Audrius Musteikis
Rašytojas Eugenijus Ignatavičius rodo savo senelių nuotraukas.
„Jau jie šešėliai“, - pakomentuoja. „Pilna žemė šešėlių“, - priduria.
Romanas „Baltieji stulpai“ ir buvo sumanytas kaip nenoras susitaikyti su artimųjų netektimis, atvėrusiomis tuštumą. „Laikas pasidarbavo, - sako rašytojas. - Po savo gimtąjį kaimą dabar nuvažiavęs vaikštau kaip po kapines. Jau palaidota viskas, nėra namų, nėra trobų, užaugo džiunglės, kuriose šernai guolius rengia ir vaikus veda, upė bebrų sunaikinta, ąžuolai nugraužti...“
„Man labai patiko Johno O´Donohue mintis, kad esatyje visada esama nesaties, - tęsia jis. - Ir atvirkščiai. Žmonės išeina, bet ir neišeina, lieka. Aš matau juos, girdžiu. Jų gyvenimai vėl prieš akis stojasi. Jie ateina iš kažkur, iš tos erdvės, į kurią išėjo, su jais bendrauji, netgi tariesi. Iš pradžių ketinau romane pateikti dialogus su tais iš padangių atplaukiančiais pavidalais. Neišdrįsau, pabūgau, kad nebūtų per didelė mistika. Pasirinkau tradicinį sprendimą, prisiminimų prizmę: mano herojus nusprendžia išpasakoti savo gyvenimą jaunam žurnalistui. Pats rašyti nebegali, rankos dreba. Yra čia meilės istorija, konfliktai, skyrybos, vėlyva, pavėluota meilė... Galų gale jis lieka vienui vienas. Vienatvės drama...“
„Herojus nė nesapnavo, kad peržengęs gyvenimo pusiaują ir atsigręžęs atgal, pakelėse išvys savo bei kitų rankomis sunaikintų svajonėse kilusių laimės bokštų griuvėsius. Štai dabar jis jau žinotų, kaip reikia gyventi kitaip...“ - rašoma anotacijoje.
Yra ir moralas, tiksliau, pamąstymai apie kūniškumo, juslių ir aukštųjų sielos siekių persipynimus gyvenime, apie pasirinkimų sunkumą ir jų ilgalaikę įtaką.
Pagarbos ir atminimo ženklas
- Kodėl romaną pavadinote „Baltaisiais stulpais“?
- Ši Vilniaus vieta ypatingu riboženkliu tampa ir herojui. Čia jis susitinka antrąją žmoną.
- Kiek čia jūsų paties, kiek išgalvoto herojaus istorija? Ar tai išpažintis?
- Žinoma, yra autobiografinio pamato, bet tai grožinis kūrinys. Patenkintas juo nesu, nepadariau, kaip ketinau. Kartais „nusirašo“ į šalį. Gal per ilgai rašiau?
- Kaip jautėtės išėjus pirmajai knygai ir kaip dabar?
- Pojūčiai skiriasi. Pirma knyga buvo šventė. Ir vadinosi šventiškai - „Sekmadienio pieva“. Atrodė, dabar tik darbuotis, daryti, rašyti, aš čia visus pralenksiu. Žinot, jaunystė, kitoks perspektyvos suvokimas, kitoks pasaulio jautimas. O dabar? Dabar malonu, kad darbas nenuėjo veltui, knyga išėjo. Ženklas, atminimo ženklas. Pagarbos motinai. Žmonai. Gal pernelyg tiesioginis, gal per daug atviras. Galima buvo visai kitaip - kad neatpažintų.
- Jaunystės perspektyva: parašysiu. Bet ir parašėt. Knyga ne viena.
- Rodos, vienuolika. Tačiau buvo tokio nenuoseklumo. Rašiau scenarijus (tarp jų - apie M. K. Čiurlionį televizijos filmui), pjeses lėlių teatrui (buvo pastatytos Kaune ir Vilniuje). Su Jonu Vaitkumi parašyta pjesė „Svajonių piligrimas“. Už vieną radijo pjesę dar premiją gavau. Reikėtų ją perdirbti, padaryti kaip reikiant, dabar lyg neišbaigta. Buvo pastatyta, tik truputį ištęstai, dingo dramatizmas. Publicistikos nemažai rašiau, kai įsijungiau į Sąjūdžio, paskui Piliečių chartijos veiklą.
