Gediminas Kajėnas
Penkios dešimtys vaidmenų teatre, dar pusė tiek - kine, keliolika muzikinių albumų bei režisuotų spektaklių, dainuojamosios poezijos kultūros puoselėjimas ir auginimas - taip atrodo apibendrintas Gedimino Storpirščio (g. 1961) kūrybos aprašas.
„Mano gyvenimo kelias - tai nuolatinė kelionė naujų personažų, naujo, kitokio savęs ieškojimo link“, - teigia aktorius, pirmą vaidmenį kine sukūręs vos dvylikos ir dar jaunystėje suvokęs, kad kūryba yra būtent tai, kuo norėtų užsiimti visą gyvenimą.
Pokalbį norėčiau pradėti nuo tapatybės geografijos. Kokį pamenate savo vaikystės Vilnių?
Esu Vilniaus senamiesčio vaikas. Penkiasdešimt metų čia gyvenau ir tik neseniai persikėliau į užmiestį, arčiau gamtos. Jausmą, kad gyvenu pačioje Vilniaus širdyje, sąmoningai suvokiau anksti, ir tai man buvo brangu.
Mano Vilnius gerokai skiriasi nuo dabartinio - gražiai išdažyto, patrauklaus turistams. Sienos Senamiestyje buvo įvairių atspalvių - pilkos ar smėlinės, dažnai samanom ir vijokliais apaugusios, gatvės, akmenimis grįsti kiemai. Kartu tai pasaulis - pilnas paslapčių, nepaprasto grožio, kurį anuomet pašaliniams gal ir sunkiau buvo pastebėti. Pamenu, kad dažnam mano jaunystės Vilniaus senamiesčio kieme stovėdavo vandens kolonėlė - vienintelis kiemo vandens šaltinis. O kiek čia būta netikėtų jungčių tarp namų, gatvių: kiemais, rūsiais, laiptinėmis... Būdamas vaikas vaikščiodavau ne gatvėmis, bet tais kiemais, slapčiausiais praėjimais ir džiūgaudavau atrasdamas vis naujų galimybių patekti iš vienos gatvės į kitą. Jaukus ir dvasingas Vilniaus senamiestis buvo mano erdvė. Džiaugiuosi, kad jį mačiau tada tokį pilką ir būtent tokį įsimylėjęs, matyt, visam gyvenimui.
Iki 25 metų su tėvais gyvenome priešais Stanislovo Moniuškos skverelį, netoli Šv. Kotrynos bažnyčios. Pakėlęs akis nuo sąsiuvinių pro langą matydavau šios bažnyčios bokštus ar katinus, sliūkinančius čerpių stogais, todėl nuklydusios mintys prie sąsiuvinių neskubėdavo grįžt.
Mano tėvai dėstytojavo čia įsikūrusiame Prekybos technikume ir tame pačiame name turėjo tarnybinį butą. Tai buvo, atrodo, 1903 metais statytas pastatas, po kuriuo tekėjo upelė „Kačerga“ (Vilnios kairysis intakas, iki XVI a tekėjęs per Vilnių iš Vingrių šaltinių). Galiausiai ji paplovė pastato pamatus ir namo siena skilo, atsirado 6 cm plyšys. Kai užgriuvo dvi klases, laimė, be mokinių, technikumą skubiai iškėlė į Baltupius, o mes dar kurį laiką ten likome gyventi. Gyventojams siūlė butus naujuose rajonuose, mano šeimai ir tėvukui - net atskirus butus toje pačioje laiptinėje, bet iš viso to kiemo galiausiai tik mes su Virgilijumi Čepaičiu pasilikome Senamiestyje. Buvau ištikimas Senamiesčiui - jei jau čia gimei, tai (juokiasi).
Jūsų jaunystėje Vilnius gan sparčiai plėtėsi, keitėsi, ar pačiam buvo pažįstamas kitas, ne Senamiesčio Vilnius?
Ne, visas mano pasaulis tilpo Senamiestyje ir centre. Dar ir iki šiol aš prastai orientuojuosi kituose Vilniaus rajonuose (juokiasi). Senamiestyje mes viską turėjome, tad nebuvo jokio reikalo išvykti iš šios teritorijos. Mokykla, būreliai, draugai, jų virtuvės, palėpės, kiemai ir perėjimai - mūsų laimei visko čia užteko.
Labiausiai Senamiestyje mane žavėjo - tai nuo amžių ataidinti Vilniaus dvasia, skirtingų kultūrų ir tautų, architektūros stilių įvairovė. Mūsų valdovai čia atvykdavo ilsėtis, švęsti, medžioti, todėl Vilniaus dvasia - šventės dvasia, o Vokiečių, Žydų, Rusų, Totorių gatvės primena, kiek skirtingų tautybių žmonių įvairiais laikais čia užklydo, įsimylėjo šitą miestą ir pasiliko, nugyvendami gražiausias savo dienas, atlikdami svarbiausius savo darbus... Kiek kartų sudegintas ir sugriautas Vilnius atgimdavo dar gražesnis.
