Gruodžio 16-ąją Klaipėdos dramos teatre vyks spektaklio „Pašaliniams draudžiama“ premjera, kurią režisuoja viena stambiausio kalibro Lietuvos teatro personų - Oskaras Koršunovas.
Režisierius, kurio darbai nepalieka abejingo, „Vakarų ekspresui“ atvirai papasakojo apie naują kūrinį, darbą su Klaipėdos dramos teatro aktoriais, modernų požiūrį į teatrą ir šlovę, kurią skaniausia gerti užsienyje.
Teatras turi įspėti
„Pašaliniams draudžiama“ - tai naujausia klaipėdiečio poeto, eseisto, prozininko, dramaturgo Gintaro Grajausko pjesė. Kuo jums šis kūrinys pasirodė įdomus?
Su šio autoriaus pjesėmis esu dirbęs ir anksčiau. Prieš gerą dešimtmetį pagal jo pjesę „Rezervatas“ stačiau inscenizaciją prancūzų kalba prestižiniame Tarptautiniame teatro festivalyje Avinjone, Prancūzijoje.
Pjesė „Pašaliniams draudžiama“ įdomi tuo, jog joje galima apčiuopti biografinių akcentų, įžvelgti glaudžių ryšių su Klaipėda. Spektaklis bus labai vizualus, čia skambės daug muzikos, nors tai tarsi prieštarauja intymumui bei dvasingumui.
Su Klaipėdos dramos teatro kolektyvu bendradarbiaujate ne pirmąsyk. Kaip vertinate darbą su klaipėdiečiais aktoriais?
2004-aisiais statėme spektaklį pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Šaltas vaikas“, kuris buvo apdovanotas trimis „Auksiniais scenos kryžiais“. Tuo metu ši pjesė buvo labai šiuolaikiška. Autoriaus požiūris į dramaturgiją, teatrą, aktoriaus darbą buvo išskirtinis. Apskritai manau, kad šiuolaikinė pjesė yra ne ta, kuri būtinai parašyta šiandien, o ta, kuri kuria naują teatro kalbą. Juk būna ir šiandien parašytų, tačiau seno raugo darbų.
2007-aisiais Klaipėdoje stačiau spektaklį pagal Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“. Tai vėlgi buvo labai sudėtingas kūrinys, siejamas su autoriaus biografija. Šiandien jis man šiek tiek primena paskutinę G. Grajausko pjesę.
Tiek prieš dešimtmetį, tiek šiandien Klaipėdos dramos teatro aktoriai nori dirbti ir jie dirba su entuziazmu. Tokiu darbštumu toli gražu ne visi didelių ar mažų miestų teatrai gali pasigirti. Šiandien šiame teatre dirba nauja, labai įdomi aktorių karta.
Labai džiaugiuosi, jog turiu galimybę dirbti su šiais aktoriais, ypač dabar, kai teatras atgimė po rekonstrukcijos. Reikia pagirti ir įstaigos vadybą, ir naująjį vadovą Tomą Juočį.
Jūsų spektakliai išsiskiria modernumu ir netradiciniu pastatymu. Kas formuoja modernų jūsų požiūrį? Ar jis yra įgimtas?
Mano manymu, teatras privalo būti modernus. O dažnai, deja, jis toks nebūna. Žiūrovai yra įpratę ir netgi nori saugaus ir konservatyvaus teatro, kuris diegia tas pačias, laiko patikrintas vertybes, kelia tuos pačius sentimentus, kurių mes nuolat esame išsiilgę. Toks teatras tarsi sukuria iliuziją, jog mes gyvename saugioje sendaikčių krautuvėlėje. Tačiau pasaulis, vertybės keičiasi ir teatras turi eiti koja kojon su pasauliu arba netgi būti visu žingsniu priekyje. Teatras turi įspėti, pranešti kažką svarbaus, supurtyti žiūrovą. Jis turi kalbėti apie tai, ką mes jaučiame, bet kol kas dar nemokame tų jausmų įvardinti. Teatras turi kilstelėti mūsų dabartį ant koturnų.
