Lapkričio 10 dieną Menų spaustuvės Infotekoje, klube „Prie arbatos" buvo šnekamasi su teatro dailininku, scenografu, keramiku Jonu Arčikausku. Vakarą vedė teatrologė Daiva Šabasevičienė. Dailininko biografija turtinga įvairiausių faktų, todėl vieno susitikimo metu buvo sunku aprėpti temas, kurių dauguma šiandien ypač įdomios.
Daiva Šabasevičienė. Kas yra teatro dailininkas, žvelgiant ne vien iš konkretaus spektaklio pusės, bet plačiau? Man atrodo, jog be teatro dailininko kuriant teatro veidą negalimi jokie didesni sprendimai. Net rengiant pirmąją Lietuvos nacionalinio dramos teatro internetinę svetainę, mes kvietėme Tave, nors Tu jau teatre ir nedirbai.
Jonas Arčikauskas. Man visada svarbus esamasis laikas: ne ateitis, tuo labiau ne praeitis. Nors visada gręžiojiesi atgalios ir vertini prieš tai buvusius „ėjimus", nes iš to ir susideda esamasis laikas. Kiek svarbus teatro dailininkas šiandien? Jau tampa įprasta nuostata - jis nesvarbus ir nereikalingas. Bėgant metams su tuo lyg ir apsipranti, bet tai yra provokacinis santykis. Teatrą aš suprantu kaip psichinį lauką. Nesvarbu, kokios kartos ten susieina, kokios temos gvildenamos, šį lauką sudaro ne vien premjeros ar paskiri spektakliai. Laukas egzistuoja visada. Dailininkui aštrus klausimas yra kiekvieną dieną: ar tu esi pasiruošęs tam aktui, nes jis yra kasdien? Svarbu, kokį tu skrodimą atlieki, eidamas į vieną ar kitą premjerą.
Teatras (Lietuvos nacionalinis dramos teatras - D. Š.), kuriame dirbau, ir šiandien dar neaiškus - kaip pastatas. Neaiškus dėl daugelio priežasčių: ar jis per daug arti Arkikatedros, ar per daug arti prospekto? Jame - ir amžinas skersvėjis, ir visada kažkokios katakombos. Aistros, įvairūs procesai, vykstantys jame, ne visada adekvatūs galutiniam rezultatui ar ataskaitai prieš visuomenę.
Kūrybos kely aš atsiskaitau prieš draugus. Tai nebūtinai jiems ištariami žodžiai: tu tiesiog žinai jų buvimą, jų veikimą, galų gale, net jų mąstymą. Ir tai man asmeniškai yra labai svarbu. Ypač reikliai atsiskaitai su išėjusiaisiais draugais, kurie šiandien jau negali replikuoti tavo veiksmams ar judesiams. Ta atsiskaitomybė tarsi sakralizuojasi. Iš to tu įgauni papildomų jėgų, papildomų emocijų, papildomos tiesos poreikį. Turiu vilties, kad ateinanti karta bus radikalesnė. Man neramu, jog mano karta pradėjo taikstytis, net konformistiškai „apdoroti" tiesas. Todėl kai dukra tėvui pasako kokį skaudesnį žodį, jai nepamirštu priminti moralinę pusę, bet viduje tyliai apsidžiaugiu. Teatras be šito yra niekinis. Antraip tai gali būti tik keista veikla, keistas manierizmas, veblenimas išmoktų žodžių, tikro santykio vengimas. Šitame „žaidime" yra daug pavojaus.
D.Š. Kokia yra tavo žadėta papasakoti „Apverstos taburetės istorija"? Ar tai Tavo būsena, ar kažkas daugiau?
J.A. Noriu pasakyti, kad nei kažkokie įgyti įgūdžiai, nei įpročiai kūrybai nedaug padeda. Laikas eina, o tu vis tiek išlieki ir trapus, ir pažeidžiamas.
Namie turiu vieną tradicinę taburetę su skyle vidury. Man toji taburetė labai svarbi. Pagal mano piešinį ją padarė labai geras meistras. Jų buvo ir daugiau. Ta taburetė buvo vienintelis daiktas, kurį aš pavogiau iš teatro. Taip jau susidėliojo, kad ji liko „lyšna", nereikalinga, tad aš ją namie ir priglaudžiau. Nuo to laiko praėjo daug metų. Galvodamas apie scenografiją, norėdamas apsispręsti dėl kažkokių matų, aš vis „mieruoju" tą taburetę, nors puikiai žinau jos matmenis. Bet tai man padeda pajusti visą erdvės mastą. Ir pats veiksmas, kai tu su metru matuoji taburetę ir žiūri į skaičius, tapo būtinybe. Be to, taburetė ir svečiui atėjus gerai, ir virtuvėj pasitarnauja.