Paskaičius Tomo Sakalausko knygą „Missa Vilnensis“ supranti, kad tai šventas miestas, paties Dievo skirta vieta žmonėms gyventi tarp septynių kalvų, kurių kiekviena turi šaltinį... Man tai be galo simboliška, galvojant ir apie šių dienų Vilnių, ieškantį savo veido. Dabar dažniausiai kopijuojame kitų miestų patirtį, stengdamiesi tapti įdomūs, patrauklūs kitiems, tačiau nematome, kad prarandame savo išskirtinumą, neįsiklausome į jo dvasią. Atrodo, kad verslo ar valdžios žmonės nepasitiki vietiniais menininkais... O juk turime ir puikių savo laiko pavyzdžių - Literatų gatvės siena, Stebuklo plytelė ar Gatvės muzikos diena, kurios ne tik atspindi Vilniaus dvasią, istoriją, gyvastį, tačiau ir tampa turistų traukos objektais, ar eksportuojamomis idėjomis. Tai, mano manymu, ir yra vilnietiškas kelias: puoselėti ir kurti šį miestą saviškai.
O kokia buvo Jūsų namų aplinka, kiek ji svarbi tolesniems gyvenimo pasirinkimams?
Džiaugiuosi, kad augau darnioje šeimoje. Anksčiau apie tai nebūčiau susimąstęs, o dabar suprantu, kad tai svarbu vaiko vidiniam pasauliui. Kaip, beje, ir kambarių aukštis, siekiantis 4,5 m. Iki paauglystės aš geriausiai prisimenu laiką, kurį leisdavau ne su savo bendraamžiais, bet su tėvų draugais. Man teko laimė stebėti tą kartą - dar pirmos Respublikos dvasia auklėtus, dorus, sovietmečio nesugadintus žmones, grįžusius iš Sibiro, ištikimus savo įsitikinimams ir vertybėms, puikius savo specialybės žinovus.
Iš tėvų gavau ir nepamirštamą draugystės pamoką: kiek pamenu, du kartus per metus mūsų namuose rinkosi ta pati bičiulių draugija - šviesūs, inteligentiški žmonės, daugiausia iš akademinio sluoksnio. Ištikimybė, pagarba, savitarpio pagalba juos lydėjo visą gyvenimą. Kasmet jie rinkdavosi prie apvalaus mūsų stalo, sėdėdavo, dainuodavo, juokaudavo, o aš stebėdavau, kol šis ratas pradėjo trauktis... Beje, jie išmokė mane žaisti „Preferansą“ (juokiasi). Tai buvo įsimintinos džiaugsmo būti kartu, dalinimosi ir ištikimybės vieno kitam pamokos.
Brendote brežnevinėje epochoje, kuri istorikų bei amžininkų paprastai vadinama „stagnacijos laikotarpiu“. Tačiau tuo metu iš Vakarų atėjo roko muzikos banga, įvyko kalantinės, tad tam tikrų pokyčio ženklų visuomenėje vis dėlto buvo...
Nelabai suprantu kalbų apie stagnaciją, nes gyvenau labai intensyvų jaunatvišką kūrybinį gyvenimą. Išvis apibendrinimų vengiu, nes ten daug vietos klaidai. Su draugais dalindavomės knygomis, eilėraščiais, sumanymais ir svajonėmis, patys kūrėme, turėjome ko siekti ir kuo sekti. Matyt, daug kas priklauso nuo paties žmogaus ir jo aplinkos. Mokyklos laikas man buvo vienas intensyviausių ir gražiausių gyvenimo etapų. Mokiausi Antano Vienuolio mokykloje, kuri tuo metu buvo įsikūrusi buvusiame Jėzuitų vienuolyne, o mano klasės draugai buvo Vytautas Landsbergis jaunesnysis, Gintaras Varnas ir kitos spalvingos asmenybės. Žodžiu, sustiprintos matematikos klasė (juokiasi)...
Pirmasis mūsų klasės spektaklis buvo Nikolajaus Gogolio „Revizorius“, kurį režisavo ne kas kitas, o Gintaras Varnas. Ambicija jį sukurti gimė po vienos mokytojos žodžių „mūsų laikais tai...“ Mes paprasčiausiai norėjome įrodyti, kad ir mūsų laikais viskas ne ką prasčiau... (juokiasi). Galutinis variantas - visos dekoracijos buvo iš laikraščių, o spektaklio premjera įvyko be pagrindinio veikėjo Chlestakovo. Tačiau tai, pasirodo, menka bėda... Chlestakovą turėjau vaidinti aš, bet kaip tik susirgau vėjaraupiais, pakilo temperatūra... Atvirai sakant, kai pamačiau, kiek teksto turėjau išmokti mintinai ir dar rusų kalba, sudvejojau, o paskui apie netikėtą ligą ėmiau galvoti kaip apie Dievo pirštą... Bet tai neturėjo įtakos spektaklio sėkmei (juokiasi). O po to tarsi kažkas prasivėrė, buvo kitas spektaklis, nauji mokyklos renginiai...
