Susitinkame aktorės šeimos namuose Kauno Žaliakalnyje. Puiki vieta pokalbiui apie teatrą, kūrybą ir sutiktus žmones. Čia mama, išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje Kira Katerina Daujotaitė, ir tėtis, Lietuvos karininkas, vėliau Kauno muzikinio teatro choro artistas Petras Paliulis, priimdavo svečius. Sėdime toje pačioje svetainėje, kur kadaise prie lango, pasidabinusi juodsidabre lape, angliškai eiles deklamavo šeimos draugė aktorė Unė Baye (Babickaitė). „Norėjau būti tokia išskirtinė kaip ji. Tik vėliau sužinojau, koks nelengvas buvo jos gyvenimas,“ - sako Inesa Paliulytė.
Baigusi Juozo Miltinio dramos studiją išvykote mokytis į Maskvą, sąjunginį teatro meno institutą (GITIS). Nedidukė, smulkutė, blondinė... Nesulaukėte dėstytojų nuosprendžio, kad jums nulemti travesti vaidmenys?
Stojamiesiems buvau paruošusi Freken Julijos monologą. Išgirdusi jį, Marija Osipovna Knebel pasakė: „Ką tu, vaikeli?! Tau reikia kažką kito, apie futbolą skaityti.“ Nemačiau savęs objektyviai, kad esu maža, vaikiška. Aš save įsivaizdavau didžia tragike, rengiausi tamsiomis suknelėmis, stengiausi atrodyti vyresnė. Pasirinkau Pasternaką, Mandelštamą, Cvetajevą, net neįtardama, kad jie uždrausti autoriai. Skambinau mamai, ir ji, pasitarusi su Vyteniu Pauliukaičiu, pasiūlė Justino Marcinkevičiaus „Buvo kaimas ir kaimo nėra“ rusų kalba. Maskvoje niekas manęs į jokius rėmus nekišo, leido rinktis visas ištraukas, laikė asmenybe, o Panevėžyje aktorius Vaclovas Blėdis, pats būdamas nedidelio ūgio, buvo pasakęs: „Na, tu tai visą amžių tarnaites vaidinsi.“ Įsivaizduokit mano mergaitišką puikybę ir atsakymą: „Kodėl? Jūs tai vaidinote Chlestakovą“. Aš manau, kad esu charakterinė aktorė. Man knieti atrasti, kuo žmogus mažas, pažeidžiamas, keistas, kaip jis kalba, o ką sapnuoja... Yra aktorių, kurie labai organiški, puikūs, bet tiek uždėjus šarvus, tiek kiškio ausis, jie bus atpažįstami. Bet yra šioje profesijoje galimybė išversti, išsukti save, keistis, mainytis. Nežinau, kiek pavyksta, bet kai Dievas duoda tokią galimybę - juk sakoma, kad aktorius yra filosofas ir akrobatas - kai pavyksta tą salto padaryti, yra didžiausia saldybė šioje profesijoje.
Kokia aktorystės kaina? Ar įmanoma teisingai įkainoti šį darbą, veiklą?
Kas ta aktorystė? Apsimetėlių prieglauda, nelaimingų žmonių sambūris? Tavęs nemyli, nenori, renkasi, atmeta, netikėtai pamilsta. O artistas laukia, kartais visą gyvenimą... Kažkoks nesusipratimas, ne profesija. Bet tas adrenalinas, ta akinanti akimirka, kai sutampi su tuo, ką veiki scenoje, absoliuti empatija atperka viską: niekingą atlyginimą, nereikalingumo jausmą, pažeidžiamumą. Va, taip ir gyveni.
Ir dar nemiga, geliantis kūnas, mėlynės, nekalbadieniai su artimaisiais, nes neturi jėgų. O dar pastangos neparodyti. Bet laikui bėgant - išmoksti.
Aš mėgstu cituoti Peterį Brooką: „Teatras yra būdas ir priemonė pažinti save, tirti save, galimybė išsigelbėti. Aktoriaus (dramos) meno sritis - jis pats. Ši sritis turtingesnė už dainininko ar muziko sritį, nes aktorius, norėdamas ją ištyrinėti, privalo aprėpti visą save. Jo rankos, akys, ausys, jo širdis - tai jo tyrimų objektas ir kartu įrankis. Šiuo požiūriu vaidyba yra viso gyvenimo reikalas - aktorius žingsnis po žingsnio pažįsta save per kankinančias, kaskart vis kitokias repeticijas, per spektaklius - milžiniškus šauktukus aktorystės kelyje.“ Gal tai ir yra kaina - gyvenimas. Ar tai daug?
