Nors šiuo metu aktorius Mikalojus Urbonas gyvenimo be teatro neįsivaizduoja, tačiau kelionė jo link galėtų virsti atskiru spektakliu. Po mokyklos jaunuolis neketino pasukti aktorystės keliu, tačiau po metų į teatro studijas kiek pastūmėjo šaukimas į kariuomenę. Vėliau darbą su režisūros žvaigždėmis ir vaidmenis teatre bei kine keitė ne tik emigracija, bet ir darbas už baro ar fabrike.
Prireikė pertraukos
Esate klaipėdietis?
Taip. Baigiau Klaipėdos Vydūno vidurinę mokyklą. Paskui - Klaipėdos universitetas. Bet čia buvo visko. Įstojau į Gedimino Šimkaus kursą, vėliau išėjau akademinių atostogų. Po jų grįžau pas Gytį Padegimą ir Darių Meškauską.
Kaip sekėsi mokslai pas juos?
Jie tiko mano pasaulėžiūrai. Ten aš jaučiausi laisvas. Nesakau nieko bloga apie pirmąjį dėstytoją. Tiesiog su jais atsivėrė daugiau mano vidaus. Aš studijavau režisūrą, ne aktorystę, nors ir esu aktorius. Jau nuo pirmojo kurso buvo aišku, kad režisieriaus iš manęs nebus ir man reikia lipti į sceną.
Šaukimas - likimo lapelis
O kaip studijų pasirinkimas? Kodėl teatras?
Tai - legendinė mano istorija. Po mokyklos metus nieko neveikiau. Po metų nieko neveikimo atėjo mano likimo lapelis - šaukimas į armiją. Tais metais universitete rinko būsimų režisierių kursą. Aš su savo ne itin gerais pažymiais pamaniau, kad reikia pabandyti. Priėmė. Neneigsiu, teatro nuo mano vaikystės nebuvo, aš niekada niekur nebuvau vaidinęs, stovėjęs ant scenos, bet teatras man patiko. Mano tėvas dirbo teatre, visada vaikščiodavau į spektaklius. Galbūt kai kas buvo įsėdę, bet reikėjo tos kibirkštėlės, kad atsigaivintų.
Įdomu, kaip viską būtų pakeitusi tarnyba.
Jeigu būčiau išėjęs į armiją, metus ten išbuvęs ir kaip tada viskas būtų pasisukę - net nenutuokiu. Bet džiaugiuosi, kad atsitiko taip, kaip atsitiko. Niekada negalvojau būti aktoriumi, o dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo be to. Matyt, reikėtų padėkoti žmonėms, pas kuriuos aš mokiausi, kad sugebėjo sudominti. Mano planas buvo tiesiog įstoti ir nebevaikščioti į paskaitas. Kam ten eiti, jeigu galiu nueiti į armiją ir pasakyti, kad studijuoju - viso gero.
Mamai nebuvo staigmena? Nebandė atkalbėti?
Ne. Mano mama stojamiesiems man dar ir korepetitorių rado. Tada aš sąžiningai ruošiausi gerą mėnesį.
Teatro studijos, darbas teatre keičia žmogų?
Mano atveju - be abejo. Mokykloje nieko neskaičiau. Net nežinau, kaip egzaminus pavyko išlaikyti. Nors šiaip skaityti pradėjau labai anksti. Visas pasakas W.Hauffo, Grimmų pats perskaičiau. Dar buvo tokia sena sovietinė knyga apie antiką - mokėjau visus Heraklio žygdarbius mintinai. Galėjau naktį pažadintas išvardyti ir visus papasakoti. Kai įstojau, jau tiesiog reikėjo pradėti skaityti. Be to, buvo gėda prieš kitus bendramokslius. Buvo labai apsiskaičiusių atvažiavę - sėdžiu, „karpau“ ausimis ir neturiu ką jiems pasakyti ar paantrinti. Tada ir prasidėjo - viską iš eilės ir po du kartus. Tik nesu perskaitęs nė vienos F.Dostojevskio knygos, bet mačiau rusiškus serialus - visų garsiųjų romanų inscenizacijas.
Emigracija, fabrikas, teatras
Kas vyko po studijų?
Po studijų buvo visko. Kauno dramos teatre - vienas sezonas. Tai buvo nepamirštama patirtis, nes pats pirmas mano spektaklis profesionaliame teatre buvo pas Joną Jurašą. Aš apie tą žmogų buvau tik knygose skaitęs, ir atrodė, kad jis jau seniai turėtų būti negyvas. Personažas, mitinė būtybė. Dar buvo su G.Padegimu didelis spektaklis apie Juozapą Albiną Herbačiauską. Aš jį ir vaidinau. Paskui mūsų keliai išsiskyrė. O tada buvo ir Anglija, ir Vilnius, ir darbas už baro, ir vėl Klaipėda, Prancūzija. Ir galiausiai vis tiek - Klaipėda. Aš toks užkietėjęs klaipėdietis - grįžau čia. Ir paskutinis mano darbas, prieš ateinant į Klaipėdos dramos teatrą, buvo baldų gamykloje.
