„Tam tikra prasme mazochistiškai mėgstu pasirinkti ką nors, kas tuo metu atrodo ne mano jėgoms. Manau, tai kur kas geriau ir įdomiau, nei kurti saugiai, apskaičiuotai“, – teigia režisierė Laura Kutkaitė.

„Anksčiau sukurtus rusų meno kūrinius reikia sverti pagal tai, kiek juose yra didžiarusiško šovinizmo. Lygiai taip pat juk neišmetėme visos vokiečių literatūros ir kompozitorių. Bet atsirinkti reikėtų atidžiai.“

Pokalbis su urbanistinio šokio teatro ir mokyklos „Low Air“ įkūrėjais Airida Gudaite-Žakevičiene ir Laurynu Žakevičiumi: „Šokis – galingas įrankis, galintis atverti, išjudinti ir įgalinti žmones“.

„Man svarbu, kad šokis nebūtų tik forma, tik estetinis vaizdas, o kartu atsirastų ir turinys, kontekstai, kurie būtų socialiai, politiškai angažuoti ir man artimi“, – teigia šokėja, choreografė Agnietė Lisičkinaitė.

„Tarkovskis pasakė, kad kinas yra vienintelis menas, galintis užrašyti laiką. Dar pridurčiau, kad šių dienų teatras pasirengęs jį perrašyti kiekvieną vakarą iš naujo“, – teigia režisierius Łukaszas Twarkowskis.

„Viską lemia režisūra, nes scenografijos gali iš viso nebūti. Ji yra tarnaitė. Scenografija – taikomasis menas“, – teigia scenografas Marius Nekrošius.

Apie bendrystę, kelią į teatrą ir darbą jame kalbamės su jaunu aktoriumi Matu Dirginčiumi, sukūrusiu vaidmenis daugumoje naujausių Jaunimo teatro spektaklių.

Mano siekis ir noras visuomet buvo organizuoti šokio festivalį arba vadovauti šokio teatrui. Dabar gavau abu. Taip, projektuoti ateities planus labai svarbu. Svajonės pildosi.

Vis dėlto svarbiausias vertinimo matas yra tas vidinis seismografas, savas jausmas, labai intymus ir asmeniškas, kurio negali apgauti.