Audrius Musteikis
O vis dėlto - jubiliejai. Birželis - jų abiejų gimtadienių mėnuo. Režisierius Jonas Jurašas juokauja: „Švęsti tokį jubiliejų - nelyginant minėti gedulo dieną“. Rašytoja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė provokuojama nepasiduoda. „Sutinku, kad sulaukus tam tikro amžiaus skaičiai darosi nebesvarbūs, - sako ji. - Bet noras susumuoti gyvenimą kyla.“ Tą ir daro jos knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“.
Iš tiesų čia dvi knygos: pakartota 1994-aisiais pasirodžiusi „Po Dvynių ženklu“, o „Namai be namų“ - tęsinys. Kaip „Trijų muškietininkų“ - „Po dvidešimties metų“. Taip, pagrindinis veikėjas čia yra J. Jurašas, siužetas - jo teatrinės odisėjos, bet įžvalgus skaitytojas turėtų gana aiškiai susidaryti kūrybinio tandemo - ta pačia kūryba alsuojančios menininkų poros - vaizdą.
„Mūsų gyvenimo kelias vingiuotas, jame daug etapų, daug sluoksnių. Pati stebiesi: ar tikrai čia tu visa tai patyrei, ar kažkas kitas tau pasakojo?“ - apie nuostabos potyrius dairantis atgal ir rašant knygą pasakoja jos autorė.
- Nebe pirma knyga apie J. Jurašą - lengviau ar sunkiau? - klausimas A. M. Sluckaitei-Jurašienei.
- Rašyti apie artimą žmogų, gyvenimo draugą, kitaip sakant, žmonai apie vyrą, - didelis apsunkinimas. Yra nepatogumo jausmas ir nuolatinės dilemos: kaip išlaikyti taktą, pusiausvyrą, išlikti sąžiningai. Kita vertus, tai pranašumas. Visą laiką buvai greta, vadinasi, gali atskleisti tą nuolatinį, nenutrūkstamą kūrybinį procesą - kaipgi jis vyksta. Kaip jis vyksta net ir tada, kai nevyksta. Man atrodo, tai įdomu ir vertinga. Kaip gimsta spektaklis, kokios būsenos pažadina mintį, vaizdinį, sumanymą. Kartais tai padaro sapnai. Todėl knygos pavadinime ir atsidūrė žodis „sapnų“.
Sykiu - pristatau mūsų bendrą kūrybinį kelią, nes mes ir kartu esame ne taip jau mažai sukūrę. Toks žiūros taškas - dviguba projekcija - nėra lengvas. Ir dar vienas sunkumas: grįžimas į praeitį, jos gaivinimas vis dėlto sukelia įtampą.
O rašiau taip, lyg pasakočiau savo draugams.
Mentalinis trenažas
- Jeigu jums pačiam būtų reikėję parašyti atsiminimus? - klausimas J. Jurašui.
- Nesiimčiau nė už ką. Jeigu ir ryžčiausi rašyti, tikrai ne atsiminimus. Tai, kaip Aušra parašė, man didžiulė dovana. Stebiuosi, kaip jos atmintyje atgijo daugybė dalykų ir kaip įdomiai jie perteikti. Kokie gražūs ir talpūs sakiniai, aukšto lygio eseistika. Apie kiekvieną spektaklį - tarsi atskiras romanas.
A. Jurašienė (A. J.): - Mes daug kalbėjomės. Dalis knygos - iš tų pašnekesių.
J. Jurašas (J. J.): - Aušra mane pasisodindavo ir: „Pakalbėkim“. Taip ištraukėm, išvyniojom nemažai siūlų. Atgijo ištisi sluoksniai. O jei rašytum pats, nieko neišeitų.
- Pernai išėjusioje knygoje „Aldona Liobytė (1915-1985). Korespondencijos fragmentai“ skelbiami labai įdomūs, savito stiliaus J. Jurašo laiškai. Vadinasi, sugebate. Beje, tuose laiškuose kalbama apie sąsiuvinį, kuriame rašėte gyvenimo programą. Gal sukakties proga jį išsitraukėte?