Prieš keletą metų teatro žmonės sukilo prieš amžiną mūsų egzistencinį - „ministerinį“ neigimą. Ruošiausi pranešimui, karštligiškai rinkau duomenis, įrodančius mūsų reikalingumą, vertę. Ir radau nuostabų apibūdinimą to, ką mes, neva, „lengva ranka“ visą gyvenimą veikiame: „Kaip scenos meistrai kontroliuoja neuronines jungtis ir streso sukeltas hormonines reakcijas? Aktorių, žvalgų ir kitų stalkerių egzistavimui minėtų sistemų tarpusavio ryšys gerokai įtakingesnis ir pavojingesnis (dažnai ribinis) nei kitų profesijų atstovams.“ Tad nebekalbėkime apie kainą, nes ši profesija neįkainojama. Štai jauni aktoriai įvardija, kad teatras yra žaidimas. Ankstyvajame amžiuje taip, o bręstant, jeigu pasiseka, misija. Tai ko norėt, kad už misiją dar ir pinigus mokėtų!
Garbus, žinomas aktorius šventė jubiliejų. Veiksmas vyko dabar, Nepriklausomoje Lietuvoje, o jo kostiumui koks trisdešimt metų. Sakysit paveldas, aš sakau - skurdas. Tai taip ir gyvenam. Iš meilės.
Aktorinio kelio pradžioje jūs dažnai vaidinote spektakliuose vaikams - Džeinę „Merėje Popins“, Princesę „Aukso žąsyje“, Raudonkepuraitę. Neretai aktoriai nesižavi vaikiškais spektakliais. Jūs gi su laiku ėmėtės vaikiškų spektaklių režisūros ir pjesių rašymo.
Jeigu prisiminsime Vaižgantą, jis rašė recenzijas teatrui, nes nebuvo kam rašyti. Kai įsikūrė teatro mokyklėlė „Mano teatras“, kurioje 200 vaikų, tokių pjesių tiesiog nebuvo. Todėl parašiau pjeses. Kai rašydavau, mačiau personažus, gyvą spektaklį. Neskirstau vaikų ir suaugusių. Vaikas - tai žmogus su mažesne patirtimi.
Tie spektakliai, kuriuose aš vaidinau, man teikė didžiulį džiaugsmą. Vaikai yra žavinga auditorija. Vaidinti jiems yra malonumas, o vaidinti su vaikais - didžiulis išbandymas ir atsakomybė. Kai manęs klausia, kokiam amžiui rašau, aš nežinau. Spektaklis „Liūdnas Dievas“ buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui suaugusiųjų kategorijoje, nors rašiau jį žmonėms nuo 5 metų iki 105 metų. Aš manau, kad teatro menas yra skirtas visiems, nebent jis labai šokiruotų.
Su teatro mokyklėlės „Mano teatras“ vaikais spektaklius repetuojate neskubėdama, kartais net pusę metų. Daugelis artistų dar nemoka skaityti, yra ir tokių, kuriuos reikia į sceną įnešti ant rankų. Kaip jums šiame greitojo laiko amžiuje pavyksta išlaikyti tokį nuoseklumą?
Galvoju, kad mūsų mokyklėlės metodas yra didžiulė dovana vaikams ir jų tėvams. Kalbu apie dorinį ugdymą, trapų žmogaus bendravimą su žmogumi. Vaikas turi jausti pasitikėjimą. Negalima jo barti, stumdyti, sakyti: „daryk taip“, „stovėk taip“, nes vaikas nebepasitikės savimi, sutriks. Negali pagreitinti to proceso. Bendravimas su vaiku užaugina. Svarbiausia, kad jis auga kaip žmogus. Šešių metų vaikas repetuoja apie holokaustą. Aš turėjau jo kalba paaiškinti, kas yra getas. Prašiau įsivaizduoti, kad mes visi esame Nemuno saloje ir negalime iš ten ištrūkti. Vaikai gali nesuprasti žodžių, bet jie labai gerai jaučia atmosferą. Kai mes atlikome etiudą, kaip Janušo Korčako auklėtiniai neša į vaikų namus akmens anglį, kad turėtų kuo pasikūrenti krosnį, mažiesiems sakiau, kad reikia surinkti kuo daugiau juodų akmenukų ir parnešti juos namo. Grojo Fausto Latėno muzika, visi greitai greitai lakstė, o pasibaigus, vienas berniukas graudžiai verkė, nes... jo kišenėse nebuvo tų juodų akmenukų. Tai štai, kas yra tas patikėjimas. Teatro menas - kaip tie akmenukai, jo nėra. Tai menas laike, jo negali turėti. Dėl to jis man labai patinka.
