„Kiekvieną kartą reikia viską pamiršti, pradėti nuo nulio, įvaldyti naujus objektus ir pasitelkti tą jausmą, emociją, prisiminimą, kaip žaisdavome vaikystėje“, – pasakoja režisierė Saulė Degutytė.

„Dabar man nebeužtenka tiesiog sugalvoti idėją ir įgyvendinti ją. Meno kūrinys man tapo labai giliu ir prasmingu būdu tirti ir ieškoti atsakymų.“

Dvidešimt „Sirenų“ metų: pokalbis su Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovėmis – Elona Bajoriniene, Audra Žukaityte ir Kristina Savickiene.

„Socialinis dialogas būtinas, tačiau norėjau ištirti kažką abstraktesnio, paliesti laiko tėkmės ir užmaršties temas“, – teigia režisierius Justinas Vinciūnas, sukūręs spektaklį Holokausto tema.

„Kad gerai vaidintum, reikia repetuoti kūrybiškai. <...> Kai kūryba negimsta, vaidyba tampa rutina ir tave kankina šitas pseudobuvimas“, – įsitikinusi aktorė Nelė Savičenko.

„Atlygis turi būti mokamas ir už repeticijas, darbo keliones bei mokymuisi skirtą laiką“, – teigia Santarcangelo festivalio prodiuserė.

„Noriu tikėti, kad kiekvienas išsineša kažką prasmingo: kas pirmą ar antrą sluoksnį, kas trisdešimtą“, – sako aktorė D. Kulionytė.

„Negalvoti apie žiūrovus man atrodo šiek tiek nusikalstama, nes teatras yra socialus menas“, – įsitikinusi Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovė, teatrologė Nomeda Šatkauskienė.

„Meninės programos niekada nepakanka. Festivalis – tai ne tikslas, o įrankis. Turėti tokį įrankį – privilegija“, – įsitikinęs festivalio vadovas.