Justinas Vinciūnas – jaunosios kartos režisierius, kurio vardas vis dažniau skamba ne viename Lietuvos teatro repertuare. Teatro režisūros specialybę kūrėjas įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) (kurso vadovas Gintaras Varnas). Pelnė Kultūros ministerijos Metų debiuto premiją. Spektaklis „Nepalaidoti mirusieji“ įvertintas „Fortūnos“ diplomu ir pripažintas geriausiu režisūriniu debiutu festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“. Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose tapo laureatu Pradedančiojo menininko kategorijoje už spektaklio „Atidaryk duris“ režisūrą (Nacionalinis Kauno dramos teatras, „Les Récréatrales“, „RAW Material Company“). J. Vinciūno darbai pristatyti ir tarptautiniuose festivaliuose, tarp jų – Hamburgo teatrų (Vokietija) ir „Išeities taško“ (Lietuva).
Kurdamas režisierius siekia megzti ryšį su žiūrovu, skatindamas susitikimą ir atpažįstamumą. Jis pabrėžia, kad pertekliaus amžiuje, kai visko yra daug, svarbu rasti naujų požiūrio taškų ir formų, leidžiančių plėtoti prasmingą dialogą su auditorija. Justino kūrybinė geografija neapsiriboja vienu miestu ar teatru – spektakliai rodomi įvairiose Lietuvos scenose, o pats režisierius nuolat ieško iššūkių ir galimybių plėsti kūrybinį lauką. Menininko darbai vertinami už drąsą imtis sudėtingų temų ir gebėjimą jas perteikti jautriai bei įtaigiai. Paskutinę sekundę prieš atiduodant žurnalo maketą į spaustuvę atskriejo žinia, kad J. Vinciūnui paskirtas „Auksinis scenos kryžius“.
Teatras – ne tik profesija, bet ir savotiškas pašaukimas, o kiekvieno menininko istorija – savaip ypatinga. Vieniems teatras tampa gyvenimo dalimi dar vaikystėje, kiti jį atranda vėliau, per patirtis, kurios lyg tyčia ar netyčia suveda su scena. J. Vinciūno kelionė prasidėjo nuo mažų dienų, tačiau tik vėliau įgavo aiškesnę formą ir prasmę.
Ryšys su scena ėmė megztis Pravieniškėse, jam esant vos aštuonerių–dešimties metų. Tuomet tai buvo žaidimas, dar ne visai suvoktas, bet jau apčiuopiamas – pirmoji teatro mokytoja, pasirodymai tėvams ir bendruomenei, šiek tiek jaudulio, bet ir daug vaikiško lengvumo. Nors tėvai skatino lankyti vaidybos užsiėmimus, berniuką labiau traukė kiemas – kamuoliai, lankų gamyba ir išdaigos. Teatras atrodė per rimtas, o scenos tekstai neprilygo lauko žaidimų šurmuliui. Visgi kai kas iš tų pirmųjų patirčių išliko: scenoje ar prieš kamerą deklamuojami eilėraščiai, senõs aktų salės architektūra, tuščios scenos beribiškumas, netgi šiek tiek sakralumo – panašu į bažnyčią, kai joje dar niekas nevyksta. Vėliau – muzikos mokykla Rumšiškėse, o su ja – naujas etapas. Kelios draugės lankė vaidybos studiją „Obuolys“, tad Justinas, sekdamas paskui jas, prisijungė. Iš pradžių tai buvo tiesiog noras būti kartu, leisti laiką. Tačiau būtent tada teatras įgavo kitokį atspalvį – atsirado bendrystė, mažos grupės šiluma, ryšys su žmonėmis, kurie domisi tuo pačiu. Šis laikotarpis suformavo gilesnį, jau brandesnį požiūrį. Gimnazijos metais kilo poreikis pažvelgti į viską iš vidaus – jaunuolis pradėjo savanoriauti Kauno dramos teatre. Nors tuo metu arčiau širdies vis dar buvo muzika, savanorystė atskleidė naujų perspektyvų. Tiesa, krypties vis dar trūko – J. Vinciūnas negalėjo apsispręsti, kur turėtų būti jo vieta.
