Jau daugiau nei dešimt metų menininkų Auksės Petrulienės ir Dariaus Petrulio aktyviai vystomas šiuolaikinio meno projektas „Psilikono teatras“ pasižymi išskirtine estetika, interaktyvumu ir menų sinteze. Originali „Psilikono teatro“ technika - tai miniatiūrinių silikono lėlių animacija, gyvai kuriama ir matoma kaip didžiulė, spalvinga vaizdo projekcija, provokatyviai liečianti socialinius, filosofinius, politinius, istorinius kontekstus, subtiliai iškelianti pamatinius kolektyvinės pasąmonės klausimus.
Kūrybinis duetas dažnai kūrinius pristato ne tik tradicinėse meno erdvėse, bet ir tam neskirtose vietose. Pavyzdžiui, spektakliai buvo rodomi pusnuogiams žiūrovams, iki kaklo sulindusiems į burbuliuojantį baseiną, ar daugiabučių kiemuose, kur, tarkim, žiūrovais tapdavo vietinio alaus kioskelio lankytojai.
Interaktyvumas, bendradarbiavimo ir meno edukacijos (kultūros animacijos) strategijos šiame projekte yra bene svarbiausios. Dalis „Psilikono teatro“ spektaklių įtraukia tam tikras socialines grupes, kurių pasakojimai tampa pagrindu spektaklio naratyvui, scenarijui.
Apie „Psilikono teatro“ idėjas, spektaklius menui neskirtose erdvėse, gamtos išdaigas pasirodymų metu, publiką ir kultūrų skirtumus bei kitus kūrybinius iššūkius kalbamės su menininkais A. ir D. Petruliais jų namuose, Panemunėje, Kaune, įrengtoje kūrybinėje studijoje.
Kaip patys apibūdintumėte, kas yra „Psilikono teatras“?
Darius Petrulis (D. P.): Tai - psichodelinis lėlių teatras.
Auksė Petrulienė (A. P.): Man atrodo, kad šiame teatre labai svarbus yra pats lėlės judėjimo, atgaivinimo būdas. Animuojant stipriai glamžomos, maigomos lėlės išlieka nepažeistos, nes jos pagamintos iš itin atsparios medžiagos - silikono, todėl „Psilikono“ spektaklis yra tarsi gera psichinės ištvermės mankšta.
Bet kas tai - teatras ar vaizdo menas?
A. P.: Nei tai, nei tai.
Gal eksperimentinė animacija?
D. P.: Galbūt tai būtų galima vadinti scenine animacija.
O ar labai svarbu būti apibrėžtiems tam tikros menotyrinės „lentynos“ ribose?
A. P.: Svarbiausia yra mudviejų apsisprendimas eiti savo keliu, būti originaliems, tuo pačiu ir sunkiau apibrėžiamiems. Mums gera būti neapibrėžtiems. Vis dėlto kartais turime apsibrėžti ar būti apibrėžti. Tarkime, norėdami gauti finansavimą.
Kas „Psilikono teatre“ svarbiau: forma ar tema?
A. P.: Svarbiausia, matyt, yra gyvas susitikimas ir ryšys su auditorija. Kūrybos formą ir temų pasirinkimą nulėmė poreikis megzti ryšius anapus „meno lauko“. Todėl kuriame gyvus reginius meno nepaliestose vietose. Kaip daugiabučio kieme tamsų vakarą menininkų užklupti žmonės tampa žiūrovais, meno proceso dalyviais? Tereikia nustebinti juos nematyta forma ir kalbėti aktualiomis temomis. Savo kūryba mes nekeliame menotyrinių klausimų: nesiekiame nieko pasakyti apie patį judantį vaizdą ar spręsti vidines kurios nors meno srities problemas. Galvojame apie aplink verdantį gyvenimą, imame jo teikiamą „medžiagą“ ir grąžiname kūrinį atgal, į patį gyvenimo tirštumą, be parodinių erdvių tarpininkavimo. Mėgstame dirbti su bendruomenėmis. Kita vertus, manau, kad bendruomeniniuose menuose nėra daug įtaigaus vizualumo. Mums vizualumas, pati estetika yra labai svarbu. Atverdami socialines temas mes dirbame su vaizdu ir per vaizdą, o žiūrovus priimame kaip bendradarbius.
