Pokalbis su šokėja Giedre Kirkile.
Giedrė Kirkilė šoko tokiuose Vyčio Jankausko šokio teatro spektakliuose kaip „Dekreacija“ (2023), „Nematomas šokis“ (2021), „Agonija“ (2017), „Akloji dėmė“ (2015), „Judantys taikiniai“ (2011), „Liepsnos virš šaltojo kalno“ (2010), „Budėjimai“ (2008), „Žinia“ (2007) ir kt. 2023 m. sukūrė judesio monospektaklį „Kraitis“ („Vileišio 18“). Nuo 2014 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).
-----
Šiuolaikinio šokio scenoje kuriate daugelį metų. Vis dėlto nuo ko šiandien jums prasideda šokis?
Viskas prasideda nuo raiškos per kūną – tai vienas didžiausių mano įkvėpimo šaltinių. Žmogaus kūnas nepaliauja manęs žavėti, gilinuosi į tobulą jo anatomiją ir neaprėpiamas judesio niuansų galimybes. Būtent kūno pažinimas ir judesio tyrinėjimas išlaikė mano susidomėjimą choreografija ir šokio pasauliu. Dažnai pagalvoju, kad jei praktikuočiau kitą šokio stilių, turintį konkrečią judesių leksiką ir žodyną, veikiausiai greičiau būčiau praradusi smalsumą ir aistrą. Nuolatinė galimybė nustebti, kurią siūlo šiuolaikinio šokio sritis ir kūno tyrinėjimas, man yra be galo svarbi. Esu įsitikinusi, kad judesys, neverbalinė kūno raiška padeda mums geriau pažinti kitus žmones, perduoti ir priimti informaciją kitais būdais nei kalba. Juk bendraudami su kitais apie du trečdalius „žinutės“ gauname ne per žodžius ir jų prasmę. Todėl ir šokio menas turi galimybę veikti kitaip nei teatras, muzika ar dailė. Ne mažiau ar daugiau, o tiesiog kitaip.
Vienas iš jūsų LMTA dėstomų dalykų yra improvizacija. Kaip ji atsirado jūsų šokio kelyje?
Šiuolaikinio šokio praktikoje – tiek kuriant, tiek ugdant šokėjus – improvizacija yra neatsiejama proceso dalis. Skirtingi jos metodai ir prieigos naudojamos kūno sąmoningumui lavinti, judesio elementams ir kokybei pažinti, kūrybiškumui ugdyti, meninėms idėjoms tyrinėti bei plėtoti. Per kūrybinį procesą improvizacija tampa pagrindiniu įrankiu ieškant formos, kuri tiktų konkrečioms meninėms idėjoms išreikšti. Šiuolaikinio šokio kūrėjai dažniausiai kelia klausimą ne apie tai, kuriuos judesius panaudoti ir kaip gražiau juos sukomponuoti, o apskritai – kodėl ir kaip šiame darbe judėti, todėl improvizaciniai gebėjimai tampa itin svarbūs.
Kokia improvizacijos įtraukimo į šokio pamokas ir pasirodymus nauda? Kaip ji prisideda prie šokėjų meninio augimo ir raiškos?
Sunku į šį klausimą atsakyti trumpai, nes tai plati tema. Lengviau pasakyti, kas nutiktų, jei nebūtų improvizacijos. Mano įsitikinimu, jei šokėjas mokomas tik kuo tiksliau atkartoti konkrečius judesius, tada lieka labai mažai vietos kūrybiškumui ir individualumui. Kūnas laikomas tik priemone, paklūstančia išorės nurodymams, ir vertinamas tik pagal tai, kiek atitinka kažkieno sugalvotus estetinius standartus. Šokėjas tampa nuasmenintu įrankiu – be savo istorijos, individualumo, jo kūno specifiškumo ir subjektyvumo. Man tai nepriimtina nei kaip žmogui, nei kaip menininkei, o ir neįdomu kaip žiūrovei. Mokytis technikos ir konkrečių judesių atlikimo reikia, tačiau lygiagrečiai turi būti metodai, padedantys šokėjui pažinti bei suvokti savo kūną iš vidaus ir plėsti judesių žodyną, kuris leistų jam atskleisti savo individualumą ir suteiktų kuo platesnes meninių idėjų išraiškos galimybes.
Kokią įtaką improvizacija ir jos technikos turėjo kuriant solinį darbą „Kraitis“?
Judesio improvizacija visad buvo mano kūrybinio proceso pagrindas. Improvizuojant susipina intuicija, temos apmąstymas, analizė ir įvairių fizinių užduočių tyrinėjimas. Kurdama „Kraitį“ turėjau didelių abejonių dėl paties šokio – kodėl ir kaip šokti. Ieškodama atsakymo į šį klausimą atsispyriau nuo veiksmo, gesto bei to, kaip tam tikras jų atlikimo būdas, kartojimas, gretinimas ir transformavimas gali kurti naujas prasmes, išreikšti būsenas bei jų kaitą. Žinoma, tuo pat metu neabejotinai vyko ir darbas su kitais spektaklio elementais – idėja, dramaturgija, scenografija, tekstu. Tačiau fizinė išraiška iš tiesų gimsta per improvizaciją, o ši gali pasufleruoti ir kitus spektaklio sprendimus.
