Rusnė Kregždaitė - teatro prodiuserė, teatro ir kultūros edukacijos projektų vadovė, įkūrusi Meno ir mokslo laboratoriją (MMLAB) ir jai vadovaujanti. Prodiusavo tokius MMLAB spektaklius kaip „Gyvuliai“ (rež. Goda Simonaitytė, 2022), „Pasakų parkas“ (rež. Gediminas Rimeika, 2022), „Šokis objektui ir vaikui“ (choreografė Greta Grinevičiūtė, 2021), „Brilijant advenčers“ (rež. Rimeika, 2021), „Miražas“ (rež. Paulius Markevičius, 2020), „Errorai“ (rež. Markevičius, 2018) ir kt.
Koks šiandien yra Lietuvos teatro prodiusavimas? Ar jau susiformavo jo kryptys?
Svarbu pradėti nuo sąvokų. Tarkim, kine aišku, kas yra prodiuseris ir kuo jis skiriasi nuo vadybininko. Lietuvos teatre abi šios veiklos vis dar tapatinamos, manoma, kad joms priklauso tapačios funkcijos. Vis dėlto tarp jų yra skirtumas. Dažniausiai prodiuseris į projektą atneša finansavimą, taip pat kartais visiškai, o kartais iš dalies inicijuoja kūrybinį procesą, pasirinkdamas medžiagą, siūlydamas ją režisieriui, formuodamas repertuarą ir pan.
Prodiusavimas kinta, kultūros sektoriuje prodiuseriai rodo vis daugiau iniciatyvos, siūlo naujas idėjas. Galima matyti ryškias prodiuserių asmenybes, pavyzdžiui, tokias kaip Ana Ablamonova, kartu su prodiuserine kompanija „Operomanija“ inicijuojanti kūrybinius procesus ir apibrėžianti aiškią savo darbo kryptį. Šiame kontekste svarbu paminėti ir Gintarės Masteikaitės organizuojamus festivalius „Naujasis Baltijos šokis“ bei „ConTempo“, taip pat Godą Giedraitytę ir jos darbą Klaipėdos festivalyje „Plartforma“, Šeiko šokio teatre bei regionuose vykdomą meno sklaidą. Kadangi idėjos siūlomos ne vien iš menininkų pusės, svarbu kelti klausimą, kiek prodiuseris yra ir kūrėjas.
Prodiusavimas nėra pirmaplanė veikla, ji veikiau užkulisinė, bet pastaruoju metu ir prodiuseriai tapo labiau matomi. Suprantama, kad pristatant kūrinį pirmiausia pažymima kūrybinė komanda - režisierius, aktoriai, scenografas, kostiumų dailininkas, kompozitorius ir kiti. Vis dėlto dabar prodiuserių pavardės vis dažniau atsiranda spektaklių programėlėse, o, pavyzdžiui, Scenos meno kritikų asociacija, skirianti „Meno rakto“ apdovanojimą, keletą pastarųjų metų jį įteikė būtent prodiuseriams.
Plėtojant prodiuserio sąvokos temą kyla klausimas - kokią įtaką jis ir jo darbo principai daro kūrybiniam procesui?
Tai kaskart skiriasi ir priklauso nuo kiekvieno kūrėjo. Kiekvienoje kūrybinėje komandoje turi būti nusibrėžtos labai aiškios ribos dėl atsakomybių ir įtakos atskiroms kūrybinio proceso dalims. Tarkim, kine prodiuserio pozicija yra labai aiški, jis turi daug sprendimo galios dėl atnešamų finansų ir projekto inicijavimo. Dažnai matomas skirtumas tarp galutinio montažo, kurį tvirtina prodiuseriai, ir vadinamosios režisieriaus versijos (angl. director´s cut), kai visa sprendimo galia priklauso tik režisieriui. Vis dėlto teatre ši atskirtis nėra tokia ryški. Galima prodiuserio įtaka yra kiekvienos komandos susitarimas. Prodiuserio žvilgsnis platus, jis supranta meno sritį ir žinodamas vyraujančias tendencijas gali turėti nuomonę apie įvairius kūrybinio proceso elementus, juos apžvelgti bei pateikti įžvalgų apie kūrinį. Tačiau, nepaisant to, režisieriaus ir kūrybinės komandos sprendimai, mano nuomone, visada laikomi svarbesniais.
Kokia yra jūsų, kaip prodiuserės, teatro vizija? Ar ją atliepia jūsų veikla Meno ir mokslo laboratorijoje?
Meno ir mokslo laboratorijos teatro viziją kuriame kartu su teatro meno vadovu Pauliumi Markevičiumi. Kartais idėjas siūlau aš, kartais jis. Mūsų atveju bendradarbiavimas tarp prodiuserio ir meno vadovo yra labai svarbus. Teatre einame eksperimento kryptimi, išmėginame tam tikrus elementus, temas, formas, kurias kūrėjai kitose terpėse ne visada gali sau leisti. Išoriniai stebėtojai galėtų atsakyti, kiek mūsų teatre matomas savitas braižas, nes vis atsiranda naujų krypčių, kurias išbandome. Eksperimento raktažodį visada motyvuojame ir argumentuojame tam tikra metodika. Kiekvienas bandymas yra tikslingas.
