Straipsnis parengtas pagal radijo laidą „Avanscena“, transliuotą liepos 22 d. radijo stoties Relax FM eteryje.
„Kultūra yra esminis dalykas. Vis kartoju, kad kai kažkur kažkas kažką nužudo, pasielgia šlykščiai, kai vyksta smurtas artimoje aplinkoje... Kiekvieną kartą, kai tai nutinka, tai yra mūsų, kultūrininkų, kaltė. Mes nepasiekėm tų žmonių, nepakalbėjom, nediskutavom, neparodėm, nesuteikėm to įkvėpimo būti geram arba sudvejoti prieš smurtą,“ - teigia Gildas Aleksa, jaunas aktyvus Kaune kuriantis režisierius, plečiantis teatro ribas ir patį scenos meno prieinamumą žiūrovui.
Nuo penkerių iki penkiolikos metų Gildas su šeima gyveno Izraelyje, Haifos mieste, o grįžęs į Lietuvą, gimtąjį Kauną, pasinėrė į teatro ir meno pasaulį. Nors studijavo Vilniuje, 2014 m. baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro režisūros bakalaurą, G. Aleksa sostinėje neužsibuvo - grįžo į Kauną. Kaip teigia pats kūrėjas, „Kaunas visų pirma yra mano miestas. Jeigu matau, kad mano mieste kažko nėra ir aš galiu padėti, būtų niekšiška, jeigu važiuočiau į Vilnių ir tiesiog mėgaučiausi galimybėmis, platformomis, sąlygomis ir panašiai.“ Ir tai - ne tušti jauno menininko žodžiai: G. Aleksa vadovauja jaunimo teatro grupei „Teatronas“, dalyvauja tarptautiniuose teatro festivaliuose užsienyje ir Lietuvoje, rengia seminarus ir kūrybines dirbtuves jaunimui ir studentams. Maža to, neseniai Kauno kultūros centre „Tautos namai“ G. Aleksos iniciatyva atsirado nauja erdvė alternatyviems scenos menams „Šelteris“, taip pat režisierius yra šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ meno vadovas.
Pirmasis spektaklis, švilpiant iš susižavėjimo
Gyvendamas Izraelyje, Gildas pamatė savo pirmąjį spektaklį, apie Janušą Korčaką. „Atsimenu, man labai patiko. Aš atsistojau, plojau ir sušvilpiau - o aš moku labai garsiai švilpti,“ - prisimena G. Aleksa. Vėliau dėl šio savo „išsišokimo“ jis buvo iškviestas pas direktorę, kur jam buvo paaiškinta, kad teatras - ne futbolo stadionas. Visgi šis spektaklis ir paties reakcija į jį turėjo lemiamą reikšmę tolimesniam G. Aleksos gyvenimui: „Manyje įvyko pirmas lūžis, aš švilpiau iš labai didelio susižavėjimo ir džiaugsmo.“
Grįžus gyventi į Lietuvą, pirmasis Gildo apsilankymas teatre vėl sukėlė jausmų ir minčių audrą: paauglys žiūrėjo Gintaro Varno spektaklį „Ruzvelto aikštė“, turėjusį, kaip dabar suvokia, labai didelį poveikį pradiniam būsimojo režisieriaus teatro suvokimui.
Alkis teatrui, noras dalyvauti jo kūrime šešiolikametį G. Aleksą atvedė į teatro mokyklėlę „Mano teatras“ (prie tuomet dar Valstybinio Kauno dramos teatro), o netrukus Gildas buvo įvestas į spektaklį „Anderseno gatvė“. „Supratau, kad tai yra mano vieta, ir nuo to laiko aš niekur neišėjau ir net nenoriu. Tai tokia aistra, lyg meilužė,“ - pirmuosius žingsnius teatre, nulėmusius tolimesnį gyvenimo kelią, prisimena režisierius.
Kai trūkumas skatina kūrybai
Visgi netrukus į teatrą paniręs kūrybingas paauglys pajuto, kad jam kažko trūksta. „Aš supratau, kad aš, kaip jaunas žmogus, nelabai turiu ką Kaune žiūrėti. Tais laikais dar buvo tokia situacija, kad jeigu ir nueini į spektaklį, kuris skirtas jaunimui, tai scenoje dažniausiai matydavai keturiasdešimtmečius, kurie mėgina vaidinti jaunus žmones, mėgina kalbėti jų kalba, o tai atrodo kraupiai.“ Šis teatro jaunimui trūkumas tapo įkvėpimu ir padrąsinimu - G. Aleksa prisimena, kad taip ir kilo mintis daryti kažką savo, eksperimentuoti ir klysti teatro erdvėje. Susiradęs bendraminčių, su jais būsimasis režisierius sprendė, kaip būtų galima scenoje aiškia, patiems kūrėjams sava ir suprantama kalba kalbėti apie tai, kas jiems svarbu.