Paskutiniais mokyklos metais mes, galima sakyti, gyvenome komjaunimo kabinete, mat jis buvo dažniausiai tuščias, čia ruošdavome pačius įvairiausius renginius: rusų, anglų kalbos dienas, internacionalinius vakarus, skaitovų konkursus, naujametinius žiburėlius, politinės dainos konkursus... Mūsų klasė rengė absoliučiai visus mokyklos renginius, tai vyko dažniausiai pamokų metu, todėl norinčiųjų netrūko. Už organizavimą gaudavom pažymį, bet kai to neužtekdavo ir reikėdavo taisytis trimestrus, eidavome į alternatyvias pamokas: vietoj geografijos - orientacininkų žygis, vietoj anglų kontrolinio dainuodavome bitlų dainas, o politiniame dainos konkurse dalyvavome su daina „Skriski, skriski Lietuvėlėn...“, kai paprastai jame skambėjo trimitai, būgnai ir skaisčiai plevėsavo raudoni kaklaraiščiai... Buvome baltos varnos, darėme, kaip įsivaizdavome, ir kažkaip niekas nedraudė.
Šalia dar įvairiu metu lankiau skirtingus būrelius: šachmatus, krepšinį, tinklinį, plaukimą, - neturėjau kada nuobodžiauti. Tad „brežnevinė stagnacija“ - tai tikrai ne apie mus; mes su bičiuliais smagiai leidome savo jaunystės dienas...
O Valerijos Karalienės teatro būrelyje ant Tauro kalno taip pat atsidūrėte lyg savaime?
Teisingai. Apie šį būrelį nieko nebuvau girdėjęs. Dešimtoje klasėje Vytukas Landsbergis mane nusivedė į šį teatro būrelį, kuriame atradau didžiulį pulką bendraminčių, kūrybingų jaunų žmonių, su kuriais tęsėme savo kūrybinius ieškojimus. Man labiausiai įstrigo pati atmosfera ir panašiai mąstantys, kvėpuojantys žmonės: Ingeborga Dapkūnaitė, Robertas Danys, Remigijus Bučius, Saulius Balandis, Aidas Marčėnas, Rimas Babrauskas, Nomeda Valančiūtė, Marius Lukošiūnas ir daugelis kitų. Ten sutikau ir būsimą savo žmoną Eglę. Tad šis būrelis mums visų pirma buvo susitikimo vieta, o bendra veikla tęsėsi ir už būrelio sienų: pirmos meilės, pirmos dainos, svajonės, ginčai... Tai buvo virsmo, kūrybos ir džiugesio katilas.
Būrelyje repeticijas Valerija Karalienė rengė kūrybingai, laisvai, net nesijautė, jog čia kažką darome pagal iš anksto numatytą planą. Tai buvo nenutrūkstama veikla: repeticijos, spektakliai, gastrolės... Tuo metu Profsąjungų kultūros rūmuose buvo įsikūręs ir Jaunimo teatras, tad vakarais mes dažnai stebėdavome jo spektaklius. Taip pamažu plito užkrečiama teatro ar apskritai kūrybos bacila... Gal todėl po studijų į būrelį sugrįžau jau kaip vadovas, ir tai iki šiol yra svarbi mano gyvenimo dalis.
Tačiau Jūsų kūrybinėje biografijoje kinas atsirado gerokai anksčiau nei teatras.
Būdamas trejų pirmą kartą patekau į Lietuvos kino studiją, kur dalyvavau „Mažojo princo“ aktoriaus atrankoje. Nors nebuvau atrinktas, tačiau kino studijos paviljonų vaizdas įsiminė visam gyvenimui. Visi tie prožektoriai, dekoracijos, nenusakomo dydžio patalpos ir lubos, kurios, rodės, siekė dangų... labiau pasakiškame pasaulyje niekados nebuvau atsidūręs...
O būdamas 12-os patekau į tikrą filmavimo aikštelę. Mano brolis Arūnas tuo metu jau studijavo aktorinį ir kartais pasiimdavo mane į savo repeticijas ar susitikimus. Kartą jis ėjo į kino studiją, ir aš kartu. Ten mane, besitrinantį koridoriuose, pastebėjo, o paskui pakvietė filmuotis į Algimanto Puipos ir Stasio Motiejūno filmą „Atpildo diena“, kur atlikau piemenuko vaidmenį. Visa tai vyko lyg ir be mano pastangų, tiesiog atsidūriau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir štai - aš jau aktorius (juokiasi)...