Taip pat man svarbu, kad daug dėmesio skirtume jauniesiems kūrėjams. MMLAB teatre režisūrinį kelią pradėjo Paulius Markevičius, pirmus savo choreografinius solo darbus sukūrė Greta Grinevičiūtė, taip pat aktorius Gediminas Rimeika pradėjo kurti kaip režisierius, o aktorė Goda Simonaitytė pristatė savo pjesę ir debiutavo kaip režisierė. Svarbu, kad jauniesiems menininkams sudaroma galimybė kurti savo darbus. Nuo pirmosios MMLAB premjeros praėjo jau šešeri metai, per šį laiką susiformavo savitas požiūris į teatrą. Tai svarbu ir čia jau esantiems žmonėms, ir tiems, kurie prisijungia prie komandos.
Kiek prodiuseris gali reflektuoti teatro virsmą pastarųjų metų įvykių kontekste ir analizuoti, kaip būtų galima gerinti Lietuvos teatrų situaciją?
Prodiuseriai gali prisidėti prie pokyčio. Mes gerai matome bendrą scenos meno kontekstą. Stebime ne tik tai, kas vyksta Lietuvos teatre, bet ir Europoje bei pasaulyje. Todėl galime įžvelgti vyraujančias tendencijas ir nustatyti, kaip mūsų teatras atrodo bendrame kontekste, suvokti, kuo esame unikalūs. Vėlgi su kiekvienu darbu atsiranda vis kita strategija, dabar peržiūrime repertuarus, reflektuojame, kokių naujų temų galime pasiūlyti, ypač karo kontekste.
Per karantiną prodiuserių veikla buvo labai svarbi. Tuo metu reikėjo ieškoti naujų formų ir greitai prisitaikyti, kelti problemas politiniu lygmeniu, dėl to susiformavo ir aktyviai veikė Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija. Turėjome sekti naujus kontekstus, stebėti, kokios naujos priemonės yra siūlomos. Teko dalyvauti daugelyje darbo grupių ir posėdžių, teikti įvairius pasiūlymus dėl naujų pagalbos scenos menininkams priemonių kūrimo ir taikymo.
Mano darbe vyravo kelios svarbios kryptys. Pirmiausia reikėjo suteikti pagalbą patiems menininkams, aiškinant situaciją, nurodant instrukcijas, kaip gauti stipendijas, išmokas ir kompensacijas. Tai buvo ypač svarbu nevyriausybinėse organizacijose dirbantiems kūrėjams. Kita svarbi strategijos formavimo dalis - veiklos performavimas. Pavyzdžiui, veiklos skaitmenizavimas, garso spektaklių kūrimas, kokybiškas spektaklių filmavimas bei instaliacijų MMLAB erdvėje inicijavimas. Pačioje pradžioje dar naiviai tikėjomės, kad viskas greit praeis, tačiau supratę situaciją kūrėme ilgalaikius planus ir naujus mechanizmus.
Turint mintyje šių metų sezoną ir ekonominę situaciją, ar manote, kad teatro laukia dar vieni sudėtingi metai?
Kai analizuoju 2008 metų krizę ir tai, kas tuo metu vyko kultūros sektoriuje, ryškėja keletas aspektų. Pirmiausia iškyla tai, kad vartotojas, numatydamas krizės poveikį ir laukiančius sunkumus, ima taupyti, atsisako ne pirmo būtinumo išlaidų. Šiuo atveju svarstoma, kaip teoriškai vartotojas turėtų reaguoti. Ar tai reiškia, kad jis išvis neis į teatrą ar jame lankysis rečiau? Kyla klausimas, ką jis rinksis - kokius kūrėjus, kokius teatrus ir kokius spektaklius. Antras ryškus bruožas: projektų finansavimo priklausomybė nuo kainų augimo ir infliacijos. Nevalstybinis sektorius yra stipriai priklausomas nuo projektinio finansavimo. Pavyzdžiui, teikiamoje paraiškoje projekto biudžetas būna apskaičiuotas remiantis praėjusių metų kainomis, o mums jį reikės įgyvendinti ateinančiais metais. Per metus išryškėja infliacijos poveikis, ir tai reiškia, kad mūsų gautas finansavimas turės visai kitą perkamąją galią, o mums reikės įvykdyti tuos pačius įsipareigojimus. Tokiu atveju kyla klausimas, kaip spręsti šią problemą, iš kur gauti papildomų lėšų ir kaip plėtoti projektą. Taigi matome, kad žiūrovo vartojimo įpročių pokyčiai ir pats projekto įgyvendinimo klausimas išryškėja kaip esminiai sudėtingos ekonominės situacijos bruožai.
Dabar matomi tam tikri pokyčiai - Kultūros taryba leidžia didinti administracines išlaidas, planuojami įvairūs paketai, susiję su šildymo ir elektros kainų augimu. Iššūkių daugėja, jų kontekste bandome prognozuoti, su kokia situacija susidursime ateityje. Deja, mano prognozė pesimistinė - manau, kad teatrai mažins veiklos apimtis, atsižvelgdami į tai, kaip didėja sąnaudos ir kaip kinta lankomumas. Turėsime naujų išbandymų, tačiau kultūros sritis visada atranda kūrybinių sprendimų, kaip prie jų prisitaikyti.
Dėkoju už pokalbį.