Kaip dabar prisimena, anuomet jie nusprendė pastatyti „specialiai“ ilgą spektaklį, „specialiai“ vaidybinį, su pertrauka. Taip buvo sukurtas spektaklis „Sveiki!“. Kaip dabar teigia G. Aleksa, net jam pačiam keista, kad tas spektaklis turėjo fainą pasisekimą. Kartu tai buvo postūmis nesustoti, kurti toliau: „Prasidėjo visokie bandymai: norėjau, kad ir kiti režisuotų, norėjau, kad vyktų judėjimas.“ Įdomu tai, jog prisimindamas anuos laikus, režisierius sako, kad viską jie tuomet darę kone slaptai, per daug nesiviešindami. „Aš laikiau tai šventu darbu, šventa gėda. Man atrodė, kad niekam apie tai nereikia sakyti. Net tada, kai įstojau į režisūrą Vilniuje, kai studijavau, niekam nesakiau apie „Teatroną“, mėginau derinti repeticijas su studijom, nes buvo labai gėda. Tiesiog tai, ką aš dariau Kaune su bendraminčiais, buvo mūsų, grubiai tariant, kūrybos poreikio tenkinimas, o tai, ką studijavau, buvo studijos.“ Būtent todėl G. Aleksa teigia nenutraukęs savo teatro grupės Kaune veiklos - jis jautęs poreikį kurti, tačiau nė mažiausio poreikio tą veiklą viešinti.
Privilegija džiaugtis meno stebuklu
Tačiau baigęs studijas diplomuotas režisierius sako suvokęs, kad savo kūrybinės veiklos gėdytis nereikia. „Dabar net į užsienį nuvažiavęs suprantu, kad esame labai neblogame lygyje. Lietuvoje mus vertina viename kontekste, užsienyje - kitame,“ - džiaugiasi G. Aleksa ir priduria, kad šio sezono pabaigoje suprato turįs trupę, su kuria nori dirbti nepaisant nieko. „Tiek mano kiti darbai, tiek kitų trupės narių - jie yra finansiniam išgyvenimui, o tikroji kūryba, tai, ką aš noriu daryti - tai vyksta čia,“ - tvirtai ir atvirai sako kūrėjas. Režisieriui visa jo trupė yra bendraautoriai, kadangi visi yra labai kūrybingi ir turintys labai aiškias kūrybines ir socialines pozicijas. Anot G. Aleksos, jis visiškai pasitiki savo kūrybine komanda: „Galiu jais visapusiškai pasitikėti, ir būtent tas pasitikėjimas yra labai malonus teatre. Daugelis mūsų spektaklių yra visiškai improvizaciniai, per repeticijas dažnai būna, kad tiesiog pasapaliojame, o aš visiškai pasitikiu tuo, kad jie išneš spektaklį, nes jie supranta, ką ir kaip daro.“ Tokia darbo specifika, režisieriaus teigimu, sąlygoja tai, jog spektaklis gimsta realiuoju laiku, prieš žiūrovą, o tai G. Aleksai yra itin smagu, kadangi jis žiūri visus savo spektaklių rodymus ir nenori, kad jie taptų nuobodūs jam pačiam. „Taip ir išeina - mes statom spektaklius, kad patiems būtų įdomu, tad savaime prilimpa tokie žiūrovai, kurie turi panašias pažiūras, panašų skonį, panašius klausimus ir skaudulius.“
„Kas kartą, kai turiu progą, dėkoju savo aktoriams už tai, kad jie yra, už tai, kad jie manimi tiki. Juk tai kone absurdas: aš kažkada kažką sugalvojau, o visi šie žmonės ėjo paskui mane,“ - su džiaugsmu stebisi G. Aleksa. „Aš manau, kad tai yra ne tik teatro, bet ir meno stebuklas, kuriuo aš kol kas turiu privilegiją džiaugtis.“ Kaune kurianti trupė režisieriui itin brangi. „Laiku pagavau labai talentingus žmones,“ - pabrėžia jis.