Kodėl tai „apversta taburetė"? Tai - ne bravūra. Tai - nepasitikėjimo gaida. Prisimenant permainų metą, mano santykis su visa bolševizmo ideologija buvo labai aštrus. Dar besimokydamas Dailės institute, labai įdėmiai ją studijavau. Ji krėtė ir purtė mane, buvo absoliučiai nepriimtina. Bet man buvo svarbu susivokti, kaip galima taip nuosekliai, taip įkyriai, taip stabiliai, taip nenumaldomai teigti viena ar kita. Galvojau, kad ta epocha lyg ir baigėsi. Nežinau, ką jūs pasakysite, bet šiandien man taip neatrodo. Ji kaip hidra - atauga, keisdama tik savo formas, - turiu omeny mūsų politinį klimatą. Ir čia pat kyla klausimai apie teatrą - ar mes iš tikro sukuriam erdvę tam teatrui būti? Tai labai aštrūs klausimai. Dirbame inertiškai, spektakliai įvyksta, nors pamažu kai kas deformuojasi: tampa nereikalingi dekoratyviniai cechai, o dailininkai - juo labiau.
D.Š. Tu puikiai išmanai aktorių psichologiją, aktorystės meną, ir ne vien dėl to, kad esi atidus kostiumų dailininkas ir neįsivaizduoji, kad į Tavo scenografiją galėtų integruotis kito dailininko kostiumai. Tu kuri savitą personažo pasaulį, kuriame aktoriai ne tik „pasislepia", bet ir siekia savo energija tą kostiumą „susprogdinti", ištrūkti iš jo. Taip susiformuoja energetinis teatras. Kas Tau yra aktorius?
J.A. Teatre labai daug klastočių, labai daug apgautų žmonių. Daugelis negalėtų pasakyti, kaip jie pakliuvo į tą rutiną, į tą vežimą, kodėl dar jie tą veiksmą atlieka? O aktorius aš myliu dėl jų pasiryžimo eiti į tą nieką, į tą tamsą... Čia pat reikia atleisti jų ydas, jų savimylą, egoizmą. Aktoriaus kelias labai sunkus. Ne dėl to, kad reikia valdyti kažkokią technologiją - kaip verkti ar kaip juoktis, bet nešti tą naštą ir nešti kasdien, tai kartoti, gretinti, analizuoti, tobulinti. Tai yra nuostabūs dalykai. Su aktoriais reikia surasti bendravimo kampą. Kostiumas ir turi būti tos žabangos, jis negali būti sklandus. Tai negali būti džiaugsmingas bėgiojimas su kedukais, kai išeini atlikti visai kitos užduoties. Ar judesys turi būti klampus, ar kažkokio šleifo diskomfortas - tai anksčiau ar vėliau tampa aktoriaus ginklu.
Man neįdomus nuogas fizinis teatras. Man įdomus tas tiltas - komunikacija nepriklausomai nuo medžiagos. Analizuojant kostiumą, reikdavo ne vieną „bonką" šnapso išgerti, kad aptartum tą kostiumą. Išbandymai vyksta visais parametrais: tu ne tik gražiai, sklandžiai turi pačiulbėti, bet ir atlaikyti visą tų žaidimų kazuistiką. Tik tada gali žengti kitą žingsnį.
D.Š. Gal dėl to atskira tema galėtų būti Valentino Masalskio ir Jono Arčikausko teatras? Jūs pradėjote kartu, ir visa Masalskio-atsiskyrėlio kelionė be Tavęs neįsivaizduojama. Kas tai per fenomenas?
J.A. Tada laikas buvo labai aktyvus, aktyviai ieškota teatrinės formos ir teatro kalbos. Atėjo toks laikas, kai teatras pradėjo nespėti su savo repertuaru. Mes aktyviai ieškojome betarpiškesnio, greitesnio kontakto. Norėjosi artimesnio ryšio su žiūrovu. O tam didelę įtaką darė puikūs Kauno dramos teatro aktoriai, su kuriais mes bendravome: Kęstutis Genys, Viktoras Šinkariukas, Leonardas Zelčius, Rūta Staliliūnaitė. Jiems išėjus liko didelė tuštuma. Aktoriaus žaidimas labiau išorinis, emocinis. O kalbant apie Valentino Masalskio teatrą, manau, kad kartu su juo kuriant kelis spektaklius aš baigiau pora universitetų, jeigu ne daugiau. Ir pabaigos tam nėra.