Mano vaidmuo buvo epizodinis, tačiau lankiau jojimo pamokas ir dalyvavau filmavime visą vasarą. Kadangi filmavimas užtruko, teko ir rudenį filmuotis, o tai reiškė - praleisti pamokas. Ir viskas - dėl meno... Buvo nepaprastai smagu - galėdavau vėlai naktį grįžęs iš filmavimo kitame Lietuvos gale, netrikdomas miegoti per pamokas... Ačiū supratingiems mokytojams (juokiasi). Buvo ir dar vienas privalumas: filmas apie baudžiavos laikus, o mano personažas nešiojo ilgus plaukus, tad ir aš legaliai galėjau juos auginti, mokykloje vaikščioti ne kaip visi. Tai prilygo stebuklui, tad kine aš radau vos ne vienus privalumus... (juokiasi)
Turbūt ir honorarą gavote?
Turbūt... (juokiasi) Bet tai mažiausiai rūpėjo. Na, o iš tų laikų atsimenu filmo aikštelę Panemunėje, prie pilies, po Joninių ar, pavyzdžiui, nenutrūkstamą juoką autobuse filmavimo grupei važiuojant iš vienos vietos į kitą. Tai buvo dar gyvesnis kinas nei pats filmavimas...
Dabar atsigręžęs į anas dienas, suprantu, kad visą laiką buvau vedamas per gyvenimą. Gavau dovaną - būti kūrybingų žmonių aplinkose, kur anksti susidūriau su aktorystės menu, ir tai įtraukė. Ne aš, o aktorystė mane pasirinko - tokia štai mano sėkmės istorija... (juokiasi)
O kada sąmoningai suvokėte, kad norite būti aktoriumi? Kiek tam įtakos turėjo vyresnis brolis, gerokai anksčiau pasirinkęs šį kelią?
Žinoma, ir tai turėjo reikšmės. Aš pradėjau mokyklą, o jis baigė ir įstojo į aktorinį. Tai - dar vienas gyvenimo filmas. Studijų metu jo kurso draugai dažnai svečiuodavosi mūsų namuose, mat jis buvo vienintelis vilnietis, tad mūsų mama tapo ir viso jų kurso Mama.
Tai buvo pašėlęs, muzikalus ir vienas geriausių Konservatorijos kursų, vadinamas „Tamulevičiūtės dešimtuku“. Kai jie lankydavosi pas mus, aš įsisprausdavau į kampą ir tyliai stebėdavau jų bendravimą, pokštus. Stebėjausi, kad suaugę žmonės gali užsiimti tokia nesuaugėliška veikla - žaisti, juokauti, rimtai padirbėti ir vėl dūkti... Matant tai ir man nesinorėjo užaugti... O ir tėvai leido pabandyti siekti to, ko noriu, kad paskui nesigailėčiau, jog net nepabandžiau...
Na, o tikrovėje, jau mokantis, ar buvo lygiai taip pat smagu „žaisti teatrą“, kaip ir jį stebėti?
Tais metais aktorių kurso nerinko, todėl aš įstojau į televizijos režisūrą. Ir ne aš vienas - iš 18 jaunuolių mes šešiese įstojome iš V. Karalienės būrelio. Tiesa, režisieriumi būti nenorėjau, bet sovietų armijoje tarnauti nenorėjau dar labiau (juokiasi). Tad likau studijuoti galvodamas, kad po metų pavyks persivesti į aktorinį. Vėliau supratau, kad perėjimas į kitą specialybę galimas tik išskirtiniais atvejais, ir tai nėra taip paprasta.
Tie metai man buvo neįtikėtinai sunkūs, visų pirma todėl, kad buvo ištisai kalbama, analizuojama, ir tai „žudė“ visus kūrybingumo daigelius. Per pusę metų pastatydavome 3-4 etiudus. Kadangi tai buvo režisierių kursas, dėstytojai vertino ne mūsų vaidybą, bet sumanymą, priemones, režisūrą, o tam aš visiškai nebuvau pasirengęs. Prasidėjo trintis, aš akivaizdžiai mačiau, kad sėdžiu ne savo vietoje. Ir čia vėl... mane išgelbėjo kinas!
Buvote pakviestas vaidinti mini seriale „Amerikietiška tragedija“?
Taip, pagrindinis vaidmuo, keturios serijos. Kadangi fiziškai nebuvo įmanoma suderinti studijų ir darbo kine, džiaugiausi galėdamas pasirinkti akademines atostogas ir realias studijas kino aikštelėje. Esu be galo dėkingas režisieriui Marijonui Giedriui ir antrajam režisieriui Rimantui Poškaičiui, kurie manimi patikėjo, nes, kaip dabar suprantu, aš buvau visiškai „žalias“. Ne tik amžiumi - aš neturėjau ir tinkamo aktorinio pasirengimo. Tad į šį kiną aš buvau įmestas lyg į vandenyną visiškai nemokantis plaukti. Teko kapanotis kaip sugebėjau. Filmavimas truko metus, ir tai man tapo ne tik profesine, bet ir gyvenimo mokykla.