Spektaklis „Anderseno gatvė“ rodomas 12 metų, „Liūdnas Dievas“ - dešimtmetį, „Astrida“ irgi nebe pirmus metus. Sunku patikėti, kad neturite numačiusi naujos medžiagos?
Iš tiesų turiu, bet saugau tas mintis. Augau inteligentų šeimoje ir man svarbu būti reikalingai. Aš niekada nesisiūliau. Mūsų teatro scenos dabar užpildytos premjeromis vaikams, aš jų labai laukiu, ir labai džiaugsiuosi, jeigu tie spektakliai bus verti džiugesio. Laukiu naujos kartos požiūrio į vaikus ir į teatrą vaikams.
Jūsų spektaklių scenografė ir kostiumų dailininkė - dukra Kotryna Daujotaitė. Veikiausiai viena kitą suprantate iš pusės žodžio?
Mūsų šeimoje jau taip yra: kai mama choreografė kurdavo šokius, sakydavau: „Štai tavo muzika, mama.“ Toks permanentinis dalyvavimas. Aš net nežinau, kur prasideda Kotryna ir kur baigiuosi aš, nes tai lyg pilstymas viename inde. Kartais ją labai nukankinu, nes žinau, ko noriu, bet nemoku pasakyti. Kai stačiau „Anderseno gatvę“, daug skaičiau apie patį pasakų autorių, kokia buvo jo vaikystė - juk visos jo pasakos iš ten. Iš ten atėjo ta skurdumo estetika, visi su kojinėmis - batsiuvys be batų. Arba holokausto tema „Liūdname Dieve“. Abi pjeses rašiau Ilgajai salei. Man plyšta širdis, kad kada nors ją nugriaus. Jos išilginimas - tai gatvė ir traukinys, laiko tekėjimas, kvapas, celės estetika... Man, kaip rašančiam žmogui, tai daug davė. O „Astridoje“ mes švenčiame gyvenimą. Yra Portugalijoje toks miestas - visas margas ir taškuotas. Kai ten lankėmės, Kotryna svajojo, kaip būtų gera jį perkelti į teatro sceną. Ir tas miesteliukas atgijo scenoje kaip Vaza gatvė. Skanu, ryšku. Dabar tokia mada, kad vaikams scenoje užtenka kelmo, vytinio, nes neva vaikas viską susikurs. Taip, susikurs, bet aš bendrauju su vaikais ir žinau, kad jie nori puošnumo, šventės.
Viename interviu prisipažinote, kad esate balta varna - drąsiai išsakote savo nuomonę, kritiką kai kurių repertuare esančių spektaklių atžvilgiu, esate netgi kategoriška. Veikiausiai ne visada liekate teisingai suprasta?
Tas mano tiesumas yra labai nelengvas, netgi skausmingas. Pasakau tiesą, nes negaliu nepasakyti. Nežinau, ar tai dėl auklėjimo. Galų gale, aš esu tikintis žmogus ir negaliu meluoti. Aš net vaikams sakau, kad mes visi gimstame ir mirsime, o kaip tu nugyveni tą tarpą, jau priklauso nuo tavęs. Žinoma, tu gali susilenkti ir gyventi. Kartais reikia už tiesą ir galvą padėti, bet aš kitaip negaliu. Kartais pagalvoju, ką aš už tai gaunu? Dvasios ramybę. Galbūt yra galimybė išspręsti problemą, kažką apginti. Mes dažnai nepastebime silpnesnio, kuriam reikia padėti. Kita vertus, mes dažnai nedrįstame pasakyti, kad juoda yra juoda, o balta yra balta. Būti balta varna nėra lengva, bet (kalba žaismingu tonu) teatre beveik visi yra baltos varnos. Ir jos pajuoduoja, papilkuoja, raudonuoja, kai užsiima bendru darbu, susijungia. Teatras - kolektyvinis menas, reikia kartu nerti tą audinį. Aišku, mūsų profesija yra labai konkurencinga, už tai mes retai kartu geriame arbatą.