Pažvelgęs atgal galiu pasakyti, ypač jauniems žmonėms: reikia lavinti save, velniai griebtų, visom įmanomom ir neįmanomom formom. Reikia skaityt kuo daugiau poezijos, reikia labai daug dirbt su savim.
D.Š. Tu visai neseniai ištarei skausmingą frazę: „Einu ir galvoju: kaip padaryti, kad galima būtų nieko nedaryti?" Nes situacija teatre - dekoracijos dirbtuvių naikinimas, gerų meistrų netektys - nėra guodžianti. O tu kartais sukuri tokius pasaulius, kuriuos įgyvendinti reikia profesionalios aplinkos.
J.A. Spektaklis - visada stebuklas. Iki tapdamas dailininku-statytoju aš dirbau visus teatre įmanomus darbus: apšvietėjo, butaforo... Sukaupiau tam tikrą patirtį. Noriu pasakyti, kad „aname" laike aš sutikdavau kur kas daugiau teatrą išmanančių žmonių. Ar dėl to, kad nuo sovietmečio vulgarizacijos teatre glausdavosi nemažai nuostabių, poetiškų sielų? Ir visai nesvarbu, ar tai buvo skalbėjos, ar budintys, ar staliai... Visa galerija nuostabiausių žmonių! Jų būdavo kiekviename teatre. Šiandieną čia atsiradęs plyšys. Jeigu apimtis didesnė, jeigu spektaklyje užimta, sakykim, 50 žmonių, jeigu erdvė platesnė, jeigu krūvis ir uždaviniai didesni, vienas dailininkas tai nelabai gali įgyvendinti. Norom nenorom tam reikalingi pagalbininkai. Šitų pagalbininkų darosi vis sunkiau rasti. Iki šiandien tokių žmonių niekas neruošia. Jie yra tik atsitiktinumų dėka. Netgi, „tradiciškai" kalbant, tinkamai į sieną įkalti vinį ne visi sugeba.
Pavyzdžiui, Jaunimo teatras - puikus teatras, tačiau jis vienas iš pirmųjų, kuriam visai be paaiškinamų priežasčių pradėjo nebereikėti dekoracijų cecho. O ta erdvė, kur gimsta dekoracijos, yra nepaprastai svarbi. Ji akumuliuoja visus santykius: dailininko, siuvėjo, staliaus, šaltkalvio. Premjera, kurį įvyksta scenoje, dekoracijų ceche jau būna įvykusi daugybę kartų.
Nenoriu būti „kreivos poezijos" ieškotoju. Viskas labai paprasta. Kai gyvenau Vilniuje, o kūriau Kaune, taupydamas laiką, aš dekoracijose ir miegodavau. Todėl puikiai žinau, kad ta bendrija teatrui yra labai svarbi.
Neseniai mirė Nacionalinio dramos teatro stalius Vladas (dirbęs nuo 1956 m.). Buvome pas jį su teatro butaforais nuėję atsisveikinti - ir pajutome šaltį. Tai ne kažkoks atsitiktinumas. Jeigu būtų mano valia, jeigu būčiau kultūros ministras (nors tokių pareigų nekenčiu), tą stalių turbūt būčiau šarvojęs Kultūros ministerijoje, - tam, kad būtų argumentuota teatro, kaip figūros, kaip tam tikros visumos moralinė pozicija. Kad būtų pagelbėta visiems kitiems žmonėms - tiek dirbantiems tame teatre, tiek ketinantiems ten dirbti, ar net tiems, kurie karts nuo karto ten apsilanko. Viskas formuojama konkrečiu veiksmu, o ne kažkokiom išgraviruotom citatom. Kam tas teatras? Tam, kad suartintų mus. Tam, kad gilintų mūsų dialogą, kad ne vien fiziologija kalbėtų. Teatras yra forma, kuri gali mums padėti, kuri gali vienatvės temą kitaip parodyti.
D.Š. Tu priklausai kūrėjams, kurie naudoja autentiškas medžiagas ir dažnai iš „nieko" sukuria neįtikėtinas teatrines prasmes. Taip žalsvu mėliu sušvito scena, kai iš plastmasinių butelių sukūrei dekoracijas Richardo Strausso operai „Salomė" (1998). Ar Tu sąmoningai renkiesi tokias priemones?