D. P.: Estetika yra labai svarbu. Man tai - svarbiausia.
Susidaro įspūdis, kad „Psilikono teatre“ esama glaudaus ryšio tarp medžiagos ir idėjos?
A. P.: Pirminį santykį užfiksavome pavadinime: psy (gr. siela) + silikonas. Silikono medžiagiškumas mums buvo labai svarbus, kaip ir jo savybių panaudojimas sielos reikmėms. Naudojome silikoną kaip psichinės ištvermės treniruoklį, kaip hermetiką, užpildantį širdies skyles ir sąmonės plyšius.
D. P.: Medžiagiškumas mums darė įtaką pačioje pradžioje, bet ilgainiui idėjos nugalėjo medžiagą. Juk kiekvieno spektaklio metu lėlės pasirodo ir krenta žemėn, tiesiogine prasme atsiduria po menininkės (Auksės) kojomis. Sukūrusios sekundės trukmės vaizdo projekciją, jos tampa niekuo - miršta. Prikeltos kitam spektakliui vėl rikiuojasi - suspaustos tarp stiklų, kraunamos į savotiškus kalnus. Tie sukrauto stiklo tūriai yra lyg apčiuopiama laiko dimensija. 10 kg stiklo atitinka maždaug 15 min. spektaklio. O pati projekcija - tik efemeriškas momentas, kurio dažnai net neprisimeni, šviesa užgęsta ir viskas pradingsta, nelieka nieko. Ir tai - puiku! Nes dažnai vaizduojamasis menas primena mumijos sarkofagą - medžiagiškumas tampa kiautu, lipdomu aplink negyvėlį.
Koks Jūsų kiekvieno indėlis šiame projekte?
D. P.: Idėjas generuojame kartu, bet lėles kuria, personažus animuoja Auksė.
A. P.: Darius turi labai daug idėjų. Jis pasvajoja, pasvarsto, o aš tik švilpt ir įkūniju (juokiasi - aut. pastaba). Iš tikrųjų, kai kuria šeima, neįmanoma išskirstyti ir pamatuoti kiekvieno indėlio. Ko gero, čia esama net ir mūsų vaikų indėlio - juk jų piešinių ekspresija, vyresnėlio vaizdo darbai daro mums įtaką.
Jūsų spektakliams būdingos klasikinio teatro savybės: tai ne tik - vizualaus meno, bet ir siužeto (tam tikro pasakojimo), muzikos, scenografijos sprendimų reikalaujantys kūriniai. Skirtumas toks, kad statydami spektaklį nesiremiate didesniais literatūriniais kūriniais. Ir tai atrodo gana natūralu, nes Jūsų kuriami pasirodymai yra nebylūs, todėl ilgesnio siužeto kūrinio mintį perteikti be žodžių, o tik titrais tikriausiai būtų sudėtinga užduotis ir tai užtruktų ne vieną valandą. Ką patys apie tai galvojate? Ar kada nors buvo minčių imtis klasikinės pjesės siužeto?
A. P.: Vienintelis mūsų spektaklis „Išplėšk sielą“ yra įkvėptas klasikinio kūrinio - Oskaro Vaildo pasakos „Žvejys ir jo siela“. Mums patiko keista, kiek paini pasakos autoriaus atskleidžiama žmogaus sielos koncepcija. Rūpėjo į eksperimento šviesą išplėšti sielą - apčiuopti ją, atskirti nuo kūno, tyrinėti, patikslinti jos svorį šiandienos pasaulyje. Kūrinio idėja nesunkiai įgavo „psilikonišką“ išraišką, vizualiniai sprendimai dėliojosi įtaigiai. Bet iškart susidūrėme su teksto kiekio problema. Esame mažakalbiai. Tik kaip gi be O.Vaildo kalbos - puikiųjų tekstinių išvedžiojimų, sakinių arabeskų? Nėra lengva ir malonu trumpinti, adaptuoti klasikinį tekstą. Todėl šis spektaklis, turbūt, gausiausias subtitrų.