Žinoma, klasika nemirtinga. Galima statyti spektaklius ir pagal klasikos kūrinius, tačiau tik tuo atveju, jei jie kalba apie čia ir dabar su mumis vykstančius dalykus ir padeda juos suvokti. Dėl to klasiką aš visada stengiuosi statyti moderniai.
Esate minėjęs, kad teatre jus labai domina žmogaus psichologija, tad stengiatės giliai įlįsti į jo vidų. Ar laisvu laiku jūs studijuojate šį mokslą, semiatės psichologijos žinių iš knygų?
Iš tiesų domiuosi psichologija. Tačiau teatre egzistuoja ne vien ji. Siekiant teatre „nupiešti“ žmogaus portretą, vien psichologinės žinios nepadeda. Šis mokslas leidžia išspręsti vieną ar kitą problemą, tačiau atskleisti žmogaus vidų, matyt, gali tik menas.
Daugelis meną sieja su grožiu, pakylėtais jausmais. Kiti, galvodami apie modernų meną, jį įsivaizduoja bjaurų, šokiruojantį. Tačiau egzistuoja neapčiuopiama informacija, esminiai, patys giliausi žmogaus jausmai, kurių negali įvardyti niekas: nei filosofija, nei psichologija, nei matematinės formulės, nei žodžiai - tik menas. Tik jis gali kalbėti apie šiuos neapibūdinamus jausmus ir tik jis leidžia pro juos prasiskverbti bei pažinti.
Vienas pačių geriausių kada nors mano matytų spektaklių buvo jūsų pastatytas „Išvarymas“. Išduokite, kaip įmanoma taip pritraukti žmogaus dėmesį penkių su puse valandos trukmės spektakliu? Kokias klaidas daro kiti režisieriai, kuriems nepavyksta išlaikyti žiūrovo dėmesio?
Pagrindinė klaida yra ta, jog režisieriai, aktoriai, dramaturgai, kritikai dažnai nesuvokia kertinių, nepajudinamų dramaturgijos dėsnių. Apskritai, mano nuomone, silpnoji Lietuvos teatro pusė yra režisūrinė dramaturgija... Juk kiekvienas kūrinys turi savo vidinę kompoziciją, skambėjimą, pradžią, kulminaciją, visa tai reikia kruopščiai apgalvoti.
Na, o „Išvarymas“ yra atskira tema. Kartais dėl aktorių ar net žiūrovų improvizacijos spektaklio trukmė pailgėja dar kokia valanda... Manau, jog populiarumui įtakos darė temos aktualumas, istorija, paremta tikrais emigrantų pasakojimais, puikūs aktorių darbai, muzikinė Sauliaus Prūsaičio dalis, gera režisūra, dramaturginis pajautimas, sklandus kolektyvinis darbas.
Daugelis kūrybinės trupės narių baiminosi, kad penkias valandas truksiantis spektaklis nebus lankomas, nes „kas gi čia tiek išsėdės?“ Tačiau „Išvarymas“ tapo bestseleriu. Norintys pamatyti šį spektaklį nepabūgsta tų penkių su puse valandos ir perka net stovimus bilietus.
Nėra geros dramaturgijos?
Daugeliui jaunų režisierių jūs esate autoritetas. Kas režisūrinio kelio pradžioje buvo jūsų herojus?
Visų pirma - režisierius Jonas Vaitkus. Jis buvo mano mokytojas. Studijų metais maniau, kad jis manęs nieko neišmokė, tačiau buvau perspėtas, kad žinios „išlįs“ su laiku. Teatre statyti spektaklius pradėjau labai anksti, būdamas vos 19-os. Šiandien, praėjus maždaug trisdešimčiai metų, vis dažniau pamatau, kaip daug iš J. Vaitkaus išmokau.
Na, o mano apsisprendimą pasirinkti teatrą, manau, lėmė matyti Eimunto Nekrošiaus spektakliai, tokie kaip „Kvadratas“, „Dėdė Vania“ ir kiti.
