„Visada galvodavau: tik duokite man galimybę“, - prisiminė savo pirmus žingsnius į didžiąją sceną 28 metų operos sopranas Aistė Pilibavičiūtė, šiemet išrinkta Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Metų operos viltimi.
Šią solistę daugelis pastebėjo tik šiemet. Praėjusį sezoną tapusi LNOBT stažuotoja, A.Pilibavičiūtė ėmė kurti didžiojoje scenoje vieną po kito įsimintinus vaidmenis - Valensjenos „Linksmojoje našlėje“, Miuzetės „Bohemoje“, Fraskitos „Karmen“.
Įsiminė ir jos Mikaela Marijaus Adomaičio elektroninėje operos „e-Carmen“ pagal Georges´ą Bizet, pasirodymas su baleto artistais Krzysztofo Pastoro jubiliejiniame vakare. Be to, solistė dainavo Miuzetę ir Klaipėdos muzikinio teatro spektakliuose pajūryje.
Įdomu, kad abi Aistės Miuzetės yra skirtingos, o Mikaela visai neprimena vargšės, nuolankios kaimo mergaitės, kokia dažniausiai vaizduojama „Karmen“ spektakliuose. Ji kaip liūtė kovoja su aistringąja čigone dėl mylimojo Chozė.
Gal ir jūs pati esate tokia nesutramdoma kaip jūsų Mikaela? - paklausiau dainininkės.
Galiu būti visokia - ir lyrinė, ir „kieta“: vieną dieną - vienokia, kitą - kitokia. Kai kam atrodė, kad įkūnyti aikštingąją Miuzetę man turėjo būti sunku, nes esu kukli ir drovi, o kiti sakė atvirkščiai.
Man pačiai viskas įdomu - nenoriu užstrigti lyrikoje.
Ne kartą minėjote, kad trokštate būti šiuolaikiška solistė. Kaip tai įsivaizduojate?
Man neįdomi statika operoje. Yra solisčių, kurioms trukdo net aukštakulniai bateliai.
Mano idealas - tokios artistės kaip sopranas Ana Netrebko. Ji šiuolaikiška, nes ne tik puikiai dainuoja, bet ir vaidina, šoka, alsuoja scenoje laisve ir trykšte trykšta teigiama energija. Fantastiška, kai dainininkas gali visa tai suderinti. Man patinka tokie iššūkiai.
Aišku, visur turi būti saikas. Kai užduočių būna per daug, nukenčia vokalas. Tačiau man pačiai dar nereikėjo verstis per galvą.
Tiesa, kai mokiausi Austrijoje pagal „Erasmus“ mainų programą, teko kurti labai neįprastą - nėščią - Mikaelą. Mat „Karmen“ scenas režisavo studentai - jie nėrėsi iš kailio, kad pasirodytų kuo originaliau. Mano Mikaelą čigonės puldinėjo kaip gyvatės, o Chozė, maldaujamas grįžti namo, ją tėškė įnirtęs ant žemės.
Vis dėlto ir tokia traktuotė neprasilenkė su kūrinio logika, net kėlė daugiau užuojautos herojei. Manau, šis darbas turėjo įtakos „e-Carmen“ Mikaelai. Ji tvirta, nes į kalnus pas mylimąjį gali eiti tik stipri moteris.
Operos dainininkui vien balso tikrai neužtenka. Labai svarbus yra artistiškumas, mokėjimas atsirinkti grūdus nuo pelų. Tu turi būti ir jautrus, ir stiprus.
Mikaela jums buvo didžiausias karjeros iššūkis?
Nepasakyčiau. Ir Miuzetė nebuvo didelis iššūkis, nors sukūriau dvi skirtingas Miuzetes. Normalu, kad režisierių užduotys statant tą patį veikalą skiriasi ir visai nesunku persiorientuoti, kai muzikinė partija nekinta. Be to, kurti personažą padeda rūbai, kolegų impulsai.
Sunkiau būtų, jei spektaklyje atsirastų arijų iš kitų kūrinių ar keistųsi kalbamasis tekstas, kaip būna operetėse. Jos statomos kur kas laisviau negu operos.
Man iššūkis būtų padainuoti, tarkime, Džuljetą Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“ ar Adiną „Meilės eliksyre“. Tai didelės „bel canto“ partijos. Dėl jų gal net važiuočiau pasimokyti į kokius meistriškumo kursus.
Kas jus atrado operai?
Mano dėstytoja Julija Stupnianek. Kai prieš dešimt metų buvo minimos Wolfgango Amadeaus Mozarto gimimo 250-osios metinės, ji važinėjo po Lietuvą su edukaciniais projektais ir atvyko į mūsų miestelį - Žemaičių Kalvariją.
Mes su vietos vargonininke buvome parengusios jubiliejaus proga W.A.Mozarto dainelę. Mane išgirdusi J.Stupnianek iš karto paragino stoti į dainavimą.
Aš visada maniau, kad muzika bus tik mano hobis, nors dainavau nuo vaikystės - ir bažnyčios chore, ir mokyklos renginiuose. Mano repertuaras anuomet būdavo Marijampolės vaikų popgrupės „Olialia“ dainelės ir lietuvių estrados šlageriai.
Be to, baigiau chorinio dainavimo kursą Plungės muzikos mokykloje - jos pedagogai tikėjosi, kad suksiu į muziką. Bet nesijaučiau pakankamai savarankiška, kad galėčiau stoti į konservatoriją Klaipėdoje. Noras dainuoti tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo.
Kai susitikome su J.Stupnianek, kaip tik buvau pasiilgusi dainavimo. Taigi įstojau į parengiamuosius kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Jau po pirmųjų metų galėjau stoti ir į akademiją - man gerai sekėsi, visada mokiausi dešimtukais. Bet supratau, kad reikia laiko subręsti balsui ir man pačiai, todėl neskubėjau.
Kuo daugiau į save investuoji, tuo daugiau vėliau girdisi balse.
Turbūt jaučiatės labai laiminga, atradusi savo pašaukimą?
Ne visada taip jaučiuosi - būna visko. Tenka su savimi pakovoti. Prieš einant į sceną mane dažnai apima netikrumas. Jam atsitraukus, susiduri su kitomis problemomis.
Kai studijavau LMTA, nebuvo psichologijos užsiėmimų, o dainininkams jų reikia dėl begalės dalykų - ne tik dėl scenos baimės. Dainavimas - tai ištisa filosofija, apie jį galima kalbėti valandų valandas, kaip apie religiją.
Pati ieškodavau ir tebeieškau atsakymų į rūpimus klausimus skaitydama, domiuosi psichologija, ezoterika.
Kaip trumpai nusakytumėte savo gyvenimo filosofiją?
Stengiuosi gyventi šia diena, padaryti šios dienos darbus geriausiai, kaip sugebu. Jeigu kyla koks didelis noras, jį įgyvendinu, bet savęs neprievartauju. Jei imsi save spausti, pradėsi stresuoti, nervintis - nukentės balsas ir dainavimo kokybė.
Be to, daug svarbių dalykų nutinka netikėtai. Pavyzdžiui, kai kuriuos savo vaidmenis žinojau prieš pusę metų, bet neplanavau iš anksto dainuoti Miuzetės Klaipėdoje ir Palangos koncertų salėje, pasirodyti „e-Carmen“.
Kai susitelkti į dabartį, viskas klostosi sėkmingai. Svarbiausia neužsisėdėti vienoje vietoje, tobulėti. Pastangos nelieka nepastebėtos. Metų operos vilties apdovanojimas tai patvirtino. Šis įvertinimas man labai svarbus - jis parodė, kad dirbu teisingai.