Svarbesnis klausimas, ar mums išties reikia imtis klasikinių pjesių, kai pats gyvenimas dovanoja puikius scenarijus? Kasdienybės tekstų, dokumentikos transformavimas į kūrinį yra mūsų išeities taškas jau daugiau nei dešimtmetį. Šiandien spektaklius „iš gyvenimo“ stato solidūs teatrai, tai tampa tendencija.
D. P.: Siekiame kažko naujo, o ne pritaikyti, adaptuoti tai, kas jau padaryta. Svarbiausia, kad tai, ką darome, veiktų publiką.
„Psilikono teatras“ spektaklius pristato ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Iki šiol Jūsų pasirodymus jau stebėjo Didžiosios Britanijos, JAV, Nyderlandų, Danijos, Švedijos, Suomijos, Austrijos, Lenkijos, Rusijos publikos. Man įdomu, kaip Jūsų pasirodymus vertina užsieniečiai? Klausimas kyla gana natūraliai, žinant „Psilikono teatro“ spektaklių temas, kurios dažnai paremtos vietos kontekstu, pvz., istorijomis iš vietinių kriminalinių kronikų, tam tikrų socialinių aktualijų, šalies istorijos. Lietuvoje ir užsienyje rodomi spektakliai yra identiški, ar kažkaip juos adaptuojate vietiniam kontekstui? Ar užsienio žiūrovas supranta Jūsų siunčiamą žinutę? Ką galite pasakyti apie publiką apskritai ir kuri šalis labiausiai įsiminė šiuo aspektu? Kodėl?
A. P.: Dėl vietinių istorijų keistas dalykas - užsienyje jos puikiai suprantamos ir be konteksto, anot recenzijų, išsiskleidžia kaip universalus mitas. Matyt, spektaklio jėga - vizualumas, muzika - nupurto „vietines“ žymes ir sujudina bendražmogišką turinį, įaudrina vaizduotę. Pasirodo, žmonės labiau panašūs, negu skirtingi.
D. P.: Vakarų publika labai išsilavinusi, intelektuali ir atsipalaidavusi. Palyginti su ja, mūsiškė šiek tiek įsitempusi...
A. P.: Ne, mūsų publika - puiki. Stebėtina, kad iš viso ateina (juokiasi abu - aut. pastaba). Man paliko įspūdį Amerikos publika, tikrai kitokia. Jie labai emocingai reaguoja į regimą veiksmą.
D. P.: Jie neslepia savo emocijų ir tai daro bangomis, kaip stadione.
A. P.: Dar niekada iki šiol neturėjome tokios publikos, kaip Jelsoje (Kroatija).
D. P.: Žmonės ten šilti ir draugiški, bet jei jiems kažkas nepatinka, tai gali ir pagrasinti, kad nudės (juokiasi - aut. pastaba).
A. P.: 2016 m. ten rodėme spektaklį „Plaukuota burna“ (pirmą kartą rodytas „Kauno bienalėje“ (2015) buvusiame tekstilės fabrike „Dirbtinis pluoštas“ - aut. pastaba), tačiau pritaikėme jį Kroatijos kontekstui - Jugoslavijos liaudies didvyrė Nada Dimič pasirodė ekrane kaip Venera, gimusi iš jūros minos. Tito partizanės, visai nuogos, atliko šokio numerį ant tanko. Siekėme lengvai pajuokauti, pakutenti kurortinio miesto žiūrovus, užsukusius į vasaros kiną po atviru nakties dangumi. Bet jie sureagavo jautriai, teko išklausyti piktų komentarų.
D. P.: Jie priėmė visa tai už gryną pinigą. Tai, kas rodoma kino ekrane, gali būti priimta kaip tikras dalykas, kaip propaganda. Kilo gana rimta politinė diskusija.
A. P.: Rodydami spektaklius svetur, mes naudojame titrus tos šalies gimtąja kalba, mėgstame į spektaklį įpinti vietinių simbolių, atlikti vieną kitą šmaikščią kultinių asmenybių ar objektų transformaciją. Bet niekada iki šiol neteko susidurti su neigiama reakcija.
