Belgijoje gyvenančią Vilmą Pitrinaitę geriausiai žinome kaip šokėją ir choreografę, po kurios spektaklių Lietuvoje jaučiamės arba „išnešti“, arba nieko nesupratę. Nekeista, kad jos asmenybė atsidūrė intymumui skirtame žurnalo numeryje – Vilma kūryboje nepripažįsta savęs gėdijimosi ir leidžia bet kuriam asmeniniam atradimui transformuoti jos šokio išraišką. Menininkės spektakliai provokatyvūs, tačiau nebūtinai provokuojantys; atviri, tačiau nieko neprikišantys; seksualizuoti, bet visuomet tikslingai. Intymumas jai reiškia ne vien santykį su savo menu – tai ir techninė kūrybos priemonė, ir tyrimo objektas. Tad pokalbyje jį ir tyrinėjame su Vilma – kūrėja ir žiūrove.
-----
Apie ką pagalvoji išgirdusi intymumo sąvoką?
Galvodama apie intymiausius momentus geriausiai prisimenu du atvejus. Pirma – pasibučiavimus su mylimu žmogumi viešoje erdvėje. Tuomet aplinkiniai nebeegzistuoja – esame viešumoje, tačiau intymumas įgalina susikurti nuo aplinkinių ginantį stiklinį gaubtą ir nebegalvoti apie išorę.
Antras pavyzdys neseniai nutiko krumpo šokio klasėje, kur visi šokome ratu. Po mano pasirodymo į vidurį išėjo mokytojas ir visą laiką šoko žiūrėdamas man į akis. Nors jo šokį ir tai, kaip jis mane stebėjo, matė visi, tame žvilgsnyje susikūrė intymi asmeninė erdvė, kurioje mokytojas geriau nei bet kokiais žodžiais paaiškino, ko iš manęs nori ir ką aš darau nepakankamai. Po šios patirties apsiverkiau ir iš naujo permąsčiau, kaip šoku krumpą ir ką apskritai čia darau.
Tad man intymumas reiškia gebėjimą išlikti asmeninėje erdvėje, nepriklausomai nuo išorinių sąlygų.
Intymu yra tai, kas išlieka asmeniška net kai esi apsupta su tuo nesusijusių žmonių?
Pirmiausia – būtent tai, kas nesusiję su kitais. Man kritiškai svarbu, kad bet kurioje bendruomenėje apsibrėžtume, kas nesame. Suprantu, kad geriau apsibrėžti, kas esame. Tačiau kartais to padaryti nepavyksta, tad svarbu bent jau žinoti, kas nesame. Tai susiję su intymumu kaip erdve – apsibrėžiame, kad nesame ten ir kad esame čia: šioje erdvėje, su šiais žmonėmis.
Pati spektakliuose žiūrovus prisileidi labai arti savo gilios esybės, kuri – kaip ir kiekvieno žmogaus – yra absurdiška. Todėl ketinau klausti, kaip tau pavyksta pasitikėti žiūrovais ir kaip pajauti, kiek jie pasiruošę priimti tavo intymumą. Tačiau iš to, ką pasakei, spėju, kad nekuri visiems bendros erdvės – tiesiog atsineši savo pačios intymumą ir su juo būni.
Nesieju intymumo su pasitikėjimo klausimais – jį arba priimi, arba ne. Tad nejaučiu poreikio pratintis pasitikėti žiūrovais – jie patys pasirenka ateiti į mano erdvę, kuri nebėra šioje realybėje ir kurioje aš galiu būti kaip noriu. Apskritai bandau kurti ratą, kuriame tarp manęs ir žiūrovų viskas yra atvira. Jei jaučiu, kad mano ratas užsibaigia manimi, nes už jo stovi siena, tuomet bandau rasti plyšius ir pro juos pralįsti. O jei kažkas vis tiek lieka išorėje, aš pati galiu „ištraukti“ į tą išorę savo vidų.
Ar kitų menininkų spektakliuose dažnai pasijauti jų intymaus pasaulio dalimi?
Taip. Man, kaip žiūrovei, šis susiliejimas su kito žmogaus intymumu yra pats svarbiausias dalykas. Aš atsinešu empatiją, o atlikėja(s) – vidinį monologą ar, kaip vadina Krystianas Lupa, peizažą. Taip jungiasi vidus ir išorė. Galbūt skamba sudėtingai, tačiau kaitalioti išorę ir vidų mums yra natūralu.