Turbūt labiausiai pribloškė pats kino kūrimo procesas. Įsivaizduok, stovi priešais kamerą, po ja 2 metrų skersmens folijos lapas, į kurį spigina milžiniški prožektoriai. Žiūrint į kamerą, nuo aštrių šviesų, tiesiog savaime bėga ašaros, o man reikia sulaikyti ašaras, žiūrėti nemirksint į kameros kampą ir sakyti monologą mylimajai... Tačiau priešais mylimosios nėra, užtat pilna „pavargusių“ veidų... (juokiasi) Tokia ta kino iliuzija. Ir viskas be galo painu: filmuojama nenuosekliai - vieną dieną iš pabaigos, kitą iš vidurio, paskui pradžios scenos... Kažkokia trūkinėjanti sąmonė. Turėjau daug ką savyje peržengti, atrasti... Iš režisieriaus R. Poškaičio sulaukiau daug žmogiško palaikymo, ir tai gelbėjo.
Tarp filmavimų, kai spėdavau, lėkdavau į paskaitas su savo naujaisiais kurso draugais, dalyvaudavau specialybės paskaitose, nes tie pirmieji mėnesiai, kai formuojasi kursas, yra svarbūs. O būdamas kine aš suvokiau, kiek daug nežinau ir kiek man dar reikia mokytis. Todėl aktorinio meistriškumo pamokų aš laukiau tarsi išbadėjęs.
Pažiūrėjusi baigtą filmą, mano naujo kurso vadovė, profesorė Algė Savickaitė pasakė: „Dirbai tuo, ką tau davė Dievulis ir tėveliai, o dabar laikas mokytis profesijos.“ Tai buvo tiksli diagnozė.
Bet po tokio darbo kine tarp savo kurso draugų turėjote jaustis tikra žvaigžde...
Kokia dar žvaigžde? Aš jaučiausi lyg per plauką išsiropštęs iš pelkės, kurioje suvokiau savo ribotumą ir neišmanymą. Tad nebuvo kuo didžiuotis, reikėjo mokytis, pildyti spragas. Pamenu, mane gąsdino, kad po filmo būsiu užverstas laiškais... Na, gavau kelis laiškus, ir ką?.. Perskaitai ir toliau gyveni...
Studijų metu įsisukau į nuolatinį kūrybinį verpetą. Prisiminiau, kiek dirbo mano brolio kursas, todėl ir man buvo natūralu, kad reikalingos pastangos, jog praplėstum save, atrastum jėgų kurti, nebijoti. Mes taip pat dirbome daug: kartais, kai budėtojai naktį mus išvarydavo iš auditorijos, pirmam aukšte praverdavome langą ir, išėję pro duris, apėję iš kitos pusės, grįždavome tęsti repeticijų. Svarbiausia būdavo baigti iki 8 ryto, kai prasidėdavo naujos paskaitos - toks buvo mūsų požiūris.
Dabar galvoju, kad daugelis mano darbų padaryti ne iki galo. Rodos, aš žinau, kaip reikėtų, bet vis kažko pritrūksta... Po daugybės filmų, kuriuose vaidinau, negalėčiau išskirti nė vieno, kur savo darbą atlikau bent 90 proc. Bet dabar vis dažniau atsiranda viena kita scena kine, kuria džiaugiuosi, bet dar ne vientisas darbas... Per visus tuos darbo teatre metus iš 50 vaidmenų gal tik dešimtadalis yra išbaigti, na, bent jau man taip atrodo. Tiesa, teatro scenoje vaidmuo yra gyvas, kol jis vaidinamas, tad išlieka galimybė jį auginti, keisti, bandyti atskleisti, tikslinti, tuo tarpu kine - nufilmavo ir baigta...
Jūsų kūrybinėje biografijoje vaidmenų kine ir teatre yra gan apylygiai. Kaip manote, kodėl? Ar galėtumėte palyginti darbą kine ir teatre?
Kinas mano gyvenime buvo priešokiais - tai intensyvus laikas, tai pauzė. Bandyti surasti tame dėsningumą būtų bergždžias reikalas. Po „Amerikietiškos tragedijos“ pasipylė įvairiausi pasiūlymai ir aš 12 metų be sustojimo dirbau kine. Gali įsivaizduoti, kad tuo metu 27-metis jaunuolis, už dieną gaudavau 44 rublius. Palyginimui, SSSR liaudies artistui, Donatui Banioniui už dieną buvo mokama aukščiausias atlygis - 50 rublių. Šis atlygis buvo skaičiuojamas pagal kvalifikaciją - kuo daugiau pagrindinių vaidmenų, įvertintų darbų, tuo aukštesnė kvalifikacija, tuo didesnis atlygis. Mano kino darbų bagažas tuo metu jau tikrai buvo gan solidus.