„Nekėliau klausimo: kur aš tinku, kur netinku? Daug kas patiko, bet visur jaučiausi priklausantis ne iki galo. Nepritapimo jausmas ir siekis rasti identitetą kvietė link teatro. Juk statant spektaklius ar vaidinant atsiranda galimybė kurti vis naujas tapatybes. Pabaigęs mokyklą žinojau, kad noriu studijuoti menus. Buvo keli variantai – muzikos kompozicija, tapyba. Vienas iš pasirinkimų – aktorinis.“
Galima sakyti, kad kryptį padiktavo likimas. Sutapus dviejų egzaminų skirtinguose miestuose laikui, J. Vinciūnas metė monetą. Burtas lėmė važiuoti į Vilnių. Pamena, kad į režisūros egzaminą ėjo nelabai pasiruošęs, nejuto būtinybės įstoti, taigi nepatyrė streso. Jautėsi laisvai, galbūt todėl vadovai ir įžvelgė jo potencialą. „Įstojus gimė tokia meilė teatrui, kad, atrodo, gali nekęsti, bet vis tiek esi įstrigęs“, – sako menininkas.
Studijos LMTA buvo svarbi patirtis – turtinga, ugdanti, kupina reikšmingų susitikimų. Justinas džiaugiasi ten patekęs ir vertina mokytojus, su kuriais teko dirbti. Vis dėlto neslepia, kad supranta ir tuos, kurių atsiliepimai visiškai kitokie. Anot menininko, viskas priklauso nuo to, ar pavyksta užmegzti tikrą, gyvą santykį su mokytoju. Kai jo nėra, kai nesusikalbama, visa studijų aplinka gali tapti atstumianti. Štai kodėl akademija yra dvilypė – vienam ji tampa augimo erdve, kitam – nesusipratimų lauku. J. Vinciūnui pasisekė – čia ne tik susipažino su profesinėmis gairėmis, įgijo žinių, bet ir turėjo galimybę per darbą, santykius ir kūrybinį procesą gilintis į save.
„Mokytojai manyje įkvėpė troškimą atidžiai žiūrėti į tai, ką kuriu. Akademijoje gal ir siūlė tam tikrą kūrybos kryptį, bet nuolat akcentuodavo, kaip svarbu neprarasti kūrybinės aistros“, – toliau svarstydamas apie mokytojo vaidmenį, Justinas mini dialogo svarbą, skirtingų pasaulėjautų susidūrimą ir kertines pamokas, prie kurių vis norisi grįžti.
Studijuojant formavosi ne tik profesiniai įgūdžiai, bet ir jautrumas aplinkai, kūrybai, dėstytojams bei sau pačiam. Atsivėrė svarbūs klausimai apie menininko poziciją, santykį su tradicija ir drąsą kurti. Natūralu, kad tuo pat metu imama mąstyti apie savitą kūrybinę kalbą – kur ji prasideda, kur baigiasi kitų įtaka? Kiekvienas kūrėjas, pasak J. Vinciūno, neišvengiamai susiduria su autoritetais – kartais jie įkvepia, o kartais riboja. Kai menininko kalboje nebesigirdi kito žmogaus tonacijų – ji tampa sava, nors galbūt giliai viduje dar aidi mokytojų balsai ir viskas, ką kadaise girdėjai, skaitei, patyrei. Anot J. Vinciūno, kalbos savitumas yra organiškas, bet sunkiai apčiuopiamas procesas, o režisūrinė kalba – tai formos išskirtinumas. Ji prasideda nuo apsisprendimo, kokiomis temomis nori kalbėti – madingomis ar nelabai, skirtomis mažai žmonių bendruomenei ar žiūroviškesnėmis, suprantamomis visiems. Režisierius sako šiuo metu esąs pradiniame taške – bando rasti klausimus, kuriais nedvejotų, kurie nekistų ir nebūtų pavaldūs išoriniams veiksniams. Gana lanksčiai žiūri į savo kuriamą formą, nes supranta, kad ji neturėtų užgožti turinio. Jį traukia ir žavi gyva metaforinė, simbolinė kalba. Patinka, kai teatras ne iliustruoja veiksmus, o palieka vaizdinius, nuojautas, jauseną užbaigti žiūrovui. Toks požiūris, neabejoja režisierius, formuoja jo braižą.