Kaip jūs tvarkotės su jausmų, emocijų virtine, kurią tenka išgyventi spektaklyje, - ne visos jūsų herojės spinduliuoja laime, ne visi repeticijų laikotarpiai darnūs?
Manau, kad tai yra profesija. Kiekvienam savaip. Į klausimą, ką norite suvaidinti, atsakau: „Ką duos.“ Pavyzdžiui, nepatinka personažas, jo kalba, raiška. Jeigu jis mane šokiruoja, aš turiu galimybę iš jo išsityčioti, sutrypti, parodyti kaip niekingą kirminą. Galų gale, pagailėti. Daugelį metų mane matė kaip švelnią mergaitę. Daug kartų esu minėjusi, jog aš įsivaizduodavau, kad esu dogas, o režisieriai užsispyrusiai mane laikydavo pekinu arba bolone. Ir nieko negali padaryti.
Arba momentas, kai prieš premjerą niekas neišeina. Aš esu panikuotoja, bet turiu pati nugalėti, žinau, kad niekas dvasios man neįpūs. Dvasia ateina iš viršaus.
Inesa, kokį teatre neberodomą spektaklį jums norėtųsi suvaidinti šiandien?
Nesinorėtų nei vieno, nes negali grąžinti to, kas palaidota, žinoma, aš gerąja prasme. Labai mylėjau spektaklį „4.48 Psichozė“ pagal Sarah Kane pjesę. Šitas spektaklis leido man išsiversti iš savo išnaros, apnuoginti pažeidžiamumą, kurio paprastai nerodome pasauliui. Dar - Gyčio Padegimo režisuotas mano jaunystės spektaklis Thorntono Wilderio „Mūsų miestelis“, kuris mane formavo kaip humanistę, menininkę, mamą ir žmogų, kurio laukė daug netekčių. Šios pjesės formatas įkvėpė „Anderseno gatvę“, kuriame yra anapusinis pasaulis.
Dažnai į sceną atsinešate jums brangių daiktų, relikvijų. Vaidinote su aktorės Unės Baye (Babickaitės) pudrine, iš jūsų staltiesės pasiūta suknelė spektakliui „Mėnuo kaime“.
Oi, aš visko ir neišvardinsiu, tai ir mamos karoliai, auskarai, bateliai, netgi suknelei iš „Aukso Žąsies“ spektaklyje buvo panaudoti mamos bliuzelės nėriniai. „Liūdname Dieve“ naudojame mano dėdės šeimos vonelę, kurioje maudyti visi nuo praeito amžiaus pradžios gimę vaikai. Sugebėjau Genovaitę Tolkutę įkalbinti spektaklyje „Ilga Kalėdų vakarienė“ leisti panaudoti prisukamą grojantį laikrodį iš jos vyro aktoriaus Antano Gabrėno tėvelio kolekcijos. Tiesiog pajuntu, kad tai spektaklio garsas arba kvapas. Unės Baye nėriniai panaudoti „Ilgos Kalėdų vakarienės“ suknelėje, jos „Max Factor“ pudrinė, atsivežta iš Holivudo. Dar globoju aktorės Reginos Senkutės batelius. Kai atėjau į teatrą, man papasakojo apie šią gabią aktorę, pasirodo, jos koja buvo labai mažytė, o man tie batukai tiko. Jais avėjau ne viename spektaklyje. Aš esu paveldo žmogus, daiktai ir atmosfera man labai svarbūs. Viena dailininkė yra prisipažinusi, kad kai vyko kurti kostiumų į Kauno teatrą, ją perspėjo, kad yra viena baisi aktorė, Paliulytė. Paskui ji sakė, kad su manimi greičiausiai rado kalbą.
Esu dėkinga žmonėms, su kuriais dirbau. Aš mačiau, kaip dirba Doloresa Kazragytė, kuri eis per kraują, persivers, bet padarys. Ji užsispyrusi, tikslo siekia ne per galvas, o iš savęs. Man tai buvo gyvenimo pamokos. Arba Gražinos Balandytės lengvumas - viskas per juoką, o kokia fantastiška aktorė! Tas žmogaus daugiabriauniškumas, nesvarbu, ar jis aktorius, ar šlavėjas! Reikia užlipti vieną laiptelį, paskui kitą, ir taip save auginti.