Ar meniškos sielos žmogui nėra sunkus toks darbas psichologiškai?
Visiems jis sunkus. Aš dirbau su žmonėmis, kurie ten po 20 ar 30 metų dirba. Iš visos mūsų komandos buvo keletas, kurie manęs klausė, ką aš ten veikiu. O su teatru viskas nutiko labai netikėtai. Mes su vienu draugu, Mariumi Pažerecku, pastatėme tokį spektakliuką „Skerdynių dievas“ Klaipėdos pilies teatre, o režisierius Darius Rabašauskas savo naujam spektakliui ieškojo pagrindinio personažo. Jis atėjo, pasižiūrėjo mūsų „Skerdynių dievą“, ir po poros savaičių sulaukiau skambučio.
Pavojingas aktorius
Jaunam aktoriui tapti teatro trupės nariu yra pasiekimas?
Vaidinti yra pasiekimas. Kaip mums sakė G.Padegimas - pavojingiausias aktorius yra nevaidinantis. Tada jis vaikšto ir kitiems aiškina, ką ir kaip daryti. Kai aiškina, ką daryti - dar ne taip blogai, bet kai aiškina, kaip daryti - blogiau nei blogai. Aš jau buvau ant pavojingo aktoriaus ribos. Tačiau vis kai kas atsirasdavo. Nebuvo taip, kad vien fabrikuose sėdėčiau. Nuvažiuodavau į Vilnių kokiame nors filme nusifilmuoti.
Nesužavėjo kinas?
Ten viskas taip ilgai užtrunka. Ne veltui filmus filmuoja dvejus ar trejus metus. Jimas Jarmuschas savo „Kava ir cigaretės“ filmavo 17 metų. Aišku, kitos aplinkybės buvo - reikėjo tas visas žvaigždes surinkti į vieną krūvą. Kiną įdomu pamatyti iš šalies. Jeigu niekada nesi buvęs filmavimo aikštelėje - kosmosas ten. Man nepatinka tai, kad ten lyg ir nėra vaidmens tąsos. Žinoma, kiti pasakoja, kad „neišeina“ iš vaidmenų, kraustosi iš proto.
Bet taip gali būti ir po spektaklio.
Taip, gali. Yra aktorių, kurie beprotiškai ieško personažų. Man viskas gimsta intuityviai. Būna aktorių, kurie ateina dideliu bagažu ir jau viską turi. Nors gali būti, kad režisierius pasakys, kad visai kitaip turi būti. Tada viskas išsirutulioja vos ne iki muštynių. Ir jų keliai išsiskiria. Bet turi turėti vardą, kad galėtum taip „putotis“ prieš režisierių.
Teatre jaučiama hierarchija?
Tikrai ne. Tai yra tarsi viena didelė šeima - visi vieni kitais labai rūpinasi. Po premjerų netgi dovanas vieni kitiems dovanoja. Kiti aktoriai, kurie kartu nevaidino, būtinai ateina į grimerinę, pasveikina, pasako pastabų. Aišku, yra „jūs“ ir „tu“. Tai yra labai normalu.
Bėgti nebenori
Klaipėdos dramos teatre dirbate nuo 2016 m. Ar vėl nesinori staigaus posūkio: kažkur išvykti, viską pakeisti?
Tikrai ne. Čia yra labai gerai. Artėja naujas sezonas, jau yra numatytų spektaklių. Kur čia bėgiosi. Man jau 33-eji - nebėra kur bėgioti.
Esate Klaipėdos patriotas? Kituose miestuose galbūt menininkui perspektyvų daugiau?
Vilnius yra atskira respublika. Kad ten patektum - nežinau, ko reikia. Kaunas - su savais „pričiūdais“. Bet man ir čia gerai. Yra labai geras sakinys spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“. Klausia: „Ar tu niekur nevažiuosi?“ Atsako: „Ne, man ir čia gerai.“ Man patinka šitas mažas miestas, žmonių nedaug, visi aplink pažįstami. Aš čia gerai gyvenu - turiu darbą, turiu draugę, turiu namus. Ne vieną tokį pažįstu, kurie moka susirinkti daiktus ir išvažiuoti. Aš taip nemoku. Mane traukia atgal. Pavyzdžiui, negaliu pakęsti Anglijos. Du kartus esu ten buvęs, lyg ir gyvenau. Ne mano šalis, ir nors tu ką. Kembridžas - miestas-muziejus. Nesu tokiame buvęs dar niekada, bet kažkas ten ne taip. Sistema kažkokia ne tokia - vis ko nors nemoki, o kai aš ko nors nemoku, mane labai nervina. Kaip ir sako dauguma emigrantų, tu jautiesi pašalinis. Žmonės ten pragyvena 20 metų ir draugų neturi.
