašymo. Man labai patinka sėdėti vienai su savo mintimis, paleisti jas ir įsivaizduoti situacijas, jas kurti. Tada jaučiuosi laimingiausia.
