Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 29 d. įvyko spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ premjera. Tai kūrinys pagal Sofoklio („Oidipas Karalius“ ir „Antigonė“, iš senosios graikų kalbos išvertė Antanas Dambrauskas), Euripido („Foinikietės“, iš senosios graikų kalbos išvertė Mindaugas Strockis), Aischilo („Septynetas prieš Tėbus“, iš senosios graikų kalbos išvertė Ričardas Mironas) tragedijas ir Johno von Düffelio dramą „Oidipo miestas“. Inscenizaciją parašė spektaklio režisierius Gintaras Varnas, scenografas - Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė - Aleksandra Jacovskytė, kompozitorė - Onutė Narbutaitė, vaizdo projekcijų autorius - Rimas Sakalauskas. Spektaklyje vaidmenis kuria Valentinas Novopolskis, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, Povilas Budrys, Vesta Grabštaitė, Saulius Balandis, Rimantas Bagdzevičius, taip pat jauniausios kartos aktoriai Paulius Markevičius, Mantas Zemleckas, Jovita Jankelaitytė, Dovilė Kundrotaitė, Arnas Ašmonas, Marius Čižauskas, Šarūnas Zenkevičius ir kiti.
Kurdamas spektaklį pagal tris graikų dramos dievus - Sofoklį, Euripidą ir Aischilą, sieki atskleisti ne tiek draminio teksto konstrukciją, kiek antikinės minties būsenas, kurios nepasikeitė per pustrečio tūkstančio metų. Kokia tai patirtis?
Viskas prasidėjo nuo Johno von Düffelio pjesės „Oidipo miestas“. Man labai patiko paprasta ir geniali mintis - sujungus tris graikų tragedijas (nesvarbu, kad skirtingų autorių) papasakoti beveik visą Oidipo ir jo šeimos mitą. Düffelis jas sujungė atmesdamas chorus, gerokai sutrumpindamas tekstą, didžiąją jo dalį pakeisdamas savu, atsisakydamas kai kurių veikėjų... Jo trilogiją skaitai labai susidomėjęs, kaip užkrečiantį trilerį. Todėl prasidėjus pirmiems pastatymo darbams dar ilgai maniau, jog statysiu šį kūrinį, bet kuo labiau gilinausi į medžiagą, tuo greičiau ėmiau suprasti, kad ji man svetima. Ir štai dėl ko - Düffelis, naudodamas visas keturias pjeses, sukonstravo politinę pjesę apie valstybę ir valdžią. Iš visų autorių jis išėmė beveik visus dievus, todėl žmogaus-dievų, žmogaus-likimo tema pranyko. Supratau, kad būtent tokios medžiagos statyti nenoriu, bet pati jungimo galimybė mane labai sudomino. Pradėjau grąžínti antikinius tekstus, kurie tapo Tėbų trilogija. Dėl to „Oidipo miestas“ tapo „Oidipo mitu“. Spektaklis turi du pavadinimus - „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“, bet tikslesnis yra antrasis pavadinimas.
„Oidipo mitas“ pavadinime išliko ir dėl to, kad pirmoje spektaklio dalyje konkrečiai pasakojama Oidipo žlugimo istorija („Oidipas Karalius“), antroji dalis - „Septynetas prieš Tėbus“ - jo sūnų neapykantos ir kovos dėl sosto istorija, o trečioji - jo dukros Antigonės istorija. Mitų tyrėjai šiuos mitus jungia į „Tėbų ciklą“.