Taip pat brangus ir reikšmingas kūrėjui yra gimtasis miestas. „Kaunas visų pirma yra mano miestas. Jeigu matau, kad mano mieste kažko nėra ir aš galiu padėti, būtų niekšiška, jeigu važiuočiau į Vilnių ir tiesiog mėgaučiausi galimybėmis, platformomis, sąlygomis ir panašiai. Turėjau tokią galimybę ir pramušiau, kad Kaune atsirastų salė alternatyviems scenos menams. Jeigu būčiau to nepadaręs - būčiau sau to neatleidęs. Kaunas keičiasi, bet mes dar nežinom, į kurią pusę. Kaunas turi galimybę kultūriškai labai smarkiai, gerai pasikeisti, tik tai labai labai priklauso nuo žmonių, kurie yra prie vairų ir kurie turi galimybę kažką padaryti,“ - svarsto G. Aleksa ir priduria: „Aš savo ruožtu darysiu viską, ką galiu.“
Sėkmingas šiuolaikinio cirko pramušinėjimas
Reikšmingą vietą jauno režisieriaus veiklų sąraše užima šiuolaikinis cirkas. G. Aleksos inicijuotas šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ Kaune sulaukė nuoširdaus ir šilto laikinosios sostinės gyventojų dėmesio. Pats festivalio iniciatorius prisipažįsta šiuolaikinį cirką „atradęs“ prieš penkerius metus ir vėl, kaip ir spektaklių jaunimui atveju, nerasdamas šios srities pasirodymų, kuriuose galėtų lankytis, būti žiūrovu, ėmėsi viską organizuoti pats. „Mano pagrindinis akstinas buvo tas, kad aš pats noriu matyti šitą žanrą, aš noriu jį skatinti. Tai kol kas yra jauniausias scenos menas, dabar išgyvenantis visiškai tą patį, ką prieš 15-20 metų išgyveno šiuolaikinis šokis: niekas nieko nežino apie tai, kas čia per daiktas, ir jiems tai reikia pramušinėti.“ Nelengva pradžia būsimojo „Cirkuliacijos“ meno vadovo neišgąsdino, netgi atvirkščiai: „Aš, kaip režisierius, norėjau su kažkuo dirbti, nes Lietuvoje nelabai yra tų šiuolaikinio cirko atlikėjų. Todėl organizavome daug workšopų.“
Šiųmečiu festivaliu pats G. Aleksa džiaugiasi ir didžiuojasi. „Mes pastatėme palapinę miegamajame Kauno rajone ir visi mano turėtieji stereotipai apie lietuvius tiesiog sulūžo, nes bendruomenė mus priėmė tiesiog žiauriai šiltai: žmonės ėjo ir bendravo su mumis vien dėl to, kad pastatėme cirko palapinę, jie klausė, kodėl nėra gyvūnų... Taip jie sužinojo apie šiuolaikinį cirką. Žmonėms buvo įdomu - jie ėjo su vaikais, žiūrėjo pasirodymus. Lyg būtų iš naujo susikūrusi bendruomenė, buvo jausti pakylėjimas.“ G. Aleksa suprato, kad šis festivalis turi būti tęstinis, nes to reikia Kauno miestui, jo žmonėms, galiausiai jam pačiam. „Jeigu jauti poreikį ir dar esi prie tam tikro vairo, galėdamas tuos poreikius patenkinti, tai niekšiška būtų to nedaryti dėl to, kad tau per sunku, nes tu nepamiegi, nes tu neturi gyvenimo, nes tu neturi pinigų. Visa tai, palyginus su festivaliu, taip menka.“ Ir išties, juk vienas festivalio privalumų - žavus jo paprastumas: „Pastatai palapinę, žmonės pro langą pamato ir ateina.“ „Cirkuliacijos“ meno vadovo teigimu, Vilniuje vykstantis „Naujojo cirko savaitgalis“ pagaliau jau turi savo žiūrovą, tad G. Aleksa tiki, kad atsiras ir „Cirkuliacijos“ žiūrovas, žinantis, kur ir ko ateina.
Straipsnis parengtas pagal radijo laidą „Avanscena“, transliuotą liepos 22 d. radijo stoties Relax FM eteryje. Visą teatrologės Kristinos Apanavičiūtės pokalbį su režisieriumi Gildu Aleksa rasite čia.
Parengė Diana Gancevskaitė