Pradžioje aš sąžiningai atlikdavau tik vieną vaidmenį, bet netrukus pamačiau, kad tai labai prastas sprendimas, mat, atvykęs į filmavimo aikštelę, dažniausiai turėdavau laukti aktoriaus, kuris dirba keliuose filmuose vienu metu (juokiasi). Tuomet ir aš pabandžiau vienu metu dirbti dviejuose filmuose ir, prisipažinsiu, buvo smagu. Paskui pabandžiau trijuose - ištverti galima, bet sunkiau suderinti laiką. O kai vienu metu vaidinau keturis vaidmenis, persivalgiau ir nuo kino tapo bloga (juokiasi). Buvo momentų, kai jau visiškai neberūpėjo, kuriame mieste esu, kokioje respublikoje prabundu, nei kokiame kine vaidinu - kol manęs nejudina ir galiu miegoti, tol esu laimingas... (juokiasi)
Keleri metai iki mūsų Nepriklausomybės, sulaukiau tokio meto, kai galėjau rinktis vaidmenis, ir man tai buvo svajonės išsipildymas. O netrukus mes tapome laisvi, griuvo ne tik Sovietų Sąjunga, bet ir tos imperijos kino gamybos sistema, tada ir mano kino kūrybinėje biografijoje atsirado ilgoka pauzė...
Liko teatras... Iš karto po studijų patekau į Jaunimo teatrą, kuriame esu ligi šiol. Beje, dar studijuodamas į teatrą buvau pakviestas sukurt pirmąjį vaidmenį. Vėliau bandžiau derinti kiną ir teatrą, todėl tas laikas buvo išties labai intensyvus ir kūrybingas.
Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį vis svarbesnę vietą ėmė užimt teatras, atsirado didesnės apimties vaidmenų, mezgėsi kūrybinės draugystės. Atrodo, viskas gerai, bet artėjant į 2000 m. mane aplankė teatrinė pauzė. Ji tęsėsi šešerius metus, kai nebuvo jokių naujų vaidmenų teatre, o senesni po truputį paliko repertuarą. Tai pauzei esu dėkingas, nes leido visos ligos metu būti šalia ir išlydėt anapilin Tėvuką, svarbiausią mano gyvenimo Mokytoją. Didieji virsmai ir atradimai gimsta pauzėse! Besitęsiant teatro pauzei, atsirado ir rūpinimasis bardų kultūra.
Man įdomu, kaip aktorius susitvarko su vaidmeniu. Ką apskritai reiškia savyje ieškoti „kito“? Kaip su tuo aktorius sugyvena?
Sugyvena kaip su draugais, juk kiekvienas iš mūsų turime skirtingus draugus ir su jais bendraujame šiek tiek skirtingai, skirtingose gyvenimo scenose... Visi kuriami personažai yra mano mokytojai. Pradžioje turi suprasti juos, pateisinti. Kad galėtum juos ginti, turi pažinti jų tiesas. Kai supranti savo personažo mąstymą, tada gali susitikti su kitais istorijos personažais. Būtent tokiu būdu imi suprasti šio pasaulio grožį, kuris slypi jo įvairovėje. Šiuo atžvilgiu kiekvienas naujas darbas plečia mano pasaulėžiūrą. Be personažo tiesos suvokimo aktoriui sunku pajudėti iš vietos... Ir tai nėra paprasta, ypač jei tavo ir personažo vertybės skiriasi.
Aktoriaus profesijos išmokti iki galo neįmanoma, visą gyvenimą lieki mokiniu. Vaidmens atradimas savy - tai pažinimo kelionė, kurioje pats save stebini, džiugini ir liūdini, išvysti dar nematytą savo briauną ar silpnybę... Žinoma, tai ir rizika, nes reikia nemažai stiprybės ir valios pastangų, kad galėtum žengti į tą nežinomybę, kur absoliučiai dėl nieko nesi garantuotas. Nežinau sėkmės recepto. Menininkui, kaip niekam kitam, yra duotas aštrus abejonės pojūtis... Aš seniai nieko nebežinau. Net eidamas į premjerą dažnai nesu tikras, ar jau atradau savo personažo tiesą...
O ką reiškia įeiti į vaidmenį ir iš jo išeiti? Ar tai tiesiog profesinio meistriškumo dalykai - mechaninis veiksmas ir psichologija?
Sykį vasarą, jau per atostogas, po neseniai įvykusių premjerų staiga apėmė siaubas supratus, kad nebepamenu savo naujausio personažo vardo. Nors tu ką, iškrito iš galvos. Tuomet pabandžiau prisiminti pjesės žodžius, bent eilutę - ir vėl tuščia... Tai jau tikrai labai stipraus išėjimo iš vaidmens pavyzdys (juokiasi)...
Paprastai aktorinio meistriškumo pamokose aktoriai mokomi įeiti į vaidmenį, bet išėjimas iš jo paliekamas savieigai. Gal todėl aktoriaus profesijoje tiek daug tragiškų likimų...