Graikai mėgo trilogijas. Antikiniame teatre vykdavo dramaturgų varžybos, kurioms autoriai privalėjo pristatyti tris tragedijas ir vieną satyrų dramą. Iš pradžių šios trilogijos dalys tarpusavy buvo susijusios. Kaip pavyzdys yra išlikusi Aischilo „Orestėja“, kur iš tikrųjų vienas siužetas plėtojamas per tris tragedijas. Kiti kūriniai - neišlikę. O, pavyzdžiui, Sofoklis nemėgo trilogijų ir rašė atskiras dramas. Bet pats trilogijos formatas yra teisingas, galima sakyti, graikiškas. Ši idėja mane ir įtraukė, tik aš perdariau dramaturgiją, iš dalies grąžinau chorus. Chorai yra ir būtina graikų tragedijos dalis, ir labiausiai neapibrėžta, trapi, sunkiai įkandama, bent jau šiandien. Bet pačioje tragedijos raidoje, kaip man atrodo, chorai buvo sunkiai įkandami ir patiems graikams. Choro vaidmuo tragedijoje nuo Aischilo iki Euripido vis mažėjo ir mažėjo, kol visiškai sumažėjo ir tapo tik tam tikrais muzikiniais intarpais. Graikų drama vis dėlto yra kanoninis žanras, turintis labai griežtą dramos kūrinio struktūrą: prologas, ar vietoj prologo - choro įvadinė giesmė, epeisodijai (dialoginės veiksmo scenos), tarp jų būtinai chorai, dažnai - komas (protagonisto ir choro rauda), epilogas. Epeisodijai irgi turi savą schemą - monologai, trumpi dialogai (stichomitija) ir t. t. Viena svarbiausių graikų tragedijos dalių - dramos veiksmo lūžis - peripetija, po kurios - neišvengiama katastrofa arba tragiškasis patosas. Tas taisykles arba supranti ir laikaisi jų, arba, jų nesupratęs, griauni jas, ir tuomet išeina kas nors kita, bet ne graikų tragedija. O kai jas vertini, tuomet akivaizdi tampa labai aiški, labai griežta struktūra, kuri pati savaime veiksmą varo į priekį. Dėl tos struktūros, manau, ir chorai reikalingi, bent jau jų rudimentas, ar tam tikras atitikmuo, su tekstu ar netgi be teksto.
Kai turi trilogiją, matai, kaip ta struktūra kinta. Man pačiam tai labai įdomu, nes trilogijoje matyti tęstinumas: kaip įvykiai kartojasi, kaip personažų poelgiai kartojasi. Imi suprasti, kad be trilogijos likimų „ratų“ neįmanoma pajusti visumos.
Visos trys spektaklio dalys iš esmės yra sutrumpintos pjesės. Netgi sutrumpintame variante supranti, kad Oidipo istorija ne tik pati savaime įdomi, bet ji įdomi antros ir trečios dalies kontekste.
Pirmoji dalis - pagal Sofoklio „Oidipą Karalių“. Anot Aristotelio, ir ne tik jo, tai yra pati tobuliausia tragedija formos požiūriu, kur nieko nėra nereikalingo. Antroji dalis - Aischilo „Septyneto prieš Tėbus“ laikas - karas. Praeina apie pora metų nuo Oidipo katastrofos. Oidipas užrakintas rūmuose, ir prasideda karas tarp dviejų Oidipo sūnų, besivaržančių dėl sosto. Čia pagrindą - devyniasdešimt aštuonis procentus - sudaro Euripido „Foinikietės“. Tragedijos „Sepynetas prieš Tėbus“ liko tik dalis monologo ir du choro gabaliukai. Trečioji dalis - Sofoklio „Antigonė“. Tai yra istorijos pabaiga: Antigonės poelgis ir jos žūtis, ir apskritai Tėbų žūtis.
Kitaip sakant, iš trijų su puse pjesių sulipinti trys spektaklio veiksmai. Teksto išleista mažiau nei pusė. Apskritai antikinės tragedijos nebuvo labai ilgos, palyginti kad ir su Shakespeare´u, dvigubai trumpesnės.
Statant tiktai „Oidipą Karalių“, po peripetijos Oidipas išgyvena vieną katastrofą - išsidūrus akis ateina tragiškojo patoso valanda, kai jis viską permąsto, kas jam skirta, o trilogijoje Oidipas patiria dvi katastrofas: pirmąją, jau minėtą, ir antros dalies pabaigoje - antrąją, kai nuo jo prakeiksmo žūsta abu jo sūnūs - du broliai, taip pat žmona, kartu ir motina Jokastė. Dukra Antigonė labai konkrečiai dėl to kaltina jį patį, jo prakeiksmą - štai čia yra jo antroji katastrofa. Oidipas turi prisiimti kaltę, bet jis kone visą ją „numeta“ dievams. Čia jis iš tikrųjų susitaiko su likimu, nes pirmoje dalyje taip neatsitinka. Antros dalies pabaigoje, susitaikęs su savo lemtimi, Oidipas išeina į tremtį.