A. J.: - Tai užrašų knygelė, kurią pasiėmėm išvažiuodami. Miniu ją „Klavyruose“.
J. J.: - Neįgyvendintų sumanymų kapinynas. Ko neturėjau galimybės statyti sovietinėje Lietuvoje, vėliau ir Vakaruose, viską rašydavausi į svajonių knygą. Gal kai kas būtų verta dėmesio ir šiandien. Nes rašydavau ne tik KĄ statyčiau, bet ir KAIP - spektaklio koncepciją. Savitas mentalinis trenažas: kalbėdavausi su neegzistuojančia trupe, svarstydavau neegzistuojančias galimybes. Apskritai padariau tik labai mažą dalį, ką būčiau galėjęs nuveikti. Tikrai, reikės paieškoti, kur ta knygelė.
- Gražūs A. Liobytės klausimai, labai tinkami ir dabar: „Kaip sekasi gyventi? Ar šviesu, ar gražu?“
J. J.: - Susitinki šviesių žmonių, - diena šviesi. Susitinki niūrių, - niūri. Esu itin nepastovių, permainingų nuotaikų. O apibendrindamas turėčiau sakyti, kad gyvenimas buvo turtingas: atmintis ir patirtis - didysis žmogaus turtas.
- 1968 metais J. Jurašas, Kauno dramos teatro režisierius, vadino save provincijos kurmiu. Priverstinė emigracija padarė jus pasaulio piliečiais - taip buvote vadinami grįžę į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. Kokie apibūdinimai galiotų dabar, kai globalizacija gal jau ir visus padarė pasaulio piliečiais?
J. J.: - Nei vienur, nei kitur tada nesijaučiau, kad būčiau visiškai namie. Tinkamu laiku, savo erdvėje. Visada daugiau ar mažiau svetimas.
A. J.: - Mes taip ir liekame „tarp dviejų kontinentų“. Regis, visais atžvilgiais tarpinės būsenos. Ir čia, ir ten, bet sykiu nei čia, nei ten. Tarsi beorėje erdvėje. Toks ir požiūris į mus. O žodžiai „pasaulio piliečiai“ šiandien tikrai nieko nebepasako. Bet kas išvažiuoja kada panorėjęs, kada panorėjęs grįžta - todėl ir „pasaulio pilietis“. Mūsų atveju lemiamas dalykas buvo tas, kad atsidūrėme svetimame krašte be teisės grįžti. Todėl iki šiol mums toks svarbus grįžimas, kaip prieraišumo paliudijimas. Bet ta keista tarpinė būsena - taip, ji išliko.
- Be teisės grįžti - baisu, o tarpinė būsena - skaudu?
J. J.: - Tiesiog tokia tikrovė. Bet tai ir savitas laisvės pojūtis.
A. J.: - Grįžus įdomu stebėti, kaip keičiasi kartos, koks jaunųjų požiūris į kūrybą. Visai kitoks. Tik labai pasigendu buvusių bendraminčių - bendraamžių, savo terpės, kurioje egzistavome tarsi suausti į vieną audinį, pulsavome tomis pačiomis mintimis, idėjomis. Nebėra Juditos Vaičiūnaitės, Juozo Apučio, Sigito Gedos...
Emocijų žaizdre
- Kaip, režisieriau, jaučiatės šiandieniniame Lietuvos teatro pasaulyje - savas?
J. J.: - Statydamas konkretų spektaklį, žinoma, atrandi ir bendraminčių. Visada bus ir palankiai, ir skeptiškai nusiteikusiųjų. Dirbdamas neišvengiamai žvelgi kitam į akis. Tik taip ir gali įvykti atsivėrimas - režisieriaus ir aktorių. Toks susiliejimas - laimės momentas: atveri save, ir aktoriai atsiveria. Toli gražu ne visada pavyksta. Tiesą sakant, nebuvo spektaklio, kuriuo būčiau visiškai - šimtu procentų - patenkintas. Užraugi ir užmezgi visada daug daugiau. Gal keliu aktoriams per didelius reikalavimus, gal gaida per aukšta, todėl ne visada nuskamba, kaip norėtųsi? Vadinasi, nesugebėjau inspiruoti taip, kad išprovokuočiau asmeninį atsaką. Arba - nesulaukiau publikos atsako. Juk matau, kaip, pavyzdžiui, per „Barborą“ žmonės užsidengia akis.
A. J.: - Nepritariau sumanymui statyti „Barborą“. Man rodės, reikia palikti ramybėje tą legendą, bet Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas drauge su Jonu mane išprovokavo. Bet apie tai - visas skyrius knygoje.