Praėjus šiek tiek laiko po „Kraičio“ premjeros, kaip vertinate šią patirtį? Kuo ji išsiskiria tarp kitų pasirodymų? Kiek šiame spektaklyje yra laisvės ar, atvirkščiai, savęs ribojimo?
Didžiausias skirtumas tas, kad pirmą kartą dirbau visiškai viena. Pati turėjau rasti, kaip ir apie ką kurti, pati atlikti tai, ką sugalvojau, ir pati viena priimti visus sprendimus. Tai buvo didžiausia įmanoma laisvė ir kartu pati didžiausia atsakomybė. O apskritai kūrybai apribojimai labai svarbūs. Kai turime visišką laisvę, pasirinkimų gausa yra pribloškianti. Tada arba jaučiamės sutrikę ir negalintys kurti, arba įkrintame į sau įprastus ir patogius judesio būdus. Nei viena, nei kita situacija nepadeda sukurti ko nors naujo, to, ko dar nesame darę. Todėl per kūrybinį procesą nuo pat pradžių mūsų paieškas riboja idėja, su kuria norime dirbti, vėliau ima rastis spektaklio dramaturgija, užfiksuojami kai kurie meniniai sprendimai ir jie diktuoja tolesnius apribojimus, tampa tam tikrais riboženkliais ir atskaitos taškais. Dirbdama tam tikru metu pajutau, kad apribojimai ateina nebe iš manęs, o iš ryškėjančios kūrinio tapatybės. Žinoma, ta tapatybė susikuria per mano pačios anksčiau priimtus meninius sprendimus, vis dėlto yra stiprus pojūtis, kad tai atskira tapatybė. Taip prasideda tam tikro palengvėjimo ir aiškumo etapas, nors jame ir nebėra visiškos laisvės.
Viename interviu esate minėjusi, kad matote save kaip atlikėją. Kas paskatino imtis kurti, ypač solinį darbą?
Veikiausiai man reikėjo subręsti kūrybai. Girdėdavau raginimų imtis choreografijos, tačiau nejutau tam didelio vidinio poreikio, o ir šiam vaidmeniui tenkanti atsakomybė taip pat stabdė. Be to, Lietuvoje šiuolaikinis šokis gyvena tokiomis sąlygomis, kad norint užsiimti savo kūryba reikia tikrai labai daug ryžto ir pastangų. Daug metų dirbdama kaip atlikėja, jaučiausi patenkinanti savo kūrybos poreikį. Man pasisekė, kad dirbau su choreografu Vyčiu Jankausku ir jo spektakliuose visada jaučiausi labiau bendrakūrėja nei tiesiog atlikėja. Juo labiau kad ir kūrinių temos bei idėjos man būdavo svarbios ir artimos. Tačiau per ilgus metus prikaupiau įvairios patirties ir pasidarė įdomu išmėginti savo pačios kūrybos procesą. Pirmuosius šokio spektaklius prieš penkerius metus sukūriau su LMTA studentais, bet studijų kontekste esu saistoma studijų programos, paskaitų formato ir dėstytojos vaidmens, todėl kilo poreikis dirbti vienai.
Ar solinis darbas suteikė ir naujų perspektyvų, kurias įtraukiate į savo kuriamas ir vykdomas šokio edukacijos programas LMTA bei kitur?
Kiekvienas kūrybinis procesas neišvengiamai mus formuoja ir praturtina. Iš vienų gauname naujų fizinių įgūdžių ir padarome atradimų, iš kitų – naujų kūrybos metodų ar prieigų, o per trečius laviname savo gebėjimus dirbti komandoje, bendrauti ir bendradarbiauti, geriau suprasti save ir kitus. Kartais tik po kurio laiko savyje atpažįstu seniau šoktų ar kurtų spektaklių pėdsakus, kurie įsirašė į mano kūno atmintį ir tapo mano dalimi. Solinis darbas greta fizinių pėdsakų suteikė įdomių įžvalgų apie patį kūrybinį procesą, strategijas, kaip priimti sprendimus ir kaip išbūti sunkesnius etapus. Kol kas nemanau, kad tos patirtys tiesiogiai taps mano paskaitų dalimi, bet esu įsitikinusi, kad dėstytojų, dirbančių su scenos menų studentais, kūrybinė bei sceninė patirtis labai svarbi. Kai dėstytojai turi tiesioginį ryšį su profesine realybe, kuriai ruošia studentus, jie gali geriau padėti būsimiems menininkams sukaupti reikiamą žinių bagažą.
Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai ir edukaciniai planai? Ar solinis darbas paskatino tęsti individualią kūrybą?
Dirbti vienai man buvo neįtikėtinai sudėtinga. Viena vertus, paprasčiau, nes su niekuo nereikia derinti meninių idėjų ir sprendimų ar ieškoti kompromisų, tačiau tuo pat metu labai trūksta išorinės perspektyvos ir bendradarbiavimo energijos. Tai itin daug valios reikalaujantis procesas. Ir labai vienišas. Todėl nemanau, kad artimiausiu metu imsiuosi naujo solinio darbo. Šiuo metu daugiausia mano laiko ir dėmesio tenka darbui su studentais – tai man labai brangu ir įdomu. Kūrybinių planų taip pat yra, tačiau man svarbu neskubėti ir leisti dalykams gimti savu laiku.
Dėkoju už pokalbį.