Įdomu tai, kad pjesėje „Antigonė“ pati Antigonė neišgyvena katastrofos. Ji palaidoja brolį, ir už tai nuteisiama myriop. Yra viena jos rauda su choru, kai ji atsisveikina su Tėbais, su gyvenimu. Katastrofos nėra, katastrofa ištinka Kreontą, kai nusižudo jo antras sūnus ir jo žmona Euridikė. „Antigonė“ - keista pjesė: protagonistė - be katastrofos, o katastrofą patiria antagonistas. Bet labai įdomu: sujungus pjeses į trilogiją, Antigonė pradeda veikti antroje trilogijos dalyje ir savąją katastrofą patiria jos pabaigoje, kai jos akyse vienas kitą nužudo broliai ir nusižudo motina. Chaotiška Antigonės rauda labai įspūdinga. Po šito prasideda jos kelias į ramybę. O kai trečioje dalyje Antigonė palaidoja savo brolį, ji jau visiškai rami.
Trilogija suformuoja įdomių slinkčių. Negana to, kad atsirado du broliai, kurių istorija labai sudėtinga - „Foinikietėse“ atsirado ir itin svarbus personažas - Kreonto sūnus Menoikėjas, kuris, kaip daugelis tragedijų herojų, atsiduria „kryžkelėje“: po Teiresijo pranašystės jis turi pasirinkti - gali bėgti iš Tėbų arba pasiaukoti už miestą. Ir jis pasirenka.
Mes Antiką naudojame tiek, kiek ji mums patogi, neanalizuodami pamatinių jos dalykų, negalvodami apie tai, kad ant jos pamatų stovi visa Vakarų kultūra. Ar tai viena priežasčių, suviliojusių šiai sudėtingai kelionei?
Iš tikrųjų - taip. Mano gyvenimo variklis yra smalsumas. Kai mane vadina „barokiniu“ režisieriumi, tai nėra absoliuti tiesa. Nors labai patinka Barokas, bet tai nereiškia, kad kitos epochos man mažiau įdomios. Pastaruoju metu man daug įdomesnė Antika. Kalbant atsietai nuo spektaklio, akivaizdu, kad, norėdamas suprasti vėlesnių epochų dramaturgiją, be Antikos jos nesuprasi, nes vėliau rašę dramaturgai visut visi mokėsi iš Antikos. (Turiu galvoje senąsias epochas, kai buvo atsigręžta į Antiką kaip „aukso amžių“.) Pavyzdžiui, „Oidipas Karalius“ suręstas vienu paprastu principu: Oidipą užgriūva faktai iš praeities, ir tuo vienu principu, tuo tyrimu - ėjimu link savo praeities faktų - ir paremta visa tragedija. Kai Oidipas atpažįsta save, tai ir yra jo katastrofa. Žiūrint toliau į dramaturgijos istoriją, galima pamatyti, kad XIX amžiuje „lūžiniu“ dramaturgu vadinamas Henrikas Ibsenas naudojosi lygiai tokiu pačiu principu, kai tragedija susiklosto iš praeityje įvykusių faktų. Statydamas „Tėbų trilogiją“ aš matau, kaip vėlesnieji autoriai naudojosi antikiniais kūriniais. O Shakespeare´as? Jis irgi prisiskaitęs Antikos.
Mane ypatingai audrina pats antikinio teatro atsiradimo fenomenas; iš tiesų jis atsirado iš nieko. Graikai buvo labai keista visuomenė. Nereikia pamiršti, kad šioje šalyje gimė Vakarų filosofija, jie išrado teatrą, vakarietišką politiką. Tas graikų pirmaeiliškumas, tas jų „atradimas-išradimas“ man yra didelė mįslė, kurią kaip koks Oidipas aš stengiuosi įminti.
Kodėl šiandien reikalingas toks ir kaip tik šių kūrinių apjungimas? Koks tas šiuolaikinis mito permąstymas? Kas vis dėlto slypi anapus teksto?