D. P.: Nes dažniausiai žmonės supranta, kad menas ir kultūra yra intelektualus žaidimas, o ne kažkoks propagandinis kodas...
Išskirtinis ir svarbus „Psilikono teatro“ bruožas yra unikalūs garso takeliai, kurie iš esmės ir nuspalvina kuriamą veiksmą ryškiomis emocijomis. Kaip atsirenkate, kas turėtų kurti muziką konkrečiam pasakojimui? Ar yra buvę kokių nors įdomių situacijų tokio bendradarbiavimo metu?
D. P.: Pirmiausia reikėtų paminėti a. a. Tomą Dobrovolskį. Pradėjus dirbti su juo, mūsų vizuali autorinė technika pirmą kartą labai rimtai susitiko su išskirtine autorine muzika. Jis grodavo savo išrastais instrumentais ir pats buvo labai artistiškas. Šis originaliai kuriamo garso ir vaizdo mišinys buvo, turbūt, pati didžiausia jėga, kokią mes iki šiol pasiekėme.
A. P.: Esame išmėginę įvairius muzikinio bendradarbiavimo modelius: nuo griežtai surepetuoto pasirodymo su kameriniu orkestru iki visiškai intuityvios vaizdo ir garso improvizacijos. Kartą netgi sumedžiojome garso takelį, naudodami vaizdą kaip masalą...
D. P.: Taip, tai nutiko Kopūstų lauke, Šančiuose, kuomet palapinėje tyloje rodėme individualius silikono lėlių cirko seansus, o žiūrovų garsines reakcijas įrašėme ir sukūrėme garso takelį.
Muzika - labai svarbus mūsų spektaklių elementas. Be jos tikriausiai nepasiektume tokio efekto, tačiau visgi pagrindinę rodomo veiksmo idėją perteikia vaizdas.
Jūsų spektakliai dažniausiai pristatomi menui alternatyviose erdvėse, pvz., gyvenamųjų daugiabučių namų kvartaluose, baseine ir pan. Kodėl? Kokia erdvė buvo didžiausias iššūkis?
D. P.: „Psilikono teatro“ spektaklis specialioje erdvėje yra tarytum tos vietos, jos problematikos rentgenas. Mūsų šviesos projekcija tyrinėja, diagnozuoja.
A. P.: Dar neatpažintos ar jau pamirštos vietos mus traukia ne kaip fiziškai apleistos teritorijos, bet kaip žmogiškos minties dykvietės, mąstymo tyrai. Kai kuriose turime malonumą atlikti kasmetį „psi rentgeną“ - nuosekliai tyrinėti ir reguliariai fiksuoti stulbinamus teigiamus pokyčius, kaip Šančių Kopūstų lauke (Žemųjų Šančių kareivinių miestelyje esanti teritorija - aut. pastaba). Kitos erdvės yra begalinio dydžio ir sudėlioti panoraminę jų „psi rentgeno“ nuotrauką beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, atmintį praradęs pramonės gigantas Kauno dirbtinis pluoštas - po spektaklių Kauno bienalėje 2015 m. mes vis dar dirbame visiškai veikiami šios erdvės.
D. P.: Susiduriame ne tik su kūrybiniais, bet ir techniniais iššūkiais...
A. P.: Lietus ir vėjas! Liūtis Amersforto (Nyderlandai) kiemelyje, lėlės, judančios po tekančių lašų uždanga... Ir žiūrovai, kiekvienas gavęs po kibirą lietaus vandens ant galvos, bet taip ir likę sėdėti savo vietose. Bora (šiaurinis Adrijos pakrančių vėjas) Šibenike (Kroatija), kai dėl pašėlusio vėjo neįmanoma buvo kabinti ekrano - rodėme tiesiog ant viduramžių forto sienos. Stambūs, gelsvi akmenys sugėrė projekcijos spalvas ir kai kurias kadruotes, bet netikėtai išryškino kitas prasmes. Man stichijų poveikis spektakliams labai jaudinantis, kaip ir kiti atviros vietos privalumai: į šviesą plūstantys ir po kamera sparnus kilnojantys karkvabaliai, artyn besiveržiantys vaikai, už nugaros kvėpuojantys keisti praeiviai.