Ar kada nors planavote sukurti filmą?
Tikėjau, kad kinas yra pakeliui. Visų pirma planavau stoti į teatro režisūrą ir vėliau mokytis kinematografijos meno. Tačiau teatras mane taip įsiurbė, kad iki šiol filmo taip ir nesukūriau. Tačiau vis dar tikiuosi tai padaryti. Kartu su vienu dramaturgu jau kuriame scenarijų. Tačiau kol kas jokių detalių negaliu išduoti.
Lietuviškas kinas iš žiūrovų ir kritikų sulaukia daug rykščių. Nuobodus, liūdnas, nostalgiškas, lėtas - tokių galima išgirsti apibūdinimų. Kas, jūsų akimis, su mūsų šalyje gimusiu kinu yra blogai?
Vėlgi ta pati problema - nėra geros dramaturgijos, scenarijų, istorijų. Nėra gebėjimo gerai pasakoti. Mano nuomone, „Išvarymas“ galėtų tapti puikiu kino filmu. Keista, kad lig šiol neatsirado geras prodiuseris, kuris užsikabintų už šios idėjos. Tikiu, jog tai seniai būtų įvykę Didžiojoje Britanijoje ar Rusijoje. „Išvarymas“ yra puikiai papasakota paprasto žmogaus istorija ir ji, kaip spektaklyje, taip ir kine, tampa didžio žmogaus istorija. Įsijautę į tokią istoriją žiūrovai tampa savo istorijos herojais.
Vieno kraujo
Jūs įkūrėte ir OKT - Oskaro Koršunovo teatrą. Kaip atsirenkate kolektyvą? Su kokiais žmonėmis nedirbate?
Aš dirbu su tais, kurie nori su manimi dirbti. Su tais, kurie kažkuria prasme yra to paties kraujo. Sunku pasakyti, kaip įvyksta ši alchemija, kaip atsirenku personažą. Dažnai tai vyksta intuityviai.
Ar su jumis dirbti sunku? Esate griežtas?
Aš esu „minkštas“ režisierius. Kai vykstu spektaklius statyti užsienyje, tarkime, Rusijoje, su manimi pradėję dirbti aktoriai sutrinka. Į galvas įkalta Stanislavskio sistema įpareigoja juos stengtis įtikinti režisierių. O aš jų idėjas priimu lengviau, stengiuosi jiems padėti surasti sprendimus, juos skatinu. Esu įsitikinęs, kad aktorius dažnai teisingai mąsto, ir režisierius jam turi padėti išreikšti tas mintis. Jis turi tapti tarsi veidrodžiu. Tačiau to paties rezultato kiti režisieriai tikisi per negatyvą - kritikuodami, „nusodindami“, žemindami aktorių.
Tai, jūsų nuomone, yra blogai?
Toks darbo pobūdis nėra geras. Tačiau yra ir kita medalio pusė - aktoriai labiau gerbia despotą režisierių. Tarkime, Juozas Miltinis buvo nežmoniškai reiklus, ir jis iš aktorių išsireikalaudavo.
Mano žiniomis, jūsų brolis bendradarbiavo su „Apeirono“ teatru. Ar pats esate pastebėjęs šį ir kitus nepriklausomus Klaipėdos teatrus?
Aš daug skaičiau ir girdėjau apie „Apeirono“ teatrą, tačiau dar neteko matyti jų darbų.
Teatras yra žiūronai
Apie jūsų kūrybą žino turbūt visa Lietuva. Tačiau ko tautiečiai apie jus nežino? Galbūt esate labai jautrus?
Būtent. Visuomenė nežino, jog esu jautrus žmogus.
Kokių turite pomėgių?
Vasaras mėgstu leisti prie jūros, Smiltynėje. Šiaip turiu daug pomėgių, tačiau turiu pernelyg mažai laisvo laiko. Kita vertus, mėgstu būti teatre. Būdamas čia, aš gyvenu labiau nei realiame gyvenime. Juk teatras gimsta iš gyvenimo, jis kalba apie tavo gyvenimą ir kitų gyvenimus. Jis man padeda suprasti save. Girdėjau palyginimą, jog teatras yra tarsi juoda dėžutė. Tačiau man teatras yra žiūronai, priartinantys žmones, įvykius.