- Tai čia nenuoseklumas?
- Čia yra gyvenimas. Man atrodė, taip reikia. Kai pakilo Atgimimo banga, maniau, rašytojai turi padėti plunksnas ir veikti tik politikoje - yra proga gelbėti savo kraštą, ir menininkai privalo to imtis. Tiesa, abejonių buvo, ar tikrai įvyks šitoks dalykas - sulauksime nepriklausomybės. Per vieną pasitarimą Vytautas Landsbergis pasakė, kad laikas ją skelbti. Man rodės, per anksti, dar reikia luktelėti, juk čia tiek kariuomenės, raketų, užkneckins mus iki vieno. Buvo baisoka. Tiesiog dvejojau balsuoti. Pasirodo, kiti nujaučia geriau. Politika - didelis menas. Atmosferos pajautimas. Tiesiog dar kelios dienos, ir jau būtų buvę per vėlu. Maskvoje - partijos suvažiavimas, konstitucijos keitimas ir būtų užkirstas kelias.
Eilėraščiai - dienoraštyje
- Pradėjote nuo teatro, paskui nuo jo nutolote, bet prieš keletą metų grįžote: jūsų sūnus, aktorius ir režisierius Paulius Ignatavičius, inscenizavo ir OKT pastatė spektaklį pagal Franzo Kafkos kūrybą „Nuosprendis - metamorfozė“. Vaidinote drauge su juo.
- Aš netikėjau, kad pavyks, labai įtariai žiūrėjau, tokia sunki medžiaga. Trejus metus išsilaikėme repertuare, šiemet pavasarį užbaigėme. Pajutau padaręs didžiulę klaidą, kad išėjau iš aktorystės. Per vėlai supratau. Mūsų aktorių kursas buvo pasiųstas į televiziją. Žlugo sumanymas steigti Jaunimo teatrą. Tada kaip tik sumažino teatrų, panaikino Kapsuko (dabar Marijampolė) teatrą. Drauge su kitu kursu (Regimanto Adomaičio, Rūtos Staliliūnaitės) buvome parengę septynis spektaklius. Bet viskas suiro, dėstytoja Irena Vaišytė nusprendė, kad jai geriau profesoriauti nei režisuoti. O kas daugiau imsis atsakomybės? Dalis mūsiškių išsklido po įvairius teatrus. Televizijoje nebuvo gerų režisierių, pasijuto „chaltūra“: tai eilėraščių paskaityti, tai šiaip kokių smulkmenų. Technika - primityvi rusiška. Tiesioginis eteris... Pamaniau, kad netrukus prarasiu aktoriaus įgūdžius. O rašyti jau buvau pradėjęs. Buvo pagirta mano pirmoji novelė „Moksleivio“ žurnale. Ir perėjau televizijoje į Jaunimo laidų redakciją. Paskui ten įvyko politinių konfliktų su vadovybe ir KGB rūmais. Po kelerių metų išėjau į „Literatūrą ir meną“. Ir jau atsisveikinau su aktoryste.
Dar į Maskvą važiavau, ten baigiau Literatūros institutą. Kaip vienas rusas sakydavo: „Kursy dlia bezgramatnych“ („Kursai beraščiams“). Kas gali išmokyti rašyti?!
- Naudos jokios?
- Naudos šiek tiek, kai kurie literatūros specialieji kursai. O šiaip programoje - marksizmai leninizmai, politinės ekonomijos. Pasigedau konkretaus darbo su rašomo kūrinio tekstu. Jiems patiko mano pjesė „Obelys virš stogų“, čia ta pati, kurią paskui atidaviau į radijo konkursą. Pjesę „Sidabrinės skyrybos“ statė kone visi Lietuvos liaudies teatrai. Bet neapsistojau ties šiuo žanru. Dar eilėraščių rašiau, skelbiau periodinėje spaudoje. Knygos neišleidau, nors galėčiau padaryti. Būdavo tokiais impulsais: užrašydavau iškart, bet taip ir palikdavau dienoraštyje, o juk reikia dirbti su eilėraščiu, formą parinkti, atitaikyti. Turinys, atmosfera... Meistriškumo reikia. Turiu penkiasdešimt metų rašytus dienoraščius - visa lentyna, tik niekam nereikalinga. Galima padaryti „Jauno žmogaus užrašus“.