Įdomu, kaip vyksta pats kūrybinis procesas, pasiruošimas spektakliui? Kiek tam svarbi kūrybinė erdvė?
D. P.: Mūsų studija yra namuose, aplink verda šeimos gyvenimas, zuja vaikai, amžinai kas nors pertraukia darbą, dingsta pieštukai, lėlės...
A. P.: Todėl man saugiausia kūrybinė erdvė - galva. Jei ten yra šiek tiek vietos, neužgriozdintos einamaisiais rūpesčiais, kūrybiniai procesai juda lengvai. Man pats smagiausias etapas yra kurti spektaklio personažus: nuo eskizų iki išėmimo iš formos, pirmojo judesių bandymo.
Manau, kad spektaklis „Šančių lapė pasikorė“ labai gerai atspindi „Psilikono teatro“ esmę, patį jo pobūdį. Kuriant šį spektaklį dirbote su buvusiais kaliniais, prašėte jų pasidalyti istorijomis, kurios vėliau turėjo tapti pasirodymo naratyvu.
D. P.: Taip, kuriant šį spektaklį dirbome su buvusiais kaliniais, po bausmės atlikimo laikinai gyvenančiais „Tėvo namų“ bendruomenėje Šančiuose. Norėjome jų pagalbos kuriant scenarijų spektakliui. Atspirties tašku tapo „Kauno dienoje“ aptiktas straipsnis su antrašte „Šančių lapė pasikorė“. Na, tiesiog paprasta lapė Šančiuose lipo per tvorą ir pasikabino ant jos... Pateikėme šią istoriją kaliniams ir jie atpažino pasakojime tikrą žmogų pravarde Lapė.
A. P.: Per savaitę jie „susuko“ mums puikų scenarijų! Šis virto spektakliu, kuriame miniatiūrinė silikono lapė vaidina tikrus biografinius bendruomenės narių nuotykius. Ekrane atgijo „Tėvo namų“ gyventojo N drama. Neteisingai apkaltintas pilietis N dešimt metų kalėjo už draugo, pravarde Lapė, nužudymą. Spektaklio subtitrai pilni kalėjimo žargono, siužetas - minčių šuolių, silikono personažai deformuoti, kaip ir scenarijaus bendraautorių gyvenimai. Tačiau ekrane visa jėga atsiveriantis gyvenimo absurdiškumas ir teisybės troškimas yra išgyvenimai, nesvetimi mums visiems.
Ironija yra viena pagrindinių Jūsų kuriamų spektaklių kalbos priemonių. Kodėl renkatės kalbėti humoru? Ar nebijote dėl to nueiti paviršutinišku keliu?
A. P.: Ne, mes juk atliekame gilumines invazijas - psilikono implantais tiesiname liūdesio raukšlę ne tik žiūrovų veiduose, bet ir mąstysenoje.
D. P.: Po sunkesnių, rimtesnių mūsų spektaklių gerbėjai skundžiasi... Žmonės įprato, kad tai, ką rodome, yra daugiau ar mažiau juokinga. Tačiau kiekvieno mūsų spektaklio siužetas banguoja, juose yra ir liūdesio, ir džiaugsmo: tik nuo publikos priklauso, kokias emocijas jie pasigaus. Svarbiausia, kad kūrinys veiktų.
A. P.: Darius įsitikinęs, kad gero anekdoto kompozicija yra tobula. Ir tikrai šis specifinis žanras minimaliomis priemonėmis daro didelį poveikį. Teksto glaustumas, staigūs minties posūkiai, šmaikštumas, netikėti gerai žinomo dalyko rakursai - visa tai naudojame kurdami scenarijų. Bet mūsų jėga slypi teksto jungtyse su neįprastu vizualumu. Vaizdų groteskas, cirko, išsigimėlių šou (angl. freak show) elementai leidžia kalbėti įtaigiai ir tuo pačiu lengvai.