Tiek įėjimas, tiek ir išėjimas yra labai individualūs: vienam reikia, kad ant jo šauktų, ir taip jis įeina į savo vaidmenį, kitam - kad glostytų. Jei būtų vienas metodas, būtų paprasta ir kartu labai nuobodu. Kiekvienas aktorius savo kelią turi atrasti pats. Bet tai būtina, kad neišsikraustytum iš proto. Kartais po spektaklių grįžęs namo negali užmigti klausydamasis savo galvoje vykstančių posėdžių... Vadinasi, dar neišėjai iš vaidmens, bet esi pakeliui išėjimo iš proto link (juokiasi)...
Žinoma, ilgainiui visa tai tampa amato dalyku. Mes iki šiol turime repertuarinį teatrą, ir tai formuoja bei išlaiko savitą mūsų teatro kultūrą. Aktorius vienu metu gali vaidinti komediją ir tragediją, dirbti su šiuolaikine ir klasikine pjese, vaidinti vaikams ir suaugusiesiems. Ta vaidmenų įvairovė užtikrina aktoriaus dvasios „mitybą“ visaverčiu maistu. Tuo tarpu užsienyje įprasti yra projektiniai pastatymai, kur aktoriai intensyviai dirba keletą savaičių, tada pora savaičių parodymui, ir viskas baigiasi, tavo personažo nebelieka... Tokiam intensyvumui reikalingas ir kitoks psichologinis pasirengimas. Mūsų teatre darbo krūvis natūraliai verčia persijungti nuo vieno vaidmens prie kito ir taip, matyt, susiformuoja tas savisaugos instinktas išgyventi.
Tačiau čia atsiranda ir kitas iššūkis - kaip nesikartoti ne tik skirtinguose vaidmenyse, bet ir tame pačiame vaidinant trečią, dešimtą kartą. Kaip įmanoma vis savyje atrasti naujų atspalvių, išlaikyti kūrybinę įtampą ir nepaversti teatro rutina?
Tam reikalingas personažo tiesos suvokimas, atsitraukimas, tylos pauzė, nurimimas, kad galėtum rasti kažką naujo. Išties yra nedaug aktorių, kuriuos visada smagu stebėti, kurie kiekvieną kartą sukuria naują personažą. Matydamas tokį vaidmenį supranti, kad žiūri į aukščiausios prabos meistro darbą. Tai artistai, kurie tikrąja to žodžio prasme keičia savo mąstymą, atrasdami savy kažką naujo, ko anksčiau gal net nežinojo viduje esant. Jie ne personažo mąstymą pritraukia prie savęs, bet savo paties suvokimą praturtina kitonišku požiūriu. Tokių dvasinių stulpų šiandienos teatre išties yra ne vienas, ir smagu juos žinoti, atpažinti, iš jų mokytis. Ir pačiam lengviau gyventi žinant, kad jų yra... Dvasiniai stulpai, autoritetai ne tik teatre, bet apskritai mūsų kultūroje - tai gyvybiškai svarbi atrama, šviesos blyksnis, tęstinumo garantas...
Aktoriaus profesiją esate įvardijęs kaip tarnystę...
Šiuo atžvilgiu ji nelabai kuo skiriasi nuo kitų menų ar vienuolynų veiklos. Pašaukimas yra susijęs su tarnyste. Ir todėl be galo svarbu kiekvienam atrasti savo vietą, veiklą, kuria norėtum užsiimti šioje žemėje. Juk visos profesijos yra reikalingos - kiekviena jų turi savo užduotis. Tad klausimas, ką tu veiki, ko ieškai šiame pasaulyje, yra esminis.
Savo gyvenimiška patirtimi galiu tik liudyti, kad be pasiaukojimo daug kas yra tuščia ar nepakeliamai sunku, o prasmė dažniausiai atsiskleidžia kai ko atsisakant, nugalint kliūtį, save, priimant gyvenimo iššūkius... Todėl pašaukimas ar tarnystė augina žmogų, kalba apie nemirtingą žmogaus dvasią ir jo ištikimybę vertybėms.
O muzika, bardų kultūros puoselėjimas, iš kur tai? Ar šiandien jaučiatės labiau dainuojančiu aktoriumi, o gal jau - vaidinančiu dainininku?
Mano profesija - aktorius, o muzika - aistra. Niekada neslėpiau, kad šioje srityje esu mėgėjas ir iki šiol matau daug galimybių augti. Pirmieji muzikiniai atsiminimai yra susiję su tėvu - vaikystėje jis dažnai man dainuodavo lopšines, o ir liaudiškų dainų jam niekada nepritrūkdavo. Vėliau augau klausydamas dainingo brolio kurso.
Dainuojamosios poezijos koncertai, bitlų dainos, rusų autorinė daina - visa tai vienaip ar kitaip prisidėjo prie mano paties aistros muzikai ir poezijai... Tais laikais gitarų į Vilnių atveždavo po 3-4 dukart per metus. Kad gautum normalią, bent jau čekišką gitarą, turėjai užsirašyt į eilę. Savo pirmos gitaros eilėje laukiau ilgiau nei pusę metų (juokiasi).