J. J.: - Nors sakau, kad nebūnu visiškai patenkintas savo spektakliais, tai nereiškia, kad jų gėdijuosi. Tarkim, „Apsivalymas“ - manau, aštrus ir tikrai aktualus. „Barbora“, „Balta drobulė“ - visi labai skirtingi. Bet gyvenime vis norisi, kad būtų geriau, giliau, išsamiau, daugiau. Teatras yra kompromisų šaltinis.
- Įdomu, kad taip kalba bekompromisiu vadinamas režisierius. Dar 1968-aisiais jūs, jaunas menininkas, jaunas žmogus, teatrą pavadinote gyvačių lizdu.
J. J.: - Taip, bet jis ne tik gyvačių lizdas. Tai emocijų žaizdras, kuriame maudaisi, degini save ir kitus. Taip, ir kitus. Tai nepalyginama su niekuo, su jokia kita profesija. Tu ir myli, ir neapkenti. Vien tik idiliška, saldu ir lengva nebūna. Kas gi gyvenime gali būti vien tik mylima, arba vien tik neapkenčiama? Mano spektakliai daugiau ar mažiau apie tai ir kalba - apie nuolatinį dvilypumą, dvejopumą, priešybių mišinį, sandūrą.
- Ar būta nusivylimų, po kurių visai nebesinorėjo į teatrą?
A. J.: - Toje knygoje surašytos visos Jono nesėkmės. Dabar svarstau - gal reikėjo kai ką ir nutylėti, kai ką labiau iškelti.
J. J.: - O kas iš viso yra sėkmė? Tyrinėti save ir atrasti vis ką nors nauja. Jei pavyksta pasinerti į tokią medžiagą, kur save atrandi naujai - štai didžiausia sėkmė. Aš, beje, ir toliau dairausi, kur galėčiau „priklausyti“. Turiu omenyje teatrą. Nežinau, ar esu pageidaujamas šiandienos kontekste, ar paklausus. Bet nelengva ir surasti medžiagą (ir taip prie jos prisiliesti), kad nebūtų kartojama, kas jau buvo. Kad nebūtų mados, populiarumo vaikymosi, konjunktūrinių dalykų. Kad man būtų nauja. Daug apie tai galvoju. Kartais noras praeina. Bet apskritai - vis dar norisi. Deja, norisi. Nors galbūt reikėtų jau pakabinti pirštines. Kartais Aušra perspėja: čia ne tavo sritis, neliesk.
A. J.: - Ne visada klausai. Paskui ir mane įtrauki.
O ten tikrai savas
- Režisieriau, jūsų kūrybos kelyje svarbiausias yra Kaunos dramos teatras?
J. J.: - Neseniai užėjau į Nacionalinį (buvusį Akademinį) dramos teatrą, kuriame jaunystėje pastačiau „Tango“, „Varšuvos melodiją“, ir ten senbuvė darbuotoja, prisiminusi pastarąjį spektaklį, nuoširdžiausiai įtikinėjo, kad verta prie jo grįžti - šitoks geras ir gražus buvęs. Etapiniu jo nelaikau, bet tikrai buvo populiarus.
- Ponia Aušra, ar jūsų rašymo stilių paveikė vakarietiška eseistika?
A. J.: - Stilius man visada buvo labai svarbus, taip pat ir sovietiniais laikais, kai pradėjau rašyti kritikos straipsnius. Tada viskas turėjo būti itin rimta, oficialu, įsprausta į tam tikrus rėmus. Esu gavusi barti, kad jų nesilaikiau. Taip, aš domiuosi Vakaruose pasirodančiomis eseistikos antologijomis, bet ar paveikė, nežinau. Dabar Lietuvoje eseistika - bene populiariausias žanras. Kai pasirodė „Po Dvynių ženklu“, tuo metu dar kai kam galėjo atrodyti „pasiklydimu tarp žanrų“.
- Ką dar planuojate nuveikti šįkart sugrįžę? Vyksite į Merkinę?
J. J.: - Jau spėjom joje pabūti. O ten tai tikrai širdis atsigauna. Nuo visko atsiriboji, susilieji su gamta. Ten pasijunti, kad esi Lietuvoje, savame krašte. Ir savas. Ganosi karvės, savo gyvenimus gyvena paukščiai, gulbės atplaukia prie kranto. Laikas lyg sustoja.
A. J.: - Iš tikrųjų, ten laikas nebesvarbu.