Per daug nedetalizuodamas šiuolaikinės dramaturgijos, galiu pasakyti trumpai: šiuolaikiniai dramaturgai turėtų mokytis rašyti dramas iš Antikos. Graikai žiūrėjo į teatrą labai įdomiai: kaukės, chorai šios dienos akimis - pusiau oratorija. Antikinėje dramaturgijoje nieko realistiško nebuvo. Euripidas gal labiausiai mėgo realesnius personažus, bet graikai jo nelabai mėgo. Jį vėliau pradėjo mėgti, kai teatras priartėjo prie gyvenimo, tapo realistiškesnis. Tiesa, vienas svarbus antikinių dramų kanonas: siužetų ne tik neprivalu sugalvoti, bet ir negalima. Išgalvoti siužetus - žemas lygis. Aišku, su retomis išimtimis (Aischilas parašė „Persus“). Bet, pavyzdžiui, istoriniuose tyrimuose minimas vienas dramaturgas, kuris parašė naują, išgalvotą siužetą, artimą realybei, bet už tai ne tik negavo jokios premijos, o dar turėjo sumokėti baudą, nors spektaklis buvo neva aktualus, o publika, atpažinusi save, verkė. Jis buvo nubaustas už meno dėsnių pažeidimą, tragedijos kanonų - nesuartėti su realybe, su gyvenimu - nepaisymą. Dėl to graikai rėmėsi mitais: ar jie ginčijosi su jais, ar savaip interpretavo - nesvarbu. Galų gale mitas nėra knyga, kaip, pavyzdžiui, žydų tora, kurioje nieko negalima keisti. Graikai turėjo žodinę tradiciją. Žodis „mitas“ kilęs nuo žodžio mythos, reiškiančio „padavimą“ arba „žodį“. Neseniai girdėjau man patikusį mito apibūdinimą: ne kiekviena, o tik šventa pasaka yra mitas.
Sakoma, kad Homero laikais visi mitai jau buvo susiformavę, jis tuos mitus susakė, o tragikai tiesiog naudojo vieną ar kitą iš jų. Mitai visada kalba apie dievus, didvyrius arba apie kvaziistorines asmenybes, kaip Orfėjas, Oidipas, Odisėjas, Heraklis, per kuriuos jie iš esmės išsako savo patirtį. Toji patirtis nėra kiemo istorijytė ar koks nors konkretus žmogus. Tai yra apibendrinta, pakylėta mitinė istorija, kuri žmogui turi atskleisti daugelį dalykų. Iš esmės graikai manė, kad teatras turi žmogų mokyti. To meto graikui Homero epas - tai vidurinė mokykla, o spektakliai, rodomi du tris kartus per metus - aukštasis mokslas.
Aristotelis sakė, kad tragedija turi padėti žmogui apsivalyti nuo aistrų ir, žinoma, atsakyti į esminius būties klausimus. Beje, pačiose tragedijose tų atsakymų nebūtinai yra. Ir trys genialūs graikų tragikai Aischilas, Sofoklis ir Euripidas ne visada žino tuos atsakymus. Išvados pjesių gale lyg ir padarytos, bet jos neaprėpia viso lauko. Lieka neatsakyta, dėl ko vis dėlto kaltas tas Oidipas. Ar tai dievų žiaurumas, ar jie tokiu būdu žaidžia su žmogumi? Pavyzdžiui, Euripidas „Oreste“ Apolono lūpomis yra pasakęs, jog Trojos karas kilo visai ne dėl Elenos - jis buvo Dzeuso sumanytas, kad žmonių giminė sumažėtų, kad jie išžudytų vienas kitą. „Oidipo mite“ taip pat sakoma: „Dabar tu nieko nemaldauk, nes kas lemties / Žadėta, joks mirtingasis neišvengs“. Arba: „Likimas iškelia, likimas ir sužlugdo, / Laimingą lygiai kaip ir nelaimingąjį. / Ir, kas žadėta žmogui, nieks nepasakys“.
Pagrindinė, bet ne vienintelė graikų tragedijos tema yra likimas. Iš esmės likimas ir laisva valia - tos svarstyklės: kiek žmogus priklauso nuo likimo, o kiek nuo laisvos valios? Šiame „svarstyklių“ žaidime sunku atsakyti, kaip iš tiesų yra. Pagal Antikos graikus, žmogus turi savo likimą, bet turi ir laisvą valią kažkaip tą likimą koreguoti.