Teatro pasaulis atrodo uždaras ir paslaptingas, ypač pradedančiam kūrėjui. Tai kelias, kuris reikalauja laiko – kol susiformuoja vidinis žinojimas, kas tau svarbu, kokia forma artima. J. Vinciūnas pastebi, kad jaunas menininkas dažnai susiduria ir su visai kitais iššūkiais – tais, kurie kyla žengiant pirmuosius žingsnius į profesionalų teatro lauką. Visgi save laiko gimusiu po laiminga žvaigžde – teatro bendruomenės ryšiai ir mokytojai jam atvėrė nemažai galimybių. Šiandien jaunasis menininkas sulaukia įvairiausių pasiūlymų, bet supranta, kad režisieriaus profesija – labai dinamiška, tad ateityje gali pasitaikyti pauzių. Klausiamas apie režisieriams svarbias asmenines savybes, Justinas mini diplomatiją, gebėjimą daryti kompromisus. Tai, sako, kartais irgi būna sunku.
Nors menininkų gyvenimas dažnai siejamas vien su kūryba, pašnekovas pripažįsta, kad jam visų pirma svarbu matyti kūrėją kaip žmogų. Anot jo, menininkams tarsi priskiriama tam tikro elgesio etiketė, tačiau realybėje viskas daug sudėtingiau. Justinas stengiasi į gyvenimą žiūrėti nuolankiai, nesureikšminti savo kaip režisieriaus statuso ir tiesiog džiaugtis galimybe kurti. Jo manymu, įvaizdžio struktūros padeda produktyviau veikti, bet kartu gimdo stereotipus. „Vis tik gera pažinti kūrėjus ne kaip etiketes, o kaip žmones. Paradoksalu – tai praturtina požiūrį į juos, suteikia gylio – ne atvirkščiai“, – įsitikinęs režisierius.
Žinoma, kūrėjas dažnai būna pasinėręs į savo fantazijų pasaulį, į kūrinio mintį – kartais taip stipriai, kad nutolsta nuo to, kas vyksta aplinkui. „Riešuto kevalas“ – taip J. Vinciūnas apibūdina būseną, kai jautiesi lyg stebėtojas, bet kartu ir svetimkūnis. Kai kūrybos procesas intensyvus, Justinas dažnai nepastebi dalykų, nesusijusių su darbu – susikoncentruoja iki maksimumo, bet neslepia, kad po ilgesnio darbingo periodo būtina atgauti jėgas, o tada padeda turimi pomėgiai.
Justinui vienas jų – įvairių instrumentų kolekcionavimas. Jam patinka tyrinėti garsą, skirtingų instrumentų specifiką, tembrą. Nors nėra profesionalus muzikantas, mėgsta groti. Patinka gamta, žygiai, o vasaromis su bičiuliu kelioms dienoms ar savaitei išvyksta pagyventi į salą. Neseniai nusipirko mongolišką lanką, draugė padovanojo strėlių, tad dabar laukia galimybės pašaudyti – tai jam primena vaikystę.
J. Vinciūnas įvardijamas kaip vienas perspektyviausių šiandienos režisierių. Visuomenei menininko potencialą parodo turimų apdovanojimų skaičius, tačiau Justinas sako nesivaikantis nei jų, nei skambių titulų. Kur kas svarbiau – tylus vidinis darbas, ryšio su žmonėmis mezgimas ir paprasti, bet nuoširdūs žiūrovų atsiliepimai, net jei šie būtų kritiški.
„Sunku patikėti kai kuriais žodžiais, ypač kai nematai žmogaus akių. Kyla klausimas – tai tiesa ar tik bandymas paskatinti jauną kūrėją? Kiekvienas jaunas žmogus gali būti pavadintas perspektyviu. Jaunystė savaime yra potencialas. Tikroji mano profesijos esmė – pasiekti kitą žmogų, dalintis“, – vertybines nuostatas išsako pašnekovas.
Tačiau dalijimasis su kitais neišvengiamai reiškia ir susidūrimą su nuomonėmis – įžvalgiomis, padrąsinančiomis, o kartais ir prieštaringomis. Kritika – veidrodis, atspindintis ne tik kūrinį, bet ir jo autorių. Anot J. Vinciūno, meno kritika – įdomus reiškinys ir sudėtinga profesija. Visgi jis prisipažįsta, kad recenzijų skaityti neskuba.