Mokykloje bei studijose gitara taip pat buvo natūrali kūrybos dalis, retas renginys ar etiudas apsieidavo be muzikos. Studijų metais drauge su kurso draugais sukūrėme per keturiasdešimt dainų etiudams, spektakliams. Kartais, neatlikę specialybės užduočių, išsisukdavome dainuodami naujas dainas... Tad muzika palaipsniui man tapo natūralia scenos dalimi.
Jau daugiau nei dešimtmetį aktyviai puoselėjate dainuojamosios poezijos žanrą Lietuvoje, užsispyrėliškai diegiate bardų kultūros sampratą, o šiandien jau sunku ant rankų pirštų būtų suskaičiuoti šio žanro festivalius. Tad kur, Jūsų manymu, slypi dainuojamosios poezijos gyvastis?
Man patinka mūsų poezija, klasika, daugybė gražiausių tekstų. Kartais radęs gerą tekstą, jaučiuosi lyg ištiktas stabo. Poezija - kaip yra įvardijusi profesorė Viktorija Daujotytė - kalbos karūna. Todėl be galo džiugu pačiam ieškoti muzikinės kalbos poezijai prakalbinti. Čia daug tylos, erdvės skleistis, augti, svajoti... O dar kalbos skambesys, prasmės, asociacijos - tai gyvybė, jos pulsas... Neįsivaizduoju, kaip būti be to... Jaunystėje, kai perskaitydavau gerą tekstą, skubėdavau pasidalinti su bičiuliais, kaip ir jie su manim. Tad iš esmės ir šiandien tęsiu tą patį: tik dabar dalinuosi dainuodamas. Gal ir tekstų skaitymas į koncertus grįš, nes nespėju visų patikusių eilių prakalbint instrumentu.
Dabartinė bardų kultūra savo esme artima alternatyviajai kultūrai ir ją vertėtų glausti šalia klasikinės, džiazo, liaudies muzikos. Tai vertikali kultūra. Per pažintį su poezija, prasmingu žodžiu, žmogus atranda vertę: ne piniginę išraišką, bet vertybę - gyvenimo, kito žmogaus, savo paties. Tai lyg kelrodis, kreipiantis gyvenimą dvasios, esminių gyvenimo klausimų ir atsakymų link. Džiaugiuosi, kad per gerą dešimtmetį pavyko bardų muziką paversti bendros mūsų kultūros dalimi ir šiandien jau turime ne tik pavienių muzikantų, bet struktūrą, kuri padeda šiam žanrui augti, vystytis, net teigiamai veikti mūsų populiariąją kultūrą. Tad mažais žingsneliais ir kapstomės pirmyn. Kas iš to išeis ateityje - nežinau, bet šiandien smagu sutikti, matyti dainuojamąja poezija gyvus žmones. Todėl ieškau talentingų jaunų žmonių ir bandau rasti galimybių, kad juos išgirstų ir kiti.
O kodėl man pačiam svarbu ne tik groti, bet ir puoselėti šį žanrą? Nežinau, darau, ką galiu, kaip moku, kuo tikiu, o kaip sakė šviesaus atminimo Vytautas Kernagis, kiti tepadaro geriau. Galvoju, kad mano gyvenimo kelias - tai nuolatinė kelionė naujų personažų, naujo, kitokio savęs ieškojimo link, pagalba kitiems, ypač jauniems. Iš pradžių buvau kino aktorius, paskui jau buvau atpažįstamas ir kaip teatro aktorius, tada atsirado dainos, įrašai. Pradžioj vaikiškos dainos, paskui - ne tik... Viskas tartum savaime. Esu vedamas šiuo keliu, lyg ir be pastangų... Tiesiog bandau nesipriešinti gyvenimo tėkmei. Žinoma, skirtingose veiklose slypi ir nemažų pavojų: kai jau daugiau nei du vaidmenys - tampa sunku - tai jaunystės pamoka iš filmavimo aikštelės... (juokiasi) Bet aš esu laimingas galėdamas puoselėti šią kultūrą, rengti festivalius, burti žmones, sujungti idėjas, nes matau, kad kažkam to reikia. O duodamas - ir pats gaunu...
Prisimenu tokį seną pasakojimą: žmogus daugelį metų kasė duobę, rinko iš jos molį ir lipdė savo skulptūrą. Kai didžiulė skulptūra buvo baigta, jis pavargęs, bet patenkintas prisėdo šalia ir tarė: dabar žmonės mane ilgais prisimins! Ir iš tiesų pavargę žmonės skulptūros pavėsyje ilsėjosi ir gerdami vandenį dėkingi kalbėjo: koks puikus žmogus iškasė šitą šulinį... (juokiasi)
Kalbino Gediminas Kajėnas