Paprastai mes gilinamės tik į viešąjį graikų teatrą, tą, kuris buvo Atėnuose, Akropolio papėdėje. Tai Dioniso teatras, kur per Dionisijas buvo vaidinamos trys tragedijos ir satyrų drama. Italijoje, Sirakūzuose, jie labiau mėgo komedijas, bet tai - detalė. Tačiau drįsčiau sakyti, jog buvo dar vienas teatras, kaip iš esmės buvo dvi religinės srovės: oficialioji, valstybinė (Apolono, Atėnės, Dzeuso), ir kitas, „slaptas“ Demetros kultas - nors ir jis buvo valstybinis, bet ne liaudžiai, o tik „pašvęstiesiems“. Pagrindinė Demetros šventykla buvo Eleusine, vietovėje už keliolikos kilometrų nuo Atėnų, ir ten dukart per metus vykdavo pagrindinės šventės - Eleusino misterijos, kuriose galėjo (o gal turėjo?) dalyvauti tik „pašvęstieji“, kitaip sakant, tai buvo slapta. Visi „pašvęstieji“ duodavo priesaiką negarsinti jokių to tikėjimo ir kulto paslapčių, ir todėl mes apie tai žinome labai nedaug. Kelias dienas ir naktis vykdavo kultinis teatras, lygiai taip pat kaip ir per Dionisijas, tik Eleusino misterijose nebuvo žiūrovų - visi buvo apeigų, tegu ir stipriai primenančių grynąjį teatrą, dalyviai. Eleusinijos pasižymėjo įvairiais garsų, šviesų, žolių kvapų efektais, sakoma, net narkotiniu apkvaitimu. Manoma, kad tai atėjo iš Egipto, iš Izidės kulto. Graikai tai sutvarkė - grožis yra gėris, kalokagatija.
Skirtumas tarp šių dviejų teatro tipų buvo toks: Akropolio papėdėje buvo vaidinama apie gyvenimą žemėje, o Demetros ir jos dukros Persefonės (iki patekdama pas Hadą ji buvo vadinama Kora) misterijos buvo apie gyvenimą anapus, apie perėjimą į aną pasaulį. Šiame religiniame teatre buvo tikima metempsichoze (sielos persikūnijimu) ir kitais dalykais, kurie šiandien priskiriami Rytams. Juk sielos prisikėlimu, įsikūnijimu į kitą kūną graikai tikėjo (Pitagoras, Platonas ir Eleusino misterijos). Tik ne viešai, o pripažindami Eleusino Demetros kultą.
„Pašvęstieji“ buvo ir visi trys didieji dramaturgai. Maža to, Aischilas buvo vyriausiojo Eleusino žynio sūnus. Jis iš tiesų buvo labai religingas. Juk Friedrichas Nietzsche savotiškai irgi į tą pusę lenkia, kad vienas teatras - apoloniškas, kitas - dionisiškas. Svarbu buvo suvokti, kad egzistavo du teatro tipai: vienas jų - su 10 000-12 000 žiūrovinių vietų amfiteatrais, kitas - „požeminis“, išpažįstantis Demetros ir Persefonės kultą, kada per kelis vakarus buvo suvaidinama jų gyvenimo istorija. (Šiaip ar taip, Demetra - viena Olimpo deivių - Žemės, arba žemdirbystės valstiečiams, ir mokytiems graikams - Magna Mater (Motina Žemė). Tai reiškia, kad iš dar ankstesnių laikų ji - pati pagrindinė deivė. Juk Dzeusas - tai tik Motinos Žemės anūkas.
Tad antikinio teatro įsivaizdavimas nėra iki galo tikslus, nes istorikai labiau pripažįsta viešąjį teatrą, nors buvo ir tas, apie kurį itin nedaug žinome. Šis „sielų kelionės“ teatras nebuvo vien teatras, bet ir kulto dalis. Todėl sakyti, kad graikams rūpėjo tik tragedijos - neteisinga. Sielos reikalai jiems taip pat nebuvo nei tolimi, nei svetimi.
Šiandien žmonės nesupranta, kas yra jie patys, kaip jie čia gyvena, kur link suka pasaulis. Dėl to svarbu statyti protingas tragedijas. Man pačiam tai reikalinga, todėl manau, kad ir kitiems tai įdomu.
Teatras gimė anksčiau už filosofiją. Analizuojant Sofoklį, Euripidą ir Aischilą, ryškėja neįtikėtino gylio ir pločio filosofinis laukas. Koks didžiausias pavojus tykojo perkeliant šiuos tekstus į sceną?