„Anksčiau nesupratau, kam reikia meno kritikos. Dabar manau, kad ji svarbi. Vertingi tie straipsniai, kurie ir kritikuoja, ir paskatina. Meno kritikoje svarbu permatyti kūrėją, jo kūrybos vidinę įtampą – į kokį klausimą jis bando atsakyti, ir viltingai kurti perspektyvą. Tai labai sunku, nes aštri pozicija į spektaklį kur kas labiau intriguoja, – Justinas sako straipsnius atsiverčiantis praėjus pusmečiui ar metams po spektaklio ir tik tada, jei jaučia, kad gali didžiuotis savo darbu, kad pavyko išpildyti ambicijas ir prisiliesti prie to, kas svarbu. – Labiausiai domina, kaip kritikas suprato mano viziją. O kai nesu patenkintas kūriniu, recenzijų neskaitau. Nesakau, kad jos nereikalingos, bet visgi reikliausias savo darbų vertintojas esu aš pats ir atsiskaityti noriu sau, ne kitiems.“
Kiekvienas menininkas turi ritualų, kurie padeda pasinerti į kūrybos procesą. Ne išimtis ir J. Vinciūnas. Studijų laikais mėgdavo užsidaryti tamsioje auditorijoje ir įjungęs muziką vaikščioti – kūno ritmas padėdavo išlaikyti nuoseklią mintį. Toks mąstymo modelis padeda ir dabar, o muzika neretai diktuoja idėjas. Prisimindamas spektaklius, kuriais labiausiai džiaugiasi, pastebi, kad jiems būdinga garso ir vaizdo dermė. „Svarbiausia, kad tekstas suskambėtų“, – sako pridurdamas, jog konkrečios kūrybos metodikos neturi, bet jei kyla iššūkių, gręžiasi į patikrintus amato dalykus. Uždavinių, siekiamybių, nuotaikų išgryninimas – būtina ir neišvengiama kūrybos dalis, o atidi analizė padeda nenutolti nuo pamatinių idėjų.
Ritualu būtų galima pavadinti ir repeticijas. „Režisierius Benas Šarka, dėstęs man antrame kurse, yra pasakęs, kad ateina akimirka, kai repeticijos netenka prasmės, – mena pašnekovas. – Lyg šiltų patalų pasipurinimas saldžiam miegeliui. Kitaip tariant, repetuoju, kad jausčiausi saugiai. O kartais taip norėtųsi įstumti save į šaltą vandenį ar tamsų mišką, kad nedingtų įtampa… Manau, taip ir gimsta įdomiausi kūriniai.“
Kalbant apie kūrybą, dažnai iškyla romantizuotas vaizdinys – kančia, vidiniai konfliktai, naktimis nemieganti siela, ieškanti tiesos. Justinas šypteli – toks stereotipas gal ir paveikus, bet toli gražu ne visada tikslus. Jo manymu, kūrybos ir kančios paralelė įgavo labai primityvų atspalvį. Iš tiesų kūrinys nebūtinai turi kilti iš skausmo – jis gali būti džiaugsmingas, žaismingas, įkvėptas. Režisierius atvirauja: kartais žiūrėdamas spektaklį pastebi, kad menininkas labiau ne kenčia, o yra įsimylėjęs kančios įvaizdį. Tikro skausmo padiktuotas kūrinys yra vertingas, sako pašnekovas, bet svarbiausia – autentika, o jai nereikia nei chaoso, nei kentėjimo.
Paklaustas apie svajones, neslepia – jų tikrai turi.
„Kartais juokinga stebėti savo norų struktūrą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad kūrėjas netrokšta dėmesio, pripažinimo, vardo, pasiūlymų – tai labai žmogiški dalykai. Viena mano svajonė abstrakti – nuoširdus susitikimas su publika. Tikiuosi kada nors sukurti spektaklį, po kurio žmonės išeitų ir nekalbėtų. Gal net neplotų. Ne dėl to, kad nieko nesuprato (bus ir tokių), o todėl, kad pataikiau į kažką itin svarbaus. O kita – kad žiūrovai į sceną mėtytų pomidorus, jeigu nepatiko. Juk tai – gyva reakcija. Štai apie ką svajoju. Noriu nuoširdumo, kad ir koks jis būtų.“