Apie alkanus menininkus
Po rekonstrukcijos visi tikėjosi teatro atgimimo. Kaip vertinate situaciją?
Sunku pasakyti. Iki rekonstrukcijos buvo daugiau aktorių - Nelė Savičenko, Vytautas Anužis, kurie į Vilnių išvažiavo. Kiek numirė per tą laiką. Bet ne pastatas teatrą keičia, o žmonės. Labai viliuosi, kad ta injekcija manęs ir Jono Baranausko buvo visai gera, o gal netgi reikalinga. Buvo taip, kad vienas žmogus tempė visą teatrą. Aišku, taip yra buvę, kai eita žiūrėti į vieną žmogų. Dabar laikai pasikeitė. Kai kurie turi kitus darbus, net savo firmas atsidarė. Jeigu neklystu, Klaipėdoje yra mažiausi atlyginimai.
Gal menininkas turi būti alkanas ir liūdnas?
Tai, kad menininkas turi būti alkanas ir liūdnas, manau, atėjo iš XX a. pradžios, kai tiesiog visi tikrai buvo „ubagai“. Aktoriai, dailininkai, skulptoriai. Amedeo Modigliani nuo bronchito numirė kažkur ant pleduko, o dramaturgas Alfredas Jarry taip ir valkiojosi 20 metų su tais pačiais drabužiais, žaliu skėtuku girtas po Paryžių. Parašė dvi ar tris pjeses. Viena iš jų iki šiol žinoma - „Karalius Ūbas“. Būsi alkanas - būsi paliegęs. Kokia kūryba, jeigu tau galvoje sukasi cepelinai arba sriuba?
Neteko tėvo
Vaidinate nemažai dėmesio sulaukusiame spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“, kuris turi nemažai sąsajų su „Klaipėdos“ redakcija.
Aš vaidinu fotografą. Tik nežinau, kurį. Turbūt jau neegzistuojantį. Visi bandė man primesti mano tėvą, nes jis buvo fotografas. Nieko panašaus. Nė per nago juodymą nėra mano tėvo tame vaidmenyje.
Jūsų tėvas buvo gerai žinomas fotografas Raimundas Urbonas. Kai jo netekote, buvote paauglys. Turbūt trūko tėvo.
Man buvo penkiolika. Gruodį jau bus 18 metų, kai jo nėra. Kai jau subrendau, jaučiau, jog vis dėlto trūko tėviško patarimo, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Augau su mama, močiute, sese. Iki šiol būna situacijų, kai galvoju, kaip reikėtų elgtis. Koks kitas draugas, kurio tėvai gyvi iki šiol, labai lengvai išsprendžia tą problemą, o man ji neišsprendžiama kažkodėl.
Tėvas žuvo per audrą, tiesa?
1999-aisiais buvo garsusis Anatolijus - uraganas, kuris čia, Klaipėdoje, viską išvartė velniop, nuplėšė stogus. Tikslios istorijos mes patys nežinome iki galo. Jį tiesiog rado aplink piliavietę esančiame vandenyje, kur dabar jachtos stovi. Mes nežinome, kas atsitiko. Gal kas įstūmė, gal vėjas nupūtė. Tiesiog rado tame vandenyje, ir tiek. Dabar, kai praėjo daug laiko, susitaikiau. Labai keista - per šituos 18 metų tėvą sapnavau gal penkis kartus. Kai tuo tarpu mano močiutė, kuri dabar jau mirusi, sapnuodavo jį labai dažnai. Regis, turėtų lįsti prisiminimai, smegenys turėtų kažką daryti. Net neįsivaizduoju, ar jis džiaugtųsi dėl to, ką aš šiandien veikiu. Turbūt džiaugtųsi, mama džiaugiasi. Mama labai džiaugėsi sužinojusi, kad mane priėmė į teatrą. Ji labai džiaugėsi ir tada, kai įstojau.
Vizitinė kortelė
Gimė 1984 m. liepos 26 d. Klaipėdoje.
2003 m. baigė Klaipėdos Vydūno vidurinę mokyklą.
2013 m. Klaipėdos universiteto Menų fakultete - režisūros studijas.
Nuo 2016 m. Klaipėdos dramos teatro aktorius.
Nevedęs.