Suprantu, kad svarbiausia surasti „raktą“. Yra toks kelias: antikinę tragediją suprojektuoti kaip šiandienos teatrą. Bet mes ėjome truputį kitu keliu: mes vis dėlto statėme mitą, o tai reiškia - apibendrintą, belaikę legendą ar pasaką, - kaip kam patinka. Graikai itin tikėjo Orakulu - Dievo žodžiu. Sakoma, kad tragedija susijusi su didelėmis aistromis ir didvyriškais poelgiais. Taip. Šią tragediją stačiau labiausiai dėl dviejų personažų, kurie pasielgia didvyriškai. Tai yra Menoikėjas, kuris karo metu pasiaukoja už miestą ir karą sustabdo, ir Antigonė, kuriai sąžinė svarbiausia, kuri elgiasi pagal senuosius, pamatinius žmogiškumo įstatymus, o ne pagal politikų primestus įsakymus, kuriuose valstybė ar jo paties ambicija svarbiau už žmogų. Šie du jauni žmonės įrodo asmenybės laisvos valios poelgio prasmę. Jų elgesys didvyriškas. Šiandien tai ypač aktualu.
Antikiniame teatre viskas buvo atpažįstama, siužetus graikai žinojo. Koks yra šiuolaikinis žiūrovas?
Jei lyginti antikinį žiūrovą su šiuolaikiniu, pirmasis skirtumas - Antikoje į teatrą eidavo devyniasdešimt penki procentai gyventojų, o dabar - apytikriai pusantro ar du procentai. Kitaip sakant, Graikijoje teatras buvo visuotinis, dabar teatras - elitinis. Tokie skirtumai dėl kelių priežasčių: žmonių padaugėjo (dabar Žemėje septyni milijardai), atsirado televizija ir visokių kitokių pramogų. Teatras tampa vis labiau elitiniu menu. Jo negalima palyginti netgi su kinu, kurio daug gausesnės žiūrovų auditorijos. Todėl nereikia turėti didelių iliuzijų, kad kažkas kažkam kažką pasakys. Graikų tragikai galėjo pasakyti visai savo bendruomenei. Į teatrą eidavo net patys neturtingiausi, jie gaudavo subsidijas, tuos kelis grašius. Įėjimas buvo labai pigus. Be to, miesto taryba subsidijuodavo tuos žmones, svarbiausia buvo, kad jie eitų, šviestųsi... Šiandien, bent jau Lietuvoje, spektaklius lanko teatro gurmanai, teatralai arba snobai.
Ar Tau svarbus katarsis - apsivalymas?
Manyčiau, kad svarbus. Iki šiandien nieks iš tikrųjų nežino, kas tai yra. Katarsio „formulę“ žino tik teatro teoretikai (ar bent jau manosi žiną), pasiskaitę Aristotelį. Pats žodis „katarsis“ yra tarsi stigma. Apibūdinimas - labai paprastas. Aš pats norėčiau jį patirti teatre.
Tragedijos gimimas visada yra susijęs su baimėmis. Kokios baimės egzistuoja šiandien, kad tragedija vėl tampa būtinybe?
Jaučiu, kad baimių daugėja. Gal ir buvo šioks toks istorinis atoslūgis. Suprantu, jog „didžiausių baimių“ būta per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Mes esame pokario kartos veiklos rezultatas, nors patys apie tai nemąstome. Kas šiandien yra Europos Sąjunga? Ji buvo sumąstyta dar 1957 metais. Po karo traumos, kurią iš esmės patyrė visa Europa (protingoji, apsišvietusi, meno ir kultūros sala), iškilo baisus siaubas, kurio ilgai nieks negalėjo sustabdyti. Manau, kad naujasis Europos Sąjungos darinys ir buvo sugalvotas tam, kad panašūs įvykiai nepasikartotų. Tačiau šiandien, kai prasidėjo civilizaciniai karai, musulmonų invazija į Europą, iškilo kita nerimo banga. O viena pagrindinių tragedijos temų ir yra „nerimas“, „baimė“.
Graikai nekalbėjo apie laikinus dalykus, gal dėl to jie rėmėsi mitais, kuriuose svarbiau žmogaus pasirinkimas. Kodėl, pavyzdžiui, „Oidipe“ labai svarbi kryžkelės tema? Todėl, kad kryžkelė kiekvienoje pasakoje - pasirinkimo, laisvos valios tema. Ir graikų tragikai tą labai gerai žinojo.