Daugelį didžių menininkų apnuodijo gardus šlovės skonis. Kokią įtaką visuomenės pripažinimas, apdovanojimai padarė jums?
Šlovė yra sudėtingas dalykas ne todėl, kad tampi „pasikėlęs“. Iš tiesų šlovė veikia klastingai ir net nepajunti, kaip ji tave užvaldo. Tai - lyg nekaltai prasidėjusi priklausomybė. Kaip girtuoklis, nesuprantantis, kad jis geria per daug. Nemanau, kad buvau pernelyg pasidavęs tiems variniams trimitams, bet, analizuodamas daugelį įvykių, suprantu, jog šlovė buvo aplankiusi ir mane.
Kita vertus, šlovę - apdovanojimus, pagarbos gestus, įdomias žiūrovų ir kritikų refleksijas, kritiką - man skaniau „gerti“ užsienyje. Juk pranašu savo šalyje netapsi. Tačiau Lietuvoje ne tik pranašu netapsi, bet, jei pernelyg išsiskirsi, čia būsi suspardytas.
Naktį - geriausi sprendimai
Klaipėdoje netyla diskusijos, kaip išgyventi nepriklausomiems teatrams. Kaip tai pavyksta jūsų teatrui?
Pirmasis spektaklis su OKT buvo „Ten būti čia“. Šis pavadinimas puikiai įvardija, kaip mes tuos metus gyvenome ir šiandien gyvename. Jeigu mes taip dažnai negastroliuotume užsienyje, nedalyvautume festivaliuose, situacija būtų kur kas prastesnė.
Mūsų valstybės požiūris į kultūrą yra labai menkas. Įsivaizduoju, kaip turėtų būti sunku jauniems teatrams. Valstybė pagaliau turėtų susivokti. Juk kultūra nedidelėse šalyse yra tarsi klijai, kurie turbūt vieninteliai dar geba „suklijuoti“ visuomenę.
Anksčiau menininko gyvenimas buvo siejamas su bohema. Net ir šiandien ši uodega velkasi. Tačiau bent jau iš teatralų vis dažniau girdima, jog bohemai tiesiog nebėra laiko. Kaip yra iš tiesų?
Teisybė, nebėra nei laiko, nei sveikatos. Šiuolaikinis menininkas turi labai daug ir sunkiai dirbti. Jis privalo būti ne tik kūrybiškas, bet ir labai verslus. Menininkas dirba dvidešimt keturias valandas per parą. Jis netgi miegodamas dirba. Juk geriausi sprendimai kyla naktį!
Tai kaipgi įmanoma sukurti šeimą?
Na, aš jos ir nesukūriau...
Apie režisierių
Oskaras Koršunovas - vienas garsiausių Lietuvos teatro režisierių, puikiai žinomas visoje Europoje. Režisieriaus biografijoje - įsimintini spektakliai, tapę tiek OKT repertuaro, tiek užsienio gastrolių atramomis. „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Shopping and Fucking“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Dugne“, „Miranda“ bei „Išvarymas“ - tai spektakliai, pelnę pagrindinį „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimą už geriausią metų pastatymą.
O. Koršunovas - 2002 m. Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas. Tarp garbingiausių apdovanojimų - 2006-aisiais įteiktas teatro visuomenėje ypač prestižiniu laikomas Europos naujosios teatro realybės prizas. 2009-aisiais Oskaras Koršunovas apdovanotas Prancūzijos meno ir literatūros ordinu, o dar po metų jam įteiktas Vsevolodo Mejerholdo vardo apdovanojimas. Kone kiekvieno tarptautinio festivalio, kuriame dalyvauja OKT, apdovanojimų ceremonija neapsieina be Oskaro Koršunovo vardo paminėjimo.