Aš taip pat svarsčiau apie tai, kad menininko pasidalinimas tuo, kas intymu, ir galimybė žiūrovui pačiam panirti į savo intymias patirtis yra vienas svarbiausių ryšyje tarp stebinčio ir žiūrinčio. Tik galvoju, ar tokiu atveju asmenybės neiškeliame virš meninės raiškos? Juk intymumas liudija ne kūrėjo, o asmenybės interesus. Šokyje tai dažniausiai virsta kūryba vien dėl to, kad naudojamos apibrėžtos technikos. Teatre – nebūtinai, ten lengviau pateikti intymumą kaip spektaklio esmę.
Tu visiškai teisi, intymumas teatre ir šokyje labai skiriasi. Pavyzdžiui, man nėra artimos Antono Čechovo pjesės, kuriose fiziškai nieko nevyksta ir visą erdvę turi užimti platus veikėjų vidinis pasaulis. Čechoviškame šokyje fiziškai niekas nevyktų, bet būtų hiperbolizuojamos emocijos. Šokyje kūnas automatiškai yra intymus – to nebereikia stiprinti. Judant sunkiau meluoti. Teatre siekiant parodyti publikai intymumą jis hiperbolizuojamas, vaidinamas, apie jį kalbama.
Šiuo atžvilgiu man kur kas paveikesnis yra prancūzų naujosios bangos žanras – žodžio-garso teatras, kuriame tekstas sakomas bejausmiu tonu ir koncentruojamasi į žodžius, o ne personažą.
Kitu atveju labiau noriu klausytis choro, brechtiškai kontekstualizuojančio ir komentuojančio personažo socialinę erdvę.
Šiuo atžvilgiu tavo pačios spektakliai laiko pusiausvyrą – atveri vidinį pasaulį ir transformuoji jį į / per socialines problemas. Kokios priemonės padeda tai daryti?
Viena jų – stand-up žanras, kurio forma reikalauja pasakoti apie save. Nesvarbu, kalbėsi apie tikrus įvykius ar sapaliosi bet ką – toks pasakojimas skambės intymiai.
Kita forma – abstraktus menas. Savaime jis nei kūrėjui, nei žiūrovui nesufleruoja nieko konkretaus. Tad norėdama abstrakcijomis kažką pasakyti, turiu leistis į savo pačios gelmes.
Neseniai Paryžiuje lankiausi Marko Rothko paveikslų parodoje. Kažkas pagalvotų: ką tu tose abstrakcijose pamatysi? Bet pamatai – kaip siaubingai ten viskas intymu!
Po šios parodos darkart persvarsčiau patirtis krumpe, kur manęs kartais klausia, ką šokdama jaučiu. Neretai turiu nemeluodama pripažinti: nieko nejaučiu! Tiesiog bandau atlikti reikiamus judesius, kombinacijas ir paskleisti reikalingą energiją. O juk panašiai kartais nutinka ir spektakliuose. Vadinasi, kartais pameluoju publikai, jog duodu jai kažką labai asmeniška, nors iš tikrųjų vien tik atlieku choreografiją.
Aš dabar irgi susimąsčiau apie Rothko... Jei žmogus tapė visą gyvenimą, greičiausiai tokia išraiška jam buvo pati intymiausia. Tik nemanau, jog kiekvienas tai būtinai pamatys. Percepcija priklauso ir nuo to, ar žiūrinčiajam apskritai priimtina menininko pasirinkta forma. Jei man nepatinka abstraktus menas, tikrai neišgyvensiu jame nieko intymaus.
Gal čia viena priežasčių, kodėl Paryžiaus parodos aprašyme buvo parašyta: nenueikite, pažiūrėkite ilgiau, duokite sau laiko ir kažkas atsivers; o jei neatsivers, galėsite tiesiog išeiti. Labai neįprastas aprašymas! Manau, kad paroda ir buvo apie tai, kiek žiūrovas pats gali atsiduoti, kad galiausiai būtų pervertas Rothko intymumo. Ar tai gali nutikti žmogui, pratusiam ne prie kvietimų bendroms intymioms patirtims, o prie manipuliacijų intymumu?
Manipuliacijoms, manau, priskirtinas paviršutiniškas seksualizuotas turinys. Daliai žmonių būtent tai reiškia intymumą, nors aš veikiau vartočiau žodį „tabu“. Tavo spektakliuose taip pat yra nuogo kūno ir seksualizavimo, tačiau tai neatrodo provokatyvu. Veikiau – ironiška: šitaip daro visi, tai ir mes padarysim. Ar tau tokia išraiška yra intymi?
Taip. Bet man apskritai patinka žmogaus kūnas – jis labai gražus.