Novelė ant palangės
- Su aktoryste atsisveikinot, bet ne su teatru.
- Esu pas J. Vaitkų dirbęs Literatūrinės dalies vedėju. Jis man siūlė pabandyti Ivanovo vaidmenį (Antono Čechovo „Ivanove“). Pamaniau, jau daug metų praėjo, kaip nevaidinu, o čia didžiulis pagrindinis vaidmuo, išsigandau. Jaučiau nepasitikėjimą savimi. O kai nėra pasitikėjimo, negalima. Man vis kažkokie nevisavertiškumo kompleksai kiša koją, čia jau nuo mažens. Kita vertus, ir įžūlu būtų buvę tokį vaidmenį imti. Nors gal ir būtų pavykę. Žinoma, režisierius būtų turėjęs padirbėti. Kaip kad Paulius dirbo su manimi - laužė kaip reikiant. F. Kafka - dramatiška medžiaga, ne masėms, ji negalėjo turėti didelio pasisekimo. Sudėtinga, filosofiška, šizofreniška, slegianti.
- Pasidavėt laužomas?
- O kaip kitaip? Juk žinau, kas yra aktorius. Esi medžiaga. Savo visus titulus turi nusiimti. Nesvarbu diplomai ar nemenka gyvenimo patirtis. Tėvas - labai neigiamas personažas. Ir labai man tolimas pasirodė. Iš pradžių maniau, kad aš - tai jau geresnis. Netrukus išsiaiškinau, kad ir pats turiu visų tų savybių. Žmogus nė nežino, ko ir kiek jame esama. Žiaurumo, egoizmo, egocentrizmo, narcisizmo - visko. Žiūrint, kokį vožtuvą užspausi, kokį atversi, nuo to priklausys tavo poelgiai. Daug ką supranti benagrinėdamas tokią sudėtingą medžiagą.
Dabar man rodos, kad viską rašyčiau kitaip. Bet pažiūri, ką jaunas sukūrei - dabar jau taip nebepavyks. Atsimenu, vieną novelę užrašiau Respublikinėje bibliotekoje ant palangės, kitur nebuvo vietos atsisėsti. Vieną geriausių savo novelių. Pirmas užrašymas. Paskui, aišku, dirbi, šlifuoji, bet svarbu „pagauti“ tą gyvybę, užčiuopti gyvą gyslelę. Tada jau augini šakneles, atžalas - sėkla pamažu pavirsta į augalą. O būna, sėdi, suki galvą ir matai, kad nieko neišeina.
- Daugiausia parašyta šitame bute sostinės A. Goštauto gatvėje?
- Iš pradžių teko nuomotis, perėjau gal dešimt kambarių. Butą tuometinėje S. Daukanto gatvėje, teatralų name, gavau tik po dešimtmečio, dirbdamas Kultūros ministerijos Repertuarinėje-redakcinėje kolegijoje. Namas geroje vietoje, bet butas su bendra virtuve. Tik sovietmečiu taip galima sugalvoti. Labai kvailas gyvenimas, kai virtuvė bendra. Buitiniai konfliktai... Paskui šičia, A. Goštauto gatvėje, pasiūlė.
Ten, kur veda emocijos
- Intrigų daugiau teatro ar literatūros pasaulyje?
- Turbūt teatro. O kas dabar literatūros pasaulyje? Rašytojų sąjungos veiklos - beveik jokios. Poetai dar veikia, rengia festivalius. Anksčiau buvo sekcijos: prozininkų, poetų. Mes, prozininkai, susirinkdavom į rudeninį novelių konkursą, skaitydavom, ne daugiau kaip tris mašinraščio lapus. Visai įdomu pasirungti. Buvo susirinkimai, diskusijos. Buvop gyvenimas, bendravimas. Dabar daugelio jaunųjų nežinau, nepažinčiau. Jaunieji į vyresniųjų knygų pristatymus nevaikšto, o vyresnieji neina į jaunųjų. Susiskaldymas. Mano geriausi draugai, bendraminčiai, iškeliavę į amžinybę. Su Juozu Apučiu daug bendravom, jis man nemažai padėjo ateiti į literatūrą. Albertas Zalatorius buvo artimas, Marcelijus Martinaitis - mes iš vieno krašto, tos pačios parapijos. Ką gi, dabar nueini į kalnelį Antakalnio kapinėse: guli vyrai ir nekyla, neatsiliepia. Gali stovėti prie kauburio ir eilėraščius mintyse rašyti - tiek belieka. Bet jie paliko gražių ženklų. O aš nesu patenkintas savo likimu, bet koks yra, toks, turiu susitaikyti. Gali save teisti, gali teisinti.