J.A. Aš suvalkietis, šykštus. O teatras - visada varganas. Man visada gaila išleisti pinigus kokiai nors medžiagai, tuo labiau, kad ji niekada nebūna „vienintelė". Jeigu galima padaryti pigiau, pasiekiant gerą rezultatą - tai svarbu. Man labai nemaloniai ir netgi komiškai žiūrisi, kai spektakliams perkami garsių „modeljerų" marškinukai už 300 litų. Tai tegul bankininkai juos ir nešioja. Scenoje man jie nereikalingi. Aš už 3 litus nusipirkęs audinį galiu pasiūti prašmatnesnius. Tai yra profesijos dalykai. Tai yra stebėjimo dalykas. Tam neužtenka vien pamokų. Tam reikia nuolat ruoštis, kasdien stebėti: matai, kaip blizga batai, kaip šviesa krenta, kaip ji lūžta... Ir tas procesas nuolatinis. Teatre jį reziumuoji, atlikdamas tam tikrus apsisprendimus.
D.Š. Grimas Tau visada labai svarbus. Galėtum net grimo knygą išleisti.
J.A. Galėčiau. Ačiū Dievui, dar man teko sutikti senų grimerių-profesionalų. Ir aš iš jų mokiausi, ir jiems tam tikrų rebusų uždaviau. Buvo smagu iš įvairių sėklų, iš įvairių keisčiausių medžiagų kurti grimus.
Kodėl grimas apskritai reikalingas? Pirmiausia, jis padeda konstruoti šviesą, aktoriaus apšvietimą. Grimas atlieka daug funkcijų. Jeigu teatre pripažįsti šviesos subtilumus, tai turi tuos dalykus derinti.
Grimas - tai vienas iš aktoriaus pasiruošimo dalykų. Aš atsimenu dar tuos laikus, kai scenoje su kasdieniais batais nebuvo vaikščiojama. Gal tai kai kam sukelia diskomfortą, man tai - labai priimtina. Mažiausia detalė, buitinis veiksmas... Bet kai tu jį atlieki pastoviai, kai paisai tų nuostatų, kažkas viduje keičiasi. Tuomet keičiasi ir žmogaus vaidybinis aktas.
Grimas - svarbus pasiruošimo dalykas, be to, tai spalva, kuri labai svarbi teatre, ne tik tapyboje. Grimuodamas tu netgi dirbi prie žmogaus anatomijos - tarsi aktyvini tą žmogų. Tai nereiškia, kad tu keiti jį. Grimas - labai platus, labai žaismingas dalykas.
D.Š. Po Nepriklausomybės Tu garsėjai ir kaip miesto dekoratorius - sukūrei įsimintinų instaliacijų. Didžiausia - kai apipavidalinai Arkikatedrą Sausio 13-osios metinėms: kolonos buvo aptrauktos juodai, įspūdingi užrašai, šalia - piramidės... Tai buvo savotiška dailininko akcija.
J.A. Visa tai vyko tam tikru laiku. Tuo metu mes kūrėme „Vėlines". Aš tiesiog jaučiau pareigą tai daryti. Ir labai džiaugiausi tuo pakvietimu-pasiūlymu: sutapo mano asmeninė pozicija su, pavadinkim, tautos nerimo diena. Nujausdamas, kad bolševikiškai gali „nesuderinti" mano pasiūlytos vietos, aš pats asmeniškai nuėjau pas monsinjorą Vasiliauską ir pasiūliau Katedros kolonas aptraukti juodu šilku. Jis pasakė: „Teisingas dailininkas. Galų gale supratote, kas yra pagrindinis pastatas Vilniuje".
D.Š. Dirbai su pačiais įvairiausiais režisieriais, pastatei apie 60 spektaklių. Kokias režisierių savybes labiausiai vertini? Esi atsisakęs dirbti su kai kuriais dabar jau ypač garsiais režisieriais. Kodėl?
J.A. Kiekvienu atveju - skirtingi svertai. Man labai nepatinka, kai režisierius save įsivaizduoja ponu arba direktoriumi, nepatinka, kai aš matau jo „šaltus" pirštus. Man atrodo, kad iš režisieriaus turi eiti pagrindinis impulsas, pagrindinis užkratas, kuris vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną aktorių, kiekvieną spektaklyje dalyvaujantį žmogų. Labai svarbus yra atsidavimas. Be to - žmonės skaito skirtingas knygas.