Ir drauge manau, kad žadinti žiūrovų susidomėjimą sekso ir nuogo kūno išraiškomis yra paviršutiniška. Tai su scenos partnere Emily Gastineau aiškiai pajutome Briuselyje, rodydamos spektaklį „Match“. Jame yra scena, kurioje rungtyniaujame stengdamosi prieš savo individualias kameras sukurti įspūdingesnį vaizdą, nei ką tik parodė „konkurentė“. Vienu metu, mėgdžiodama mano veido išraiškas, Emily nusimovė kelnaites ir į kamerą atsuko savo nuogą užpakalį. Ji laimėjo spektaklyje vykstančias varžybas, tačiau iš reakcijų supratome, kad tokiomis priemonėmis pasiekta pergalė nėra vertinga.
Kur tuomet yra tavo kaip atlikėjos ir kaip žiūrovės intymumo ribos?
Geras klausimas. Kaip žiūrovė turbūt priimu viską, nes pasirinkusi ateiti į menininko pasirodymą, aš automatiškai sutinku būti tame, ką jis pasiūlys. To tikiuosi iš žiūrovų ir savo spektakliuose.
Tai ribų kaip ir nėra?
Kaip ir nėra.
Gali improvizuodama eiti labai toli ir net negalvoti apie save kaip apie Vilmą, turinčią paslapčių, o iš žiūrovų tikiesi, kad jie tave priims ir atsivers natūralioms savo pačių reakcijoms?
Taip. Būtent to – be jokių pastangų, natūraliai – siekiu savo spektakliuose. Pati esu pratusi nevertinti žmonių; mane to išmokė mama.
Žinai, prisiminiau patirtį, kurioje buvo laviruojama mano, kaip žiūrovės, ribomis. Kažkada Šveicarijoje, Ciuricho festivalyje, dalyvavau „Žiūrėk ir kalbėk“ (angl. „Watch and Talk“) programoje. Joje susirinko žmonės iš viso pasaulio: žiūrėjom spektaklius ir pristatėm savo darbus. Vienas Kuboje gyvenantis aktorius savo viešbučio kambaryje surengė mini spektaklį: sėdėjo nuogas ant lovos ir pasakojo labai intymią istoriją. Viskas buvo taip arti realybės, kad kažkuriuo momentu nebesupratau, kur esame: erdvė maksimaliai sulaužyta. Man to buvo beveik per daug.
Kaip manai, ar toks menas vis dar profesionalus? Ir kaip apskritai supranti, ką reiškia veikti profesionaliai intymiai?
Tai reiškia suvokti ir išlaikyti distanciją. Ją parodyti galima ir techninėmis priemonėmis – pavyzdžiui, pajuokaujant ar kitaip parodant, kad autorius suvokia, jog jo kūrinys yra sąlygiškas. Nežinau – kad ir kažkam užgesinus, o tada vėl įjungus šviesą. Sąmoningai priminti, kad viskas surežisuota.
O grįždama prie kubiečio aktoriaus, pasakyčiau taip: jei jo tekstas būtų blogai parašytas, tuomet svarstyčiau, kiek tai buvo profesionalu ir ar tai iš tiesų meno kūrinys. Tačiau tekstas buvo puikus.
Tad suprantu, iš kur kyla tavo klausimas: kartais intymumas scenoje nėra menas, nes nei atlikėjo kūnas, nei išraiškos forma nėra „atidirbti“. Tuomet žiūrovas mato „gatavą“, ką tik iš menininko ištrauktą „mėsą“ ir tai taip intymu, kad net nebeįdomu.
Vis dėlto manau, kad iki neprofesionalumo intymių kūrinių yra labai nedaug.
Ar pati savo kūryboje esi kada nors atsidūrusi ant tokios neprofesionalumo ribos?
Laviruoti ant šios ribos – ir niekada jos neperžengti – man turbūt yra įdomiausia. Tik šiandien jos peržengti turbūt net negalėčiau, nes šoku jau dvidešimt metų ir tiesiog nebesu „nekalta“. Kitaip yra, pavyzdžiui, kai rašau tekstus savo spektakliams – dažnai atrodo, kad jau žengiu per ribą, tačiau tai neįvyksta, nes daug dirbu. O jei staiga nuspręsčiau surengti savo tapybos parodą, per naktį išreiškusi save ant drobės – va tai veikiausiai būtų neprofesionalu. Net sakyčiau, kad rezultatas būtų ne neprofesionalus intymumas, o šūdas, kadangi nieko intymaus ir nesugebėčiau tokiu būdu perteikti.
Vis dėlto man kur kas baisesnė yra kita ribos pusė – neintymus profesionalumas.
-----
„Teatro žurnalas“