- Čia dėl teatro ar ne tik?
- Dėl visko. Svarstai, kad reikėjo taip, reikėjo taip, reikėjo taip pasielgti. Bet tokia yra prigimtis, vargu, ar ją pergalėsi, ima ir tave nuveda. Ir sprendimus užvaldo kartais. Esu emocijų žmogus, jos ritasi bangomis. Tikrai, kartais aklai, kvailai užsispyręs daužai galva į sieną, nors šalia - praviros durys.
- Turbūt tikrai čia teatralo prigimtis - emocijos viršenybė.
- Taip, taip. Aš ir pajutau, kad vis dėlto esu labiau aktorius nei rašytojas. Bet laikas suvalgytas, sunaudotas. Tačiau negali žinoti, kaip kas būtų klostęsi teatre: viskas priklauso nuo režisieriaus, nuo pjesės, nuo pasitikėjimo. Gerai, jei režisierius tave supranta, jaučia. Kitas labai formaliai vertina: va, šitas jau išbandytas. Dažniau jie ima išmėgintuosius. O prasimušti reikia atkaklumo. Teatro vienintelis atlyginimas - ne alga (ji labai nekokia), bet kūrybinis išgyvenimas: jei pajunti vaidmenį, atmosferą. Ir jeigu junti salę - kad ji kvėpuoja drauge su tavimi, nuščiuvusi laukia, koks bus tavo kitas žodis ar judesys. Saldžiausia duona tada. Man pirmąkart gyvenime taip buvo po „Metamorfozės“, kai ėjau namo. Pribėga merginos iš kitos gatvės pusės: „Sveikinam, sveikinam, jūs šįvakar vaidinot geriausiai iš visų.“ Didžiausias aktoriaus honoraras.
- Dabar nueinate į teatrą, domitės?
- Nenueinu. Gal ir be reikalo. Bet tiek daug esu nusivylęs. O taip mėgau. Studijų metais ėjome į kiekvieną spektaklį, pažinojome visus aktorius, jie buvo kaip šventieji. Dabartinių žvaigždžių nelabai bežinau. Nors yra, gerų aktorių yra.
***
Eugenijus Ignatavičius (g. 1935 m.) - prozininkas, dramaturgas. Mokėsi Vadžgirio aštuonmetėje mokykloje (Raseinių r.); 1953 metais suimtas už antitarybinius eilėraščius, nuteistas 10 metų. Kalėjo lageriuose Rusijoje. Po dvejų metų paleistas. Grįžęs vidurinę mokyklą baigė Šilutėje. 1956-1960 metais studijavo tuometėje Konservatorijoje, Teatriniame fakultete (aktorius). 1971-1973 metais mokėsi Maskvoje, M. Gorkio literatūros instituto Aukštuosiuose literatūros kursuose. Dirbo Lietuvos televizijoje, savaitraštyje „Literatūra ir menas“, Kultūros ministerijoje ir kt. 1973-1980 metais buvo Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas.
Išleido apsakymų ir pjesių knygų, romanus „Marso pilnatis“ (2000) ir „Kiparisų tamsa“ (2005). Dukart Žemaitės premijos laureatas; pelnė kitų apdovanojimų. Išvertė A. Solženicyno romaną „Pirmajame rate“. Parengė tremtinių prisiminimų, parašė scenarijų filmams apie partizanus. Simono Stanevičiaus bendrija ir leidykla „Naujasis LANKAS“ 2009 metais išleido „Rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus autobiografiją“ (rašytojo pokalbiai su literatūrologu Juozu Girdzijausku).