Šiuolaikiniame teatre svarbiausius dalykus užgožia socialinė drama. O žmonės pasiilgsta egzistencinių temų, jiems svarbūs pamatiniai klausimai.
Aktorių stasimos, arba kitaip vadinamos „stovinčios“ dainos, šį spektaklį daro ir modernų, ir kartu archajinį. Kuo ypatinga Onutės Narbutaitės muzika, spektakliui suteikianti naujų „skaitymo“ galimybių? Ar tai buvo numatyta iš anksto?
Onutė Narbutaitė supranta, kas yra antikinė tragedija, kad tai yra kanoninis menas. Šiame spektaklyje, beje, ji naudoja graikišką muzikinį arsenalą: balsas, pučiamasis, mušamasis... Ji nepripažįsta beformių muzikinių „kokteilių“, kurie būdingi šiuolaikiniam teatrui. Maža to, tai, ką mes darome, irgi yra šiek tiek senoviška - aišku, gerąja prasme. Naujajame spektaklyje nėra nė vieno kompiuterinio garso, o tik gyvi įrašai, tikras choras. Ši muzika unikaliai senoviška, natos rašytos pieštuku natų popieriuje, ir man tai labai patinka. Ir nėra „nešiuolaikiška“.
Antikiniuose tekstuose tragedinio patoso išvengti neįmanoma. Kaip su juo elgtis teatre?
Neįmanoma, nes tai yra viena antikinės tragedijos dalių. Nereikia to bijoti. Kitas klausimas, kaip šitą tragišką patosą, kitaip vadinamą katastrofa, suvaidinti? Manau, kiekvienas laikas tai perteikia skirtingai, ir mes šiandien stengiamės per daug nemeluodami tai suvaidinti.
Antikinė kultūra sudarė sąlygas rastis poetams, dramaturgams, filosofams. Šiandien kultūros žmonės priversti vien tik įrodinėti savo reikalingumą, - pažeisti pagrindiniai jos radimosi dėsniai. Susikūrė įvairūs fondai, susiformavo nauja karta, kuri nieko esminio neveikia, tik rašo „gudrias“ paraiškas. Kiek Tu priverstas tame dalyvauti?
Esu priverstas tame dalyvauti. Aš pasakysiu analogiją: graikai suprato didžiulę kultūros svarbą. Ne veltui jie turėjo pamatinę taisyklę - kalokagatiją: grožis yra gėris. Jie mėgo, vertino, skatino kurti meną, suprato jį, rėmė ir tuo džiaugėsi. Ko negalėtume pasakyti apie dvidešimt penkerių metų po Nepriklausomybės Lietuvą. Manau, kad po Sąjūdžio tautinės euforijos įvyko daug keistų dalykų. Dabartinės valstybės pamatai ir buvo sukurti tuo metu. Politinę, ekonominę slinktį iš socializmo į kapitalizmą tie žmonės sukūrė, o kultūrą - pamiršo. Matyt, tuo metu buvo svarbesnių dalykų. Bet tokios valstybės strategų klaidos skaudžiai atsirūgsta vėliau. Taip
ir atsitiko.
Tragedijoje „Septynetas prieš Tėbus“ yra dviejų brolių karas, o po dvidešimt metų Tėbus apsupo nauja kariuomenė - tų brolių vaikai, ir jis vadinosi epigonų karu. Kalbant apie mūsų laiką: galima sakyti, po Sąjūdžio kartos atėjo epigonų karta - didelių pragmatikų karta. Dar viena antikinės tragedijos paralelė - graikų herojai daro daug tragiškų klaidų, neteisingai pasirenka savo kelio kryptį. Mūsiškiai irgi, atrodo, privėlė tragiškų klaidų, ir visa tai atsirūgsta: valstybė - nei šiokia, nei tokia, o kultūra ir švietimas galėjo tą valstybę padaryti mažu perliuku. Ir šito nepadarė.
Tai reikia atsikratyti minties, kad mes kokia nors linkme esam pažengę?
Pasaulis regresuoja! Nuo senovės graikų mes esame „pažengę“ atgal.
Dėkoju už pokalbį.
