„Socialinis dialogas būtinas, tačiau norėjau ištirti kažką abstraktesnio, paliesti laiko tėkmės ir užmaršties temas“, – teigia režisierius Justinas Vinciūnas, sukūręs spektaklį Holokausto tema.

„Kad gerai vaidintum, reikia repetuoti kūrybiškai. <...> Kai kūryba negimsta, vaidyba tampa rutina ir tave kankina šitas pseudobuvimas“, – įsitikinusi aktorė Nelė Savičenko.

„Atlygis turi būti mokamas ir už repeticijas, darbo keliones bei mokymuisi skirtą laiką“, – teigia Santarcangelo festivalio prodiuserė.

„Noriu tikėti, kad kiekvienas išsineša kažką prasmingo: kas pirmą ar antrą sluoksnį, kas trisdešimtą“, – sako aktorė D. Kulionytė.

„Negalvoti apie žiūrovus man atrodo šiek tiek nusikalstama, nes teatras yra socialus menas“, – įsitikinusi Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovė, teatrologė Nomeda Šatkauskienė.

„Meninės programos niekada nepakanka. Festivalis – tai ne tikslas, o įrankis. Turėti tokį įrankį – privilegija“, – įsitikinęs festivalio vadovas.

Pokalbis su Nyderlanduose vykstančio vieno svarbiausių Europoje šiuolaikinio šokio festivalio „Julidans“ vadove Anita van Dolen.

Liza Baliasnaja – šokio kūrėja, atlikėja ir dėstytoja, tiesianti savo darbų gijas tarp Belgijos, Lietuvos, o dabar ir Vokietijos. Kaipgi ji viską suspėja?

„Kristof rašo, kad karo metais įvyksta visiškas nužmogėjimas, bet iš tiesų visa tai visada buvo mums už nugaros. Tiesiog išdrįsdavome tą pamiršti“, – teigia režisierius Jokūbas Brazys.